Migruojančios žąsys Žuvinto biosferos rezervate yra viena pačių įsimintiniausių paukščių grupių, suteikiančių šiai saugomai teritorijai ypatingo išskirtinumo. Ankstesnis didžiausias žąsų susitelkimas stebėtas 2015 m. – tada suskaičiuota 16 660 paukščių.
Žąsų šurmulys ežere pasigirsta gerokai prieš saulės tekėjimą. Čia išgirsi įvairiausių balsų, bet garsiausiai klega, gagena gausiausios – pilkosios, baltakaktės, tundrinės ir želmeninės žąsys. Įprastai saulėtekio ežere jos nelaukia, vos švintant būrys po būrio kyla iš švendrynų į ežero atvirumas, dar kurį laiką plūduriuoja garsiai bendraudamos, kol galiausiai pasigirsta iš ežero kylančių paukščių sparnų švilpesys.
Pasak Žuvinto biosferos rezervato direkcijos ekologo Arūno Pranaičio, atskiri žąsų būriai skuba rikiuotis voromis, linijomis ir sklinda visomis kryptimis, kartais gausiau į vieną ar kitą ežero pusę link laukų, kur už kelių kilometrų nuo ežero praleis didžiąją dienos dalį – iki kas nors neišbaidys arba pačios parskris pasnūduriuoti ežere. Dauguma jų ežere pasirodo tik visai vakarop, neretai – temstant.
Aplinkiniuose laukuose migruojančios žąsys turi pakankamai maisto, ypač kai aptinka neužartas, nesulėkščiuotas kukurūzų ražienas, kuriose neretai lieka sočiai burbuolių. Kol neišlupinėja kukurūzų grūdų, žąsims mažai rūpi net šalia pradėję žaliuoti žiemkenčių laukai ar pievos.
Biosferos rezervatas yra Natura 2000 teritorija. Be kitų rūšių, skirta išsaugoti ir migruojančių žąsų sankaupas. Todėl jame šiuos paukščius medžioti draudžiama. Žąsys tai jaučia, todėl neretai būna gan patiklios.
Žąsų migracijos pikas įprastai būna spalio pabaigoje. Kiek ilgai jų sankaupos užtruks, priklauso ir nuo maisto išteklių, ir nuo orų. Esame įpratę žąsis stebėti iki lapkričio pabaigos, o neretai ir gruodžio mėnesį. Žuvinte tūkstantiniai žąsų būriai stebimi kartais iki devynių mėnesių per metus, išskyrus žiemos mėnesius, vėlyvą pavasarį ir vasaros pirmąją pusę.
