Demonų šauklių kraštas
Tibetietiškas gompa, verčiama kaip „buveinė dykumoje“ arba „ramybės vieta“, – tai ne tik atsiskyrimo, bet ir meditacijų, metafizinių mokslų bei budizmo doktrinų studijų vieta. Tai reiškia, jog gompos reikšmingos ne tiek atsiskyrėlišku gyvenimo būdu, kiek žmogaus psichikos tyrinėjimais ir religinės kosmologijos pažinimu.
Tibeto budizmas yra milžiniška mokymų sistema, paremta giliu žmogaus mentalinių ir fizinių galių pažinimu bei savitu visatos sanklodos supratimu. Sniegynų krašto mistikai šimtmečius kruopščiai tyrinėjo tam tikrų kūno pozų, gestų, mimikos ir supančių daiktų poveikį žmogaus savijautai, sąmonei bei pasąmonei.
Net toks paprastas sėdėjimo būdas kaip lotoso poza labai teigiamai veikia kraujotaką lytinių organų srityje. Todėl nuo pat vaikystės šioje pozoje sėdintys azijiečiai pasižymi labai gera lytine potencija ir beveik visą gyvenimą neturi jokių reprodukcinių organų sutrikimų.
Bene populiariausios vienuolių praktikos, skirtos pasiekti norimas proto būsenas, – meditacija, vizualizacija, sūtrų skaitymas ir jų mokymasis mintinai, mantrų kartojimas, šimtai ar tūkstančiai nusilenkimų kulto objektams, sudėtingų mandalų ir kilkhorų kūrimas įvairiais – religiniais, mistiniais ir magijos tikslais. Tradicijoms išlaikyti naudojamos sudėtingos psichofizinės praktikos ir žodinė perdava, o pagrindinis žinių lobynas slypi vienuolių atmintyje.
Ant Pasaulio stogo gyvenę šviesuoliai siekė, kad neišnyktų iš lūpų į lūpas perduodami mokymai, rūpinosi, kad jie liktų gyvi ne tik knygose, bet ir tautos atmintyje, dėl to jai lavinti išrado unikalių metodų. Štai dėl ko, žvelgiant skaitmeninio amžiaus žmogaus akimis, religijos šalies gyventojai turi ypatingą talentą atsiminti.
Įpročiai ir sugebėjimai įsiminti didžiausius tekstus tarp tibetiečių – ne retenybė. Ir dabar yra ten išminčių, kurie iš pirmo karto įsimena storiausias knygas, o kai kurie vienuoliai gali žodis žodin atkartoti romano ilgio religinius tekstus.
Atvirai kalbant, kur kas geriau ir saugiau, kai svarbi ezoterinė informacija lengvai įsisavinama mintinai ir perduodama žodžiu, negu kai perteikiama raštu. Pirmuoju atveju ji bent nepatenka į protiškai silpnų ir nepasiruošusių kukučių vargšes galveles.
O slaptos psichofizinės technikos su magijos ir savitaigos prieskoniais, lavinančios pašvęstųjų adeptų galimybes, Tibete išties unikalios ir šaknimis nueina į žmonijos istorijos apyaušrį. Štai, pavyzdžiui, tshedo praktika, kai trapa, pasiekę transo būseną, vaizduotėje šeria save demonams. Trapa būna taip įsijautę, jog išgyvena visą siaubą ir skausmą, tarytum jų kūną iš tiesų rytų pulkai bestijų vampyrų. Šios praktikos esmė – perprasti iliuzinę ego prigimtį.
Arba Lung-gom – tai ypatingos rūšies pusiau dvasinės, pusiau fizinės treniruotės, ugdančios didelę ištvermę, greitį ir judesių lengvumą. Lung-gom-pa vadinami adeptai, kurie nesiilsėdami, nesimaitindami sugeba neapsakomai greitai ir lengvai nueiti didžiulius atstumus, kartais iki kelių šimtų kilometrų.
Visą kelią tolygiu greičiu jie įveikia apimti transo būsenos, burbėdami slaptą savitaigos formulę. Lung-gom-pa milžiniškų atstumų krašte atlikdavo šauklių vaidmenį ir į sambūrius Šalu vienuolyne netoli Šigatsė kviesdavo visai ne žmones, o demonus iš visų Sniegynų šalies pakerčių. Kartais tokie demonų šaukliai po ilgų treniruočių pradėdavo levituoti, o kad be reikalo nepakiltų į orą, nešiojo sunkias metalines grandines.
