Grynas oras ir daug vietos „išsikrauti“
„O ką mes veiksime tame miške?“ – šį klausimą kelionės į Latviją metu girdėjau ne kartą iš savo nekantrios dukros. Per daug nesistebėjau, juk pati prieš kelionę jai pasakojau apie tai, kur keliaujame. Ir svarbiausi to pasakojimo raktažodžiai buvo – miškas, nykštukai ir karstynės.
Tervetės gamtos parkas iš tiesų įkurtas miške. Jo sumanytojai nesistengė pakeisti parko aplinkos ir būtent tai dabar šią vietą daro išskirtine – visos pramogų zonos (tiek aktyvaus poilsio aikštė „Atlėpausio pieva“, Nykštukų miškas, grybų „miškelis“ sveikatingumo kelias, karstynių zona „Laimingosios žemės Oro takai“ ir kt.) įkurtos po atviru dangumi, prisitaikant prie miško reljefo ir panaudojant natūralias medžiagas, pavyzdžiui, medžius ir šakas.
Čia yra ir turistų taip mėgstamas apžvalgos bokštas (jo apžvalgos aikštelė įrengta 25 metrų aukštyje; tai – aukščiausias apžvalgos bokštas Latvijoje). Tiesa, vaizdas, atsiveriantis nuo jo, neįspūdingas, kadangi aplink – vien miškas ir dirbamos žemės laukai.
Tikslios statistikos, kiek per sezoną į šią vietą atvyksta lietuvių, nėra – parko administracija sako parduodant bilietus retai kada klausiantys, iš kokios šalies žmonės atvyko.
Tačiau savotišką apibendrinimą galima pasidaryti klausantis po mišką lankstančių vaikų ir juos fotografuojančių tėvų kalbų. Vyrauja lietuvių ir latvių, taip pat rusų kalba. Kartais galima išgirsti ir estiškai, lenkiški ar angliškai kalbančius lankytojus. Vis dėlto jų – mažuma.
Kuo ši vieta taip traukia lietuvius? Vienas didžiausių privalumų – atstumas. Nuo Lietuvos Tervetė yra santykinai netoli: nuo Kauno – už 179 km, nuo Vilniaus – 232 km, o nuo Šiaurės Lietuvos miestelių, pavyzdžiui, Biržų – vos už 90 km. Dar arčiau Joniškis – jį nuo Tervetės skiria tik 30 km.
Savaitgalio išvykai su ilgų kelionių nemėgstančiais vaikais – pats tas. Juolab, kad grįžimas atgal greičiausiai bus ypač ramus – visą dieną miške po įvairiausius atrakcionus išsisiautę mažieji grįždami namo greičiausiai miegos.
Ir pramogauti, ir pažinti mišką
Žaliuojantys latvių miškai lietuvių nestebina – patys tokius turime, tad akis prie lapuočių ir spygliuočių įpratusi. Ypatingos nuostabos Tervetėje neturėtų kelti ir įvairios lauke įrengtos pramogos: sveikatingumo takų ir karstynių pilna visose kurortinėse vietovėse. Tačiau skirtingai nei mes, lietuviai, latviai Tervetėje sugebėjo sukurti ypatingą pramogų lauką. Koks receptas? Pasaka apie nykštukus. Būtent ji tapo pagrindine ašimi, apie kurią vėliau buvo kuriamas visas Tervetės gamtos parkas, dabar jau turintis ir apžvalgos bokštą ir net gyvąjį kampelį su triušiais ir avimis.
Nykštukų miške, kaip ir priklauso šiems pasakų personažams, viskas nykštukų dydžio: tai reiškia, kad mediniai namukai, malūnas, lentpjūvė ir kiti statiniai bus naudojami tik vaikų. Tėveliai, net ir norėdami pagelbėti viduje esančiai atžalai, mažai kuo galės padėti – jie paprasčiausiai neįlįs per duris!
Tiesa, baimintis nėra ko – nameliai įrengti pakankamai saugiai. Tad didžiausia problema – kad iš jų išlindę vaikai bus truputį nešvaresni nei prieš įlįsdami (nykštukai, regis, nelabai mėgsta tvarkytis – jų „namuose“ daug smėlio ir kito miško „gėrio“).
Nepasiklysti nykštukų statomame „Kankorėžių“ mieste, kuriame be jau esančių statinių, numatyta pilis, stadionas, padeda žemėlapis. Jį kasose galima gauti ir lietuvių kalba. Tiesa, pačiame miške esantys stendai kitakalbiams turistams nedraugiški – visa informacija juose nurodyta tik latvių kalba. O ir pats ženklinimas bent jau suaugusiems sunkiai suprantamas.
