- Pirmoji pasakojimo dalis: Kaip aš įsigijau 18 arklių Norvegijoje
- Antroji: Pati netinkamiausia vieta miegoti žemėje ir dienos apogėjus
- Trečioji: Kelionė su nuotykiais iš Norvegijos į Lietuvą: užsirašykit, kokių klaidų nekartoti
- Ketvirtoji: Nerijaus kelionė motociklu Italijoje: „Dėl tokių vaizdų ir nardau visokiais šunkeliais“
Po nesenų kovų su skorpionais (ką aprašiau praeitoje dalyje) ir paties Amerigo Vespucci vyno rūsio paslapčių, aš jau žinojau, kad ši diena bus paskirta poilsiui, neva labai vargau atostogaudamas iki šiol...
Nebejaudino manęs nei medžiuose rytą pasitinkančių paukštelių čiulbesiai, nei kempingą tvarkančios šlavėjos garsus pokalbis telefonu. Tai mano laisvadienis. Šiandien aš paprasčiausiai veiksiu nieką. Tai tokia veiklos rūšis, kuri iki skausmo supaprastina pasirinkimo įvairovę. Tačiau iš kitos pusės galvojant, tas nieko veikimas iškreipia žodį gulėjimas. Įsivaizduok – štai taip guli, ir tau paskambina. Klausia – ką veiki, o tu atsakai – guliu? Tai visgi guli – tai veiki ar neveiki?
Kadangi rytinės dar nepabudusios smegenys užpuolė štai tokiais aukštosios materijos klausimais, tai jau, manau, supratote, kad šis rytas nebuvo pats nuostabiausias visame mano prabildėjusio gyvenimo ritme. Belieka tik pasakyti, kad diena niekuo nenusileido rytui ir praėjo be įspūdingų nuotykių, neskaitant to, kad saulė prarideno save įprastu keliu nuo rytų lig vakarų, bei teko eilinį kartą paragauti makaronų ir picų šedevrinės įvairovės.
Nusibaladojau ir iki jūros, kuri buvo tokio šiltumo, kad joje labiau pasišildžiau nei atsivėsinau, ir ta nemokama spa paslauga tęsėsi visu saulės skrydžio per dangų metu iki tol, kol pajūrio vakaro spalvos privertė fotoaparatą paspragsėti ir vaizdus perkelti į publikuojamą formatą. Reikia gi tų nuotraukų. Jei kada sugalvosiu kam pasigirti, kad buvau prie jūros, tai galėčiau savo žodžius dar ir faktais paramstyti.
Vakaras – ir vėl pica, kuri įrodė, kad ana – Lietuvoje pas bičiulį kepta – prilygo šedevrui. Kitaip tariant – brolyti, na tokios blogos picos dar nebuvau valgęs. Iš išorės sudegus, o viduryje neiškepus ir tįstanti. Save gerbiantis picakepys būtų ją paslėpęs kuo toliau, bet šitas, matyt, tos pagarbos nei sau, nei šiai kepyklai visai neturėjo, tad nutrenkęs ant stalo tepasakė – „nemokamai“.
Brolyti, na tokios blogos picos dar nebuvau valgęs. Iš išorės sudegus, o viduryje neiškepus ir tįstanti.
Patikėkit, tas burtažodis, man, tūlam žmogeliui, automatiškai pridėjo ir skonio, ir grožio, ir tas degėsis patapo vos vos smarkesniu apskrudimu, nei įprasta. Tad išpjaustęs iš jos tinkamas vartojimui dalis, toks pusalkanis nupėdinau link savo palapinės, kur iki vidurnakčio turėjau klausytis itališkų tralialiuškių, sklindančių iš tos pačios picerijos/ restorano. Savaitgalis, nieko nepadarysi, teko į ausis susikimšti kumščius ir apsimesti, kad guliu palaimingoje tyloje ant jūros kranto. Nutilus muzikai, nutilo ir mano mintys.
Rytas. Šiandien reikia sukti šiaurėn ir palikti linksmąjį Italijos dainorėlių ir šokėjėlių pakraštį. Vakare sutarėm susitikti su Egidijum Pudžiuvėliu, dar praeitoje dalyje minėtu motobastūnu. Tas vyriokas duonai užsidirba Ispanijoje, tai ir motociklo garažą ten pasistatęs. Kaip suprantu, prie to garažo dar ir gyvenamas būstas kažkoks yra, o kitaip tariant – jis ten jau daugelį metų įleidęs šaknis, su savo šeimos gražesniąja puse ir visu kuo, kas išeina, kai žmonės gyvena kartu ilgai ir laimingai. Tad ne paslaptis, kad jis nuo tos konkistadorų žemės ir pasuko į mano pusę.