Subtiliųjų pasaulių išdaigos
Dar vienas mūsų liberaliam, moderniam, skaitmeniniam vakarietiškam protui neįkandamas, o Tibete savaime suprantamu reiškiniu laikomas vadinamasis tulpa fenomenas. Tulpa – tai vaizduotės ir koncentruotos minties jėgos sukurta magiška forma.
Čia derėtų pažymėti, jog proto vaizdinių objektyvizacija – labai paslaptingas procesas, nesvarbu, ar jis vyksta sąmoningai, ar pasąmoningai. Tenykščiai naldžorpos dažnai susikuria sau demoniūkščius smulkiems darbeliams nuveikti.
O ilgą laiką vienatvėje praleidžiantys gompčenai sugeba objektyvizuoti demonus, jidamus ir dievybes, pavaizduotus thankose. Galbūt šie sutvėrimai, tarsi naujagimiai, atsiradę iš kalnų mistikų koncentruotų minčių, yra jų dvasios vaikai, kurie pabėga nuo gimdytojų kontrolės ir ilgainiui arba iš karto pradeda gyventi savarankišką gyvenimą.
Jeigu magiški sutvėrimai – tulpa egzistuoja, tai nėra nieko keisto, kad paprastų žmonių ir jų keliai kartais susikerta arba dėl juos sukūrusiųjų valios, arba dėl to, kad kai kurių smalsuolių mintys ir veiksmai išprovokuoja sąlygas, leidžiančias jiems pasireikšti ir rodyti savo aktyvumą.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad gyvenate prie upės, bet ne visai šalia kranto. Tokiu atveju žuvis niekuomet nepriartės prie jūsų gyvenamojo būsto. Tačiau išrauskite nuo upės iki savo sklypo kanalą ir jo gale iškaskite kūdrą. Tada pamatysite, jog kartu su vandeniu iš upės į jūsų kūdrą atplauks žuvis. Panašiai gali nutikti ir neriant stačia galva į magijos bei mistikos pasaulį. Todėl verčiau vengti kurti tokius kanalus neapgalvotai, nes po to ir vaidenasi, ir haliucinacijos, ir bildukai...
Nedaugelis nutuokia, kas slepiasi visatos gelmėse arba subtiliuosiuose pasauliuose, tačiau daug kas bando ten lengvabūdiškai žvilgtelėti kairiąja akimi. Be to, būtina mokėti apsiginti nuo baubų ir demonų, sukurtų jūsų pačių arba pagimdytų kitų. Ir nemanykite, jog pakanka tik netikėti, kad miške gyvena vilkai, ir nė vienas vilkas dėl to jūsų niekuomet nepalies. Naivu. Vulgarus ir primityvus netikėjimas dievais bei kitokiais anapusiniais reiškiniais nė kiek ne geriau už aklą tikėjimą.
Iš esmės tikėjimas ir netikėjimas – to paties nežinojimo medžio vaisiai. Mokytojas mistikas niekuomet nepriims į mokinius žmogaus, besilaikančio vulgaraus netikėjimo. Mokinys turi suvokti, kad dievai bei demonai egzistuoja ir gali atnešti gėrį ar blogį tiems, kurie jais tiki, juos garbina ir jų bijo. Be to, jie gali tiesiogiai paveikti ir netikinčius.
O tas, kuris garbina kurią nors dievybę su mintimi, esą ši yra savarankiška, nepriklausoma nuo žmogaus valios, nieko neišmano. Jis – tarsi galvijas, kuriuo naudojasi dievai. Nes iš tiesų kaip dauguma gyvūnų savo mėsa, pienu, kiaušiniais, vilna palaiko žmonių egzistenciją, taip ir kiekvienas žmogus palaiko dievų būtį. Jie maitina dievybes, joms nusilenkinėdami, jas garbindami ir joms aukodami. Tiksliau pasakius, žmonės dievus, demonus, jidamus savo energija bei mintimis maitina, augina ir stiprina.
Žėrinčio danties istorija
Štai pasakojimas, atspindintis realią tikėjimo įtaką Tibeto čiabuviams bei parodantis didžiulę koncentruotos minties jėgą. Vienoje gyvenvietėje buvo pastatytas naujas vienuolynas. Tačiau norint, kad jis pritrauktų aibes piligrimų, jame tiesiog būtina buvo laikyti kokių nors šventų relikvijų.
