Užsukus į šių metų gegužę Birštono parko apsuptyje duris atvėrusį „Esė“ viešbutį, pirmoji mane pasitiko liūdno veido savininkė – Briuselio grifonų veislės kalytė Freda. Lyg tikra namų šeimininkė ji bėgiojo po apgyvendinimo įstaigos bendras erdves, sulaukdama tai vieno, tai kito svečio dėmesio.
Netrukus pasirodė ir Fredos šeimininkai – Vytenis ir Rūta Zalagos, jauna pora, susipažinusi dar mokykloje ir kartu leidžianti jau du dešimtmečius.
„Toks įdomus sutapimas: šiemet mes švenčiame dešimties metų vestuvių sukaktį, mano tėvai – 40-ties, o Vytenio tėvai – 50-ties“, – šyptelėjusi paatviravo 35-erių metų Rūta, su metais vyresniu Vyteniu auginanti du vaikus.
Mano vizito metu „Esė“ jau dirbo mėnesį. Kaip juokavo Rūta, modernų, tūkstantmečio kartai skirtą viešbutį jie atidarė nepraėjus nė trejiems metams, bet praėjus beveik dviem karantinams.
„Galų gale mes norime pakviesti visus kartu pradėti rašyti naują istoriją. „Esė“ – ne tik mūsų viešbučio kūrimo istorija, bet ir kiekvieno poilsiautojo istorija“, – patikino Rūta.
Tuos pastaruosius trejus metus jie gyveno statybų rūpesčiais, kūrė dar vieno savo kūdikio, kaip vadina viešbutį, koncepciją.
„Esė“ gimė restauravus Vytenio tėvams – Robertui ir Aldonai Zalagoms – priklausiusį viešbutį „Sonata“. Jei jums atrodo girdėta Zalagų pavardė – nieko nuostabaus: Robertas ir Aldona – legendinės „Seklytėlės“, bene pirmojo restorano Birštone, šeimininkai.
Įdomu tai, kad „Sonatos“ viešbučio projekto jie prieš kone dešimtmetį ėmėsi manydami, kad prie jo vairo stos dukra Sonata. Vien jau apgyvendinimo vietos pavadinimas šį lūkestį patvirtina. Tačiau planas neišdegė – 13 metų už Vytenį vyresnė jo sesuo išvyko gyventi į JAV, tad „Sonata“ nugulė ant pačių įkūrėjų pečių.
O štai sūnaus vardu Zalagos pašventino pirmąjį Birštone kruizinį laivą, kurį Robertas su dviem kapitonais prieš keletą dešimtmečių atsiplukdė iš Baltarusijos.
„Mano tėtis – idėjų generatorius. Mintis, kurios pas jį verda, pristato mums kaip siurprizą. Sena jo aistra buvo turėti laivą, nusipirko tokį, kurio pagaminimo metai – 1952-ieji. Tais metais jis gimęs. Kol perstatinėjo laivą, su Rūta buvome jo prižiūrėtojai – praktiškai jame gyvenome. Nuostabūs prisiminimai“, – patikino Vytenis.
Šiemet laivas „Vytenis“ yra remontuojamas.
Jau iš pirmųjų pokalbio minučių suvokiu, koks didžiulis yra Zalagų indėlis į Birštoną – Vytenio tėvai kurortui padovanojo kone pirmąjį restoraną, pirmąjį viešbutį bei pirmąjį pramoginį laivą.
Sodyba virto restoranu, namai – viešbučiu
Kadangi Vytenio gyvenimas tampriai susijęs su tėvų verslu, pokalbis pakrypo bendro Zalagų šeimos biznio link. Kaip viskas prasidėjo?
Kadaise Robertas ir Aldona turėjo sodybą prie Aiseto ežero netoli Molėtų, su vaikais jie ten vykdavo kone kiekvieną savaitgalį. Galiausiai pabodo važinėti, tad nusprendė pasiieškoti sodybos kur arčiau Kauno. Ir atrado, gal 1992 metais, ją Birštone.
Netrukus šeimos sodyba virto legendine „Seklytėle“, restoranu, įsikūrusiu Nemuno kilpų regioniniame parke, prie tako, vedančio link 33 metrų aukštį siekiančios, daugiau nei pusę kilometro besitęsiančios Škėvonių atodangos.
„Iki tol tėtis buvo inžinierius, dirbo „Bangos“ gamykloje, buvo atsakingas už visą Baltijos šalių regioną. Mama – finansininkė, dirbo su buhalterija. Tėvai vėliau įkūrė savo įmonę, užsiimančia didmenine prekyba Kaune. Veždavo iš užsienio prekes į „Urmo“ bazes.