Pabraižę akimis po „Google“ žemėlapius ir suvedę savo maršrutų kreivių susikirtimo tašką ties Komo ežeru, mes dar prieš kelias dienas sutarėm, kad tai bus mūsų pirmo rankų paspaudimo vieta. Pasakysiu iškart, tai ne pati špietniausia vietelė Italijoje, bet tikrai verta užmesti akį važiuojant pro šalį. Sakau iš patirties, nes jau yra tekę savo netrumpame gyvenime praridenti du ratus jo pakraščiais.
Tad palankstęs pirštus ir sugeneravęs kilometrų ir valandų tarpusavio koreliacijos skaičių, pasidariau išvadą, kad dar turiu laiko prabirbti pakrante lig kokios pilies, kurios vieta ir vaizdai nuo skardžių turėtų atvėpint mano žandikaulį. Gazas – mano draugas, o kelias – brolis, tai su ta gera kompanija ir patraukėm pakrantėmis šiaurės link. Vis šylantis vėjelis glostė mano šalmą ir vienas kitas dar nepabudęs vabaliūkštis vis bandė pramušti akis saugantį stiklą. Tačiau tai manęs visiškai neerzino, nes pagaliau motociklas juda, ir nereikia užsiimti filosofiniais svaičiojimais apie gulėjimo prasmę.
Ech, koks malonumas šiltu oru siūbuoti tais kelių vingiais. Ganyti akimis praskrendančius paukščius ir klausytis vėjo, įsiveliančio į motociklo vairą bei pasiekiančio mano ausis.
Taip bebumsėdamas kaktomis su musių ir kitokių skraidančių objektų giminaičiais pajutau, kad kelias pradeda kilt vis aukštyn. Vingiai piktėjo ir perėjo į visai neblogą serpantiną, tad reikėjo pradėt galvoti apie teisingą gazo rankenos padėtį. Nors vairuoju jau ne penkiolikti metai ir niekad nemaniau, kad esu baisiai lėtas, tačiau italų motociklistų noras aplenkti vis vien labai žavėjo. Jaučiausi tarsi važiuočiau nuleistomis padangomis ar išmetęs kokį galingą inkarą, kai jie būriais ūžė pro šoną, vis ištiesdami dešinę koją aplenkus (tas motobrolijos kalba reiškia tą patį, ką rankos pakėlimas prasilenkiant mūsuose).
Jaučiausi tarsi važiuočiau nuleistomis padangomis ar išmetęs kokį galingą inkarą, kai italų motociklistai būriais ūžė pro šoną.
Pakilęs viršun atradau labai mielą kavinukę, kurioje dalino kavą su piene pieštais piešiniais ir nesvietiško skanumo kepiniais. Kadangi su pusryčiais buvau tąryt susipykęs, tai dviguba porcija išvertė mano akis iš orbitų (na niekaip nepriprantu prie jų kavos stiprumo).
Beje, čia buvo sustojęs ir visas tas pulkas motobrolijos, palikusios mane kelio dulkėse ir dūmų kamuoliuose kylant. Matyt, čia jų vadinamasis pit stopas, ir jie kas plepėjo, kas gėrė kavą. Paslapčiomis vyliausi, kad jie nesijuokė iš mano vėžlio greičio, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, ne lenktynėse ir esu.
Visas drebantis nuo kofeino dozės, sėdu ir pasileidžiu priekin, tik jau dabar žemyn. Nemanau, kad labai nustebinau, šiaip ar taip serpantinas ir yra toks reikalas, kad pakilęs vienoje pusėje, nusileisi kitoje. Pariedėjęs vos keletą minučių įsiremiu į kelio blokadą. Pasirodo, ne visi motociklistai suprato, kad čia ne lenktynės, ir vienas jų sugebėjo pasitikrinti metalo kietumą su atvažiuojančiu automobiliu. Tas bandymas jam parūpino artimiausią kelią į valdiškus namus, pažymėtus raudonu kryželiu. Tpfu, tpfu tpfu, duok die jam sveikatos ir draudime – pinigų.
Vienas jų sugebėjo pasitikrinti metalo kietumą su atvažiuojančiu automobiliu.
Prispjaudęs šalmo kairę pusę ir sukalbėjęs šitą poterį pasiruošiau laukimui, kuris, ačiū Dievui ir atskubėjusiai greitukei, truko vos keliolika minučių. Man gi nesvietiškai rūpėjo tą pilį pamatyt. Tad, kiek apsiraminusiu noru skristi, patraukiau tolyn.
Ta pilis nebuvo taip jau ir arti, o kuo saulė kilo aukščiau, tuo ji darėsi toliau. Va čia tai dėjau nesąmonę, ar ne? Sakysit, kad triokštelėjau? Važiuoju artyn, o ji tolsta tolyn. Ne ne, neskubėkit manęs teisti! Čia Italijos pakrantė ir masinių atostogų metas. Tad nors ir mano veizolai jau gerokai padilę, tačiau skaičiukus dar įmatau, tad žiūrėdamas į navigatorių pats pykau ant šio paradokso. Leiskite paaiškinti.