Kaimiečiai surinko pinigų, kai kas paaukojo ir paskutinius papuošalus, negailėjo net prabangaus turkio, kad tik būtų nupirkta jų gompai kokių nors šventų daiktų. Tam reikalui kaimo sueigoje išrinko vieną jauną, drūtą gyvulių augintoją, patikėjo jam visą turtą ir pasiuntė jį į Lasą, kad tas nupirktų kokių nors įjėgintų, neabejotinų relikvijų.
Dykynių vyras, pirmą kartą patekęs į šventąjį miestą, visiškai apsalo. Iš pradžių žvalgėsi po vienuolynus, meldėsi, atnašavo dievybėms ir demonams, vėliau pirkosi prabangių aprėdų, pradėjo girtauti, sekioti paskui sijonus ir galų gale paskutinius pinigų likučius pralošė.
Kadangi negalėjo tuščiomis pasirodyti gimtajame kaime, tai, droždamas namo, pakelėje radęs besivoliojantį kudloto Tibeto šuns dantį, sumetė, jog aukščiausios dievybės siunčia jam ženklą ir tiesia tūkstantį išsigelbėjimo rankų. Vaikis kruopščiai suvyniojo iltį į išeiginę skepetą ir įsikišo giliai į čubos užantį. Po ilgos ir varginančios kelionės namo demonstratyviai išsitraukė apspangusių kaimiečių akivaizdoje šuns iltį ir pareiškė, kad tai ne kas kita, o paties Padmasambhavos dantis.
Tariama Guru Rimpočės relikvija su visomis priderančiomis apeigomis buvo patalpinta į garbingiausią gompos vietą. Nuo to laiko keturkojo dančiui lenkėsi bei lydytą sviestą aukojo visi šio kaimo, artimų ir net tolimų apylinkių gyvulių augintojai, amatininkai, piligrimai, vienuoliai. Taip tęsėsi daugelį metų.
Galų gale, jau perkopęs gyvenimo vidurį, užgyvenęs krūvą atžalų, turtų ir garbę, šelmis nusprendė prisipažinti vyriausiajam vienuolyno lamai. Tačiau garbusis lama taip ir nesuprato, apie ką tas vapa, pamanė, kad karščiuoja. Bet, kadangi jokie lamos įkalbinėjimai ir pamokymai vyro sąžinės nenuramino, vienuolyno galva ryžosi parodyti relikviją iš arti.
Atlikus tam tikrus ritualus, urna buvo atidaryta, ir kaip mūsų sukčius nustebo... Dantis visas žėrėjo nuostabiausiomis vaivorykštės spalvomis ir skleidė kuo palankiausias emanacijas. Tada šelmis netikis, kaip kad įprasta Tibete, tris kartus išsitiesė visu ūgiu priešais relikviją ir trinktelėjo kakta į grindis. Nuo to laiko jis garbino kudloto šuns iltį kiekvieną dieną, nes ir pats įtikėjo, jog tai ne kas kita, o „Guru, gimusio lotoso žiede“, dantis.
Šiurpiausias ritualas
Ir vienas šiurpiausių ritualų – ro-lang, iš tibetiečių kalbos išvertus – „lavonas, kuris pakyla“. Šis ritualas išlikęs nuo senosios Tibeto religijos – bono laikų. Jis svetimas oficialiajam Tibeto budizmui. Ro-lang atlieka ngagkpa – bono magas. Jis turi atgaivinti šviežią neramų numirėlį, jau spėjusį prisidirbti arba susidūrusį su rimtomis problemomis anapusiniame pasaulyje.
Tokiais atvejais nabašnikas sapnuojasi giminaičiams ir per sapnus prašo pagalbos. Žodžiu, neduoda ramybės. Tada velionio artimieji su dovanomis kreipiasi pagalbos ngagkpą. Atsigulęs ant lavono, prispaudęs savo lūpas prie jo burnos, šis be perstojo, nesiblaškydamas, privalo kartoti vieną ir tą pačią užkeikimo formulę. Po kurio laiko mirusiojo kūnas pradeda kilnotis ir stengiasi išsilaisvinti nuo burtininko.
Galų gale lavonas, tvirtai apkabintas kerėtojo, pradeda šokinėti, o, pasiekęs kulminaciją, iškiša liežuvį. Būtent tą akimirką magas turi pademonstruoti visą savo miklumą – dantimis įsikąsti į lavono liežuvį ir jį išrauti. Tada jau numirėlis nurimsta amžiams. Ištraukti liežuviai džiovinami, o ngagkpa juos laiko kaip savo galios įrodymus ir talismanus.
Ištrauka iš numatomos leisti knygos „Geografija transe“.