Kai Lietuvoje pradėjo steigtis didieji prekybos centrai, jie nusprendė trauktis. Tuomet ir išdygo „Seklytėlė“. Statė, nors patys tam patirties daug neturėjo, tačiau buvo didžiulis noras. Taip visuomet būdavo: tėtis sukuria vietą, o mama turi ją „įsukti“.
Nebuvo man nei 10-ties metų, kai „Seklytėlė“ atsirado. Visi draugai Laisvės alėjoje ką veikia, o aš vėl tame Birštone. Tiesa, jame būdavo idealios sąlygos žvejybai – išmaniau visas vietas“, – prisiminė Vytenis.
Pusmetį jo tėvai važinėjosi iš Kauno į Birštoną, kol galiausiai persikėlė ir apsistojo „Seklytėlėje“. Išgyvenę joje 18 metų, suprato, kad neturi sodybos, dėl kurios juk ir atsikėlė į Birštoną.
„Tuomet tėvai įsigijo pastatą Birštono Algirdo gatvėje. Pirko kaip sau namą, tačiau tėtis nebūtų tėtis. Kai pamatėm, kad ties antru aukštu nebus stogo, sužinojom, kad nebus čia ir jokių namų. Taip šeimos sodyba virto restoranu, o šeimos namai – viešbučiu“, – nusijuokė Vytenis.
Viską sunaikino gaisras
„Sonatoje“ buvo suplanuoti 22 kambariai, ji turėjo plėstis – pastatytas priestatas, tačiau 2012 metų gegužę Zalagų šeimą ištiko tragedija – sudegė „Seklytėlė“.
„11 valandų pasibaigus draudimui, vidury baltos dienos, lygioje vietoje kyla gaisras. Vagis kai ateina, dar ką nors palieka, o ugnis... Visiškai supleškėjo „Seklytėlė“, visi dokumentai... Buvo labai sudėtinga situacija, net nebesinori prisiminti ir kalbėti apie tai“, – trumpam nutilo Vytenis.
Anot Rūtos, galima buvo guostis tik tuo, kad Vytenio tėvai jau nebegyveno ten – buvo persikraustę į Vienkiemį Birštone.
Susidūrus su gaisru, šeimos planai staigiai pakito: „Sonatos“ plėtra ir įrengimas buvo sustabdyti, visos jėgos ir pajamos mestos į „Seklytėlės“ atstatymą. Vytenio tėvai neįsivaizdavo savęs be šio restorano, kuris, tiesa, mažesnė jo versija, o ir ne rąstinis, duris atvėrė po trejų metų. Atsirado virš restorano ir 5 nuomojami kambariai su vaizdu į Nemuną.
„Mačiau kaip tėvai per tuos keletą metų paseno kokiais dešimčia metų. Tiek streso, tiek nervų paaukota – draudimo kompanija juk mūsų net neinformavo, kad baigiasi „Seklytėlės“ draudimo sutarties terminas, turėjo išsiųsti pranešimus. Matė, kad pakito rizikos vertinimo kriterijai, brango draudimas, derinosi dėl nuolaidos, ką mums gali pasiūlyti, kad neprarastų klientų. Gaisras kilo tą naktį, kai pasibaigė draudimas“, – neįtikėtiną sutapimą atskleidė Vytenis.
Dėl gaisro Zalagos patyrė mažiausiai 1,5 mln. litų nuostolį.
„Viena yra pastato vertė, o kita – kiek laiko tu nedirbi, neturi verslo, negauni pajamų“, – pabrėžė Vytenis.
Nuolat padėjo tėvams
Jis visuomet buvo šalia tėvų verslo – padėjo, kai reikėjo. Štai „Seklytėlėje“ iš pradžių ėjo vadybininko pareigas – rūpinosi žaliavų tiekimu, vėliau tapo direktoriumi bendriems reikalams.
„O tie bendri reikalai juk – visi reikalai“, – nusijuokė tarptautinio verslo ir verslo administravimo studijas baigęs „Esė“ savininkas.
Kai „Seklytėlė“ buvo atstatyta, visas investicijas Zalagos vėl metė į „Sonatos“ viešbučio įrengimą bei plėtrą.
„Tai buvo optimalaus dydžio viešbutis – per kokį renginį kambariai užimti visi. Visą objektą rezervuodavo renginio organizatoriai ir svečiai. Mano noras buvo visiškai išeiti ir pasitraukti nuo šeimos verslo, nes tai – juodas darbas. Niekuomet nenorėjau valdyti „Sonatos“, nes mačiau, kaip tėvai sunkiai dirba, kiek aukoja. Juk vasarą – pats didžiausias darbymetis, neturėdavome kaip šeima bendrų normalių atostogų, paslidinėti tik ištrūkdavome“, – tai, kad nebuvo noro perimti tėvų verslo, patikino pašnekovas.
