Mišku leidžiamės žemyn link kaimelio. Tieradentre bei gretimame San Andrės Pisimbalos vietovėje šiuo metu gyvena 1570 žmonių. Tai mažiau nei nežinomos civilizacijos klestėjimo laikais.
Kaimelyje randame kioskelį, išdidžiai pasivadinusį parduotuve, mokyklą bei muziejų. Archeologiniame muziejuje apžiūrime katakombų turinį.
Žmonės buvo laidojami du kartus. Visų pirma palaikai laidoti gulsčiomis, negiliai po žeme. Kūnui suirus, jį atkasdavo, kremuodavo ir pelenus sudėdavo į raštais puoštą molinį indą. Šie indai būdavo perkeliami į požeminį mauzoliejų.
Kapai dekoruoti skirtingais būdais – vieni puošniau, kiti paprasčiau. Manoma, jog vienas urvas priklausė vienai šeimai.
Archeologus glumina puikiai išsilaikę laiptai. Atrodo, kad patogus katakombų pasiekimas padarytas sąmoningai. Specialistai mano, jog virš požeminio urvo stovėdavo šeimos namas. Apačioje gulintys protėvių palaikai būdavo dažnai lankomi ritualų metu.
Tiesa, visa tai tėra hipotezės. Konkistadorai, atvykę į šį regioną, gyventojų jau nerado. Šiuo metu čia gyvenantys Nasa genties indėnai sąsajas su požeminiais kapais neigia.
Mes savo išvyką tęsiame keliaudami link Segovijos bei Duentės vietovių. Čia esančios 77-ios katakombos yra seniausios bei giliausios. Tačiau būtent jas pasiekti nuo kaimelio yra lengviausia. Apačioje mūsų laukia elektros lemputė, apšviečianti senovinius piešinius. Atraminiai stulpai papuošti veidų formomis.
Viename iš kapų, šalia paslaptingosios civilizacijos palikuonių, palaidotas ir Alvaras Chavezas. Šis archeologas katakombas tyrinėjo visą savo gyvenimą. Chosė Perezas Baradas buvo pirmasis kolumbietis, 1936-aisiais atkasęs urvus. Jo padaryti atradimai vėliau buvo patvirtinti ir šiuolaikiniais tyrimų metodais.
Žygį tęsiame ir neužilgo pasiekiame Tablono vietovę. Čia regime skulptūras, aukštesnes už žmogų. Jos iškaltos iš vulkaninės kilmės uolienų. Statulos aukštos ir plonos, su puikiai atpažįstamais veido bruožais. Moterų bei vyrų figūros papuoštos sijonais, galvos su raiščiais ant kaktų.
Jos primena 2000 metų senumo skulpūras netolimame San Agustino regione. Tačiau geriau įsižiūrėjus galima pastebėti, jog šios turi išskirtinius bruožus.
Saulei leidžiantis, pavargę grįžtame į viešbutį. Čia mūsų jau laukia senjoras Leonardas. Atsinešęs storą svečių knygą, ieško apsilankiusių lietuvių, bet neranda.
Mes esame vieninteliai lankytojai šią savaitę. Per metus Tieradentro nacionalinį archeologinį parką aplanko vos tūkstantis lankytojų. O gaila, nes tai labai įspūdinga ir puikiai išsaugota vietovė. Nusileidimai keturiomis į požeminius urvus, mįslingų piešinių beieškant, paliko neišdildomą įspūdį.
