Į katakombas – keturpėsčiomis
Rytas išaušta giedras, balų jau nebelikę. Keliaujame aplankyti paslaptingųjų katakombų. Puikiai sužymėtas takelis veda aukštyn, kalno viršūnės link. San Andrės vietovėje mūsų laukia pirmieji požeminiai kapai. Tai apskriti, 3 – 11 metrų gylio urvai.
Žemyn veda statūs laiptai, su 5 – 12 pakopų. Į dantis imame prožektorių ir keturiomis leidžiamės gilyn. Tiek kapai, tiek laiptai pastatyti laikotarpiu nuo 900-ųjų iki 1500-ųjų. Pakopos aukštos ir siauros, tad leistis nelengva.
Viduje mus pasitinka tamsa ir maloni vėsa. Džiunglių regione daug lyja, todėl urve drėgna, įėjimas apsamanojęs. Kapai, nors ir giliai po žeme, yra erdvūs. Kupolo formos sienos labai aukštos. Įjungiame žibintuvėlį ir menku šviesos šaltiniu apžiūrime katakombų sienas.
Randame juodos bei raudonos spalvos juostas, geometrines figūras. Kapo centre stovi du atraminiai stulpai. Jie papuošti laimingo veido kontūrais.
Su įdomumu apžiūrėję pirmąsias katakombas, keliaujame link Akvakatės vietovės. Kelias laukia ilgas. Visų pirma perkopiame per pirmojo kalno keterą. Tuomet leidžiamės žemyn į slėnį per bulvių, pupelių bei kavos laukus. Keliamės siauru rąstu per upę ir vėl kylame aukštyn.
Įspūdingą kraštovaizdį suformavo sraunios kalnų upės, aplinkinių ugnikalnių išsiveržimai bei dažni žemės drebėjimai.
Ant 2000 metrų aukščio kalno keteros, eilute vienas šalia kito, išsidėstę 62 požeminiai kapai. Juos pasiekėme saulės atokaitoje. Valomės prakaitą nuo veidų ir rengiamės dar kartą leistis gilyn į urvus. Net 42 iš jų yra atviri lankytojams, trys iš jų sujungti į labirintą. Vienišas parko prižiūrėtojas mums pasakoja, kuo šie kapai skiriasi nuo kitų regione esančiųjų.
Akvakatėje katakombos puoštos ne vien geometriniais raštais, bet ir simbolinių figūrų piešiniais: saule, mėnuliu bei driežais. Sargas įspėja, kad leistumėmės tik ten, kur matome laiptus.
Kai kurie urvai jau atviri, bet dar nerestauruoti. Dėl liūties praėjusią naktį kyla grėsmė, kad jie sugrius. Vieno kapo restauracija trunka net trejus metus.