Dėl gaisro Zalagos patyrė mažiausiai 1,5 mln. litų nuostolį.
Vytenis turėjo kitų planų – bandė kurti ką nors savo: ėmėsi verslo, susijusio su transportu, vėliau su draugu vystė elektromobilių įkrovimo stotelių projektą. Rūta taip pat nebuvo įtraukta į „Seklytėlės“ ar „Sonatos“ reikalus – sukosi savo šeimos skubių siuntų versle.
Kai farmacijos srityje dirbusi Vytenio sesuo išvyko į JAV (tuo metu dar virė „Sonatos“ statybos), nebeliko, kam perleisti viešbučio valdymo, tad Robertas su Aldona arė vieni.
„Tėvai pradėjo nebespėti, ėmė mąstyti „užkalti“ viešbučio duris, slapta ieškoti, kam parduoti. Pasklido kalbos, kad „Sonata“ užsidaro. Rinkoje buvo sudėtinga situacija, sulaukėme „nesąmoningų“ pasiūlymų. Neapsimokėjo, nes siūlė kaip už gerą namą Kaune, o juk čia veikiantis verslas su įdirbiu, su veidu, su plėtros galimybe, neišnaudotu potencialu. Netiko. Pradėjome ieškoti, kas nuomosis. Atsirado svarstytini nuomotojai, tačiau nuomos sutarties baigtiniame procese jie pasitraukė“, – šeimos verslo istoriją toliau dėliojo Vytenis.
Jis su Rūta tiesiog nebeturėjo pasirinkimo – reikėjo perimti „Sonatą“ į savo rankas. Tėvams jaunoji pora iškėlė tris sąlygas, svarbiausia – kad nesikištų į toliau vyksiančius procesus.
„Paaiškinome, kad darysime viešbučiui „plastinę operaciją“, kad turime viziją, tik jie nenutuokė, kokio lygio ta operacija bus, kad viešbutis pasikeis iš pagrindų“, – pradžių pradžią, kaip tapo „Esės“ savininkais, nupasakojo Vytenis.
„Sonatą“ išpardavė
Pirmasis šokas vyresniuosius Zalagas ištiko tuomet, kai 2018 metais Vytenis su Rūta nusprendė „Sonatą“ uždaryti ir viską, kas joje, išparduoti. Daug interjero detalių iškeliavo į Kaltinėnų svečių namus.
„Vieni pirko ir vežė į sodybas, kiti – į namus, treti – į viešbučius. Štai statybinės bendrovės Vilniuje vadovas buvo atvykęs, reikėjo jam įrengti ukrainiečiams darbininkams kambarius – daug ką nupirko.
Tuo metu „Sonatoje“ veikė 26 kambariai. Nors daug išpardavėme – liko tik kelios kriauklės ir foteliai, kuriuos restauravome, surinktos lėšos nesudarė nė procento būsimo „Esė“ biudžeto“, – nusijuokė Vytenis.
Tiesa, imdamiesi tokio žingsnio, jaunieji Zalagos sutaupė laiko, darbo jėgos bei išlaidų, kurias būtų naudoję „išrenkant“ kambarius, sandėliuojant senas apdailos detales bei baldus.
Paaiškinome, kad darysime viešbučiui „plastinę operaciją“.
„Esė“ atgimė dukart didesnė už „Sonatą“ ir, tikėtina, dvigubai vertingesnė. Atsirado ir to, ko nebuvo – prabangi SPA zona, iš kurios galima grožėtis Nemuno pakrantės mišku. Čia procedūros atliekamos su ekologiška jūros dumblių, rankomis surinktų Atlanto vandenyne, kosmetika.
Investicijas pora žada susigrąžinti per 5–7-erius metus. Daug kas priklauso ir nuo kolektyvo, nes darbuotojai, pasak Vytenio, – viena pagrindinių sėkmingo verslo sudedamųjų dalių.
Įdomu tai, kad nors Vytenis nesinaudoja jokiais socialiniais tinklais, pora nusprendė imtis beveik 2 tūkst. kv. m užimančio, tūkstantmečio kartos poreikius bei gyvenimo būdą atliepiančio instagraminio viešbučio koncepto.
Pasak poros, spa poilsis atrado kelią į kasdienybę, tai jau nebėra prabangos prekė. Ateities ir dabarties sveikatingumo paslaugų vartotojai – jaunoji karta, kuriems dar jaunystėje didelė vertybė yra gera savijauta, sveikas ir subalansuotas gyvenimas, atsakingas ir apgalvotas vartojimas. Todėl kuriant viešbutį, inovacijos buvo viena iš svarbiausių detalių.