Palikę nykštukų miestą pateksite į Pasakų mišką, kuriame „gyvena“ garsios latvių rašytojos Anos Brigaderės pasakų veikėjai. Tvarka ir ramybe miške rūpinasi jo karalius ir dvariškiai – miško sargai, žvėrys ir kiti personažai.
Greta – Raganų šilas, kuriame išdykauja Raganaitė, o medžiuose slepiasi šikšnosparniai ir vorai (tai tikrai nebaisios, bet priešingai – patrauklios skulptūros), vinguriuoja Miško motinos takas, skatinantis pažinti medžius ir kitą augmeniją, esančią šiame gamtos parke.
Galutine stotele dažniausiai tampa pati aktyviausia parko zona – „Atlėpausio pieva“, kurioje – daugybė kliūčių trasų. Jose mažesni laipiotojai, lydimi tėvelių, o didesni – savarankiškai laipioja, ropoja, čiuožia ir šokinėja.
Visą tą smagų klegesį karstytis nenorintys artimieji ir draugai gali stebėti poilsio zonoje, kurioje – stalai, suolai. Čia dažniausiai suvalgomi ir paskutiniai lauknešėlių likučiai.
Pritrūkus savo maisto, jo paieškoti galima parke esančiose keliose kavinėse. Tiesa, asortimentas daugumoje jų ribotas – kava, arbata, sultys, saldumynai (radome ir lietuvišką ledinuką „Gaidelis“!). Tačiau viena iš kavinių – „Mammadaba“ – siūlo ragauti sveikuoliškais užkandžiais. Kainų ir skonio nežinau – nebandėme, nes, kaip tikri lietuviai, visko atsivežėme iš namų.
Beje, visame parke (ir už jo ribų, net prie automobilių stovėjimo aikštelių) yra įrengtos iškylų vietos su patogiais suolais ir stalais, kai kur – ir kepsninėmis.
Tervetės gamtos parke driekiasi maždaug 35 km ilgio takų tinklas, kuriuo patogu vaikščioti pėsčiomis. Tačiau iš anksto žinantys, kad jiems visa diena vaikščiojant miške bus per sudėtinga, turi galimybę išsinuomoti dviračius, o šeimos – vežimėlius, kuriuose susodinti (o dienos pabaigoje – ir suguldyti) vaikai, tempiami tėvelių ir senelių turi šansą pasiekti automobilį tausodami savo ir aplinkinių klausą.
Galiausiai, jei ir tėveliai nori patausoti kojas, visada galima po parką keliauti traukinuku. Jis kursuoja reguliariai, bilietas keleiviui, vyresniam nei 3 metai, kainuoja 1,5 euro. Šį traukinuką galima išsikviesti ir kaip taksi.
Nebrangi nakvynė ir pasižvalgymai toliau
Tervetės gamtos parke greičiausiai praleisite visą dieną (šiltuoju metų laiku kasos veikia 9-19 val., paskutiniai lankytojai iš parko privalo išeiti iki 20 val.).
Jei nakvosite Latvijoje, siūlau nevengti greta Tervetės esančių miestelių, pavyzdžiui, Zalenieki, kuriuose naktyvės kaina labai patraukli (vietiniame hostelyje už tris asmenis atskirame kambaryje su privačia vonia ir tualetu bei bendra virtuve mokėti teko 20 eurų).
Hostelio administratorė Olga sakė, jog lietuvių čia netrūksta. Daugiausia pernakvoti atvažiuoja šeimos, kurios, savaime aišku, jau būna aplankiusios arba ketina važiuoti į Tervetės gamtos parką.
„Atvažiuoja ir estų, bet lietuvių daugiau. Matyt, dėl to, kad esame arti jūsų. Aš pati esu ne kartą buvusi Joniškyje. Kartą lankiausi ir Vilniuje, Biržuose“, – pažintį su vienanakčiais turistais mezgė hostelio darbuotoja.
Pačioje Tervetėje rasti laisvų nakvynės vietų vasaros savaitgalį sudėtinga. Tai – iš tiesų populiari turistinė vieta, kurią mėgsta ir patys latviai. Juolab, kad be parko Tervetėje yra ir kitų lankytinų objektų. Pavyzdžiui, muziejus. Apylinkėse populiaru jodinėti žirgais.
Na, o kitą dieną galima pratęsti pažintį su Latvija arba sukti į Lietuvą ir pakeliui aplankyti Šiaurės Lietuvos miestelius, pavyzdžiui, Biržus, kaip tai padarėme mes. Kas juose įdomaus?