Birštonas, pasak Rūtos, turi labai daug visko, tad nesinorėjo būti tais, kurie susirenka tik tai, kas nepatenka kitur. Pora norėjo atrasti savo identitetą, savo klientą, kad nereikėtų lygintis su niekuo.
„Norėjosi, kad nebūtų nuobodu, būtų kitaip. Renginių nebenorėjome, nes kambarių – daugiau, neužpildysi vien šventės dalyviais jų. Tuomet vieni švęs, o kiti norės ilsėtis – kils kivirčas. Troškome šokiruojančios aplinkos, daugiau laužančių standartus sprendimų. Galutinis biudžetas, žinoma, viršijo mūsų planą, nes norėjome, kad viskas ir kokybiška būtų“, – patikino Vytenis.
Iš „Sonatos“ beliko durys
Pasak Rūtos, norint, kad būtų kitaip, kad būtų nestandartiška, turi ilgai ieškoti to „vau“ sprendimo. Galiausiai iš „Sonatos“ teliko pagrindinės durys. Vos tik įėjus, iškart atsiveria vaizdas į Nemuną.
„Statybų metu nuvargome, bet atvažiuoji, įeini, pamatai tą vaizdą ir pagalvoji: „Žinau, dėl ko tai darau“, – šyptelėjo Rūta.
Tad koks gi tas modernusis „Esė“ viešbutis? Leidžiamės į ekskursiją.
Akys iškart užkliūva už ryškių žaismingų kilimų. Čia patiks ir vaikams, nes ant sienų kabo animacinių filmukų ar komiksų herojų paveikslai. Pakelia nuotaiką garantuotai. Apgalvota, rodos, kiekviena detalė.
Kambariuose – keletas žaidimų elementų, virtusių dekoracijomis. Koridoriuose apstu ir meno kūrinių, pvz., unikaliais krėslais virtusios senų taksofonų budelės (kūrėjas Kristijonas Stikleris), grafičiai ant sienų (kūrėjas Tadas Šimkus), šviesos instaliacijos (kūrėja Justė Kolevaitytė-Radzevičė). Savęs dalelytę čia įamžino ir tekstilės meno dizainerė Inga Likšaitė.
Viešbutyje įdiegtos modernios technologijos: įsiregistravimas ir išsiregistravimas mobiliuoju telefonu, galimybė kambario televizoriaus ekrane arba telefone stebėti, kiek žmonių realiu laiku maudosi baseine ar leidžia laiką pirtyse, išmani apšvietimo sistema, leidžianti pasirinkti apšvietimo tipą kambaryje pagal nuotaiką, o naktį įėjus į tualetą, automatiškai užsidega blanki švieselė.
Viešbučio personalas mato net ir tai, kad svečiai paliko pravirus stoglangius, tad ėmus lyti, visuomet laiku juos uždaro.
„Esė“ turi 40 visiškai skirtingų kambarių, galima rinktis pagal temą: kalnai, jūra, ežeras, žvejyba, nuotykių iškyla, labirintas ar ramus ir romantiškas „zen“.
Viename iš kambarių gulėdamas lovoje gali distanciniu valdyti užuolaidas – prieš tave netikėtai atsiveria žvaigždės. Kitame įtalpintos net vieno žvejo specialiai pagamintos... valtys!
Trečias turi kone už kambarį erdvesnę lauko terasą.
Kai kuriuose kambariuose priimami svečiai ir su augintiniais.
Įrengtas viešbutyje ir natūralumu alsuojantis SPA centras, kurio kedro pirtis – stiklinė: šildaisi ir grožiesi Nemuno bei parko vaizdais.
Gastrobaras, kuriame pusryčiams tiekiami ir ledai, – turi erdvią lauko terasą, čia siūlomi net naktipiečiai, tam tikrais vakaras groja diskžokėjų kuriama arba skamba gyva muzika.
Taip pat įrengtas vaikų kambarys su teatro scena bei mažylių priežiūros paslauga, veikia mini savitarnos parduotuvė, kurioje bet kuriuo metu galima įsigyti užkandžių.
„Man geriausia viešbučio savybė – kambarių įvairovė. Nenuobodu, kaskart atvažiavęs gali rasti vis naują, neišbandytą vietą, pasijusti lyg vis kitame viešbutyje. Vieni nori ryškumo, kiti – minimalizmo ir pilkumos, švaros, bet visi nori balkonų – džiaugiamės sprendimu jų įrengti kuo daugiau. Mažai kambarių, kurie neturi balkonų“, – pagrindinį viešbučio privalumą įvardijo Vytenis.
Karantino metu rankų sudėję nesėdėjo ir vyresnieji Zalagos, šalia „Seklytėlės“ įkūrę bistro, nuo kurio atviros terasos atsiveria vaizdas į Nemuno vingius.