„Google maps“ rodo, kiek liko kilometrų ir laiką, kada atvažiuosi iki vietos. Kuo labiau dienojo, tuo didesnės spūstys darėsi, tuo lėčiau galėjau važiuoti. Kuo lėčiau važiavau, tuo vėliau „Google“ rodė, kad atvažiuosiu. Kaip ir viskas logiška, tad nereikia manęs teisti ir smerkti už giliai pasislėpusią tiesą. Galų gale, likus vos porai kilometrų iki tos pilies, įsirėmiau į automobilių spūstį kaip nosim į boksininko pirštinę – į priekį niekaip. Visi stovi lyg žadą praradę, o kelias toks siauras, kad prieš eismą nepanardysi.
Likus vos porai kilometrų iki tos pilies, įsirėmiau į automobilių spūstį kaip nosim į boksininko pirštinę – į priekį niekaip.
Aš – žmogelis atkaklus, taip lengvai nepasidaviau, ir per pusę valandėlės nusiyriau kokius 30 metrų. Tačiau pilis vis nenumaldomai tolo... Štai ir pasakykit, kad aš buvau neteisus. Kantrybė kantrybe, bet ir maniškė turi kraštus. Ech, bala nematė tos pilies. Man reikia šešioliktai valandai atsidurti už gerų poros šimtų kilometrų, o saulė jau persirideno per vidurdienį. Tad parodau visiems stovintiems spūstyje, kaip aš moku apsisukti, ir dedu tašką navigacijoje – „Komo ežeras“.
Į kitą pusę reikalai juda visai kitokiu režimu. Matyt, ten vaizdeliai tikrai verti vizito, jei jau visa Italija sugalvojo prieš mane ten nusidanginti. Tas kelias veda palei pat jūros pakrantę, tai visur, kur tik yra smėlio pėdsakų, stebiu keistą paradoksą – žmonijos išradimas lietsargis čia patapęs skėčiu ir nuo jokio lietaus jau nebesaugo, o begalybė italų, palindusių po jais, bando įdegti. Na, brolyti, pas mus kaime taip niekas nedarydavo. Nori įdegti, tai griebi grėblį ir varai į pievą šieno vartyt. Būtų kas pamatęs, kad po lietsargiu deginuosi, būtų pirštais užbadę ir dar kokio nevispročio etiketę priklijavę.
Palieku pakrantę su visais keistuoliais bei jų lietsargiais ir pasuku link susitikimo vietos. Šiandien nuotykių jau jaučiuosi kaip ir prisivalgęs, pamoką išmokęs, tad nenorėdamas, kad ir Komo ežeras nutoltų, griebiuosi greitkelių strategijos. Ten jie tokie baisiai gudri sugalvoti: kaip į kokias Žalgirio varžybas einant – be bilieto niekaip. Tik kas įdomiausia, kad bilietą gauni įvažiuodamas, o susimoki išvažiuodamas. Būtų taip sugalvota Žalgirio varžybose, tai niekas pro duris neišeitų, visi per langus iššokinėtų.
Tačiau čia greitkelis ir langų nėra, tad privažiavus liepto galą, o tiksliau – pakeliamą užtvarą, tenka kišt bilietą skylėn ir šaut savo visą turtą kiton, kur jau pats stulpas nuspręs, kiek tas tavo turtas palengvės. Labai nesusipykę išsiskiriam su juo gražiuoju, ir jis pakelia savo dryžuotą ataugą, praleisdamas mane į kalnuotąsias Alpes.
Pasiekiu sutartą vietą kiek anksčiau už kolegą ir einu tartis su kempingo savininke dėl pačios geriausios vietos, tikėtinai – su vaizdu į ežerą. Mano nustebimui, tos vietos nėra. Nei su vaizdu į ežerą, nei tarp palapinių, nei po kokiu krūmu, niekur! Galų gale net į tualetą negali nueiti, jei čia neapsistojęs. Še tau, Petrai, ir devintinės! Skambinu Egidijui, bet tas dabar pardavęs sielą pačiam geriausiam jausmui – laisvei, birbia motociklu ir net nesiteikia kelti ragelio.
Tenka užsiimti tuo, ką moku geriausiai,– „Google“ ieškoti išeities. Netoliese randu kitą kempingą ir suku rankeną link ten. Čia drama ir pasibaigia, tad rašau Egidijui ir siunčiu koordinates. Gavom vietą, gal ir nelabai karališką, bet tikrai niekuo ne blogiau nei močiutės sode po kokia obelim.
Netrukus prilekia ir mano naujasis bičiulis. Kodėl naujasis? Matot, mes su juo nebuvome niekad susitikę. Tik interneto platybės ir atsitiktinumai mus supažindino, ir tokiu būdu išsivyniojo ši mintis sukryžiuoti maršrutus. Spaudžiam dešines ir apžiūriu tą jo šimtus kartų nuotraukose matytą pirdalietą.
Pirmiausia, ką galiu pasakyti, kad jei ant jo motociklo sėdėčiau aš, tai žmonės galvotų, jog tai mopedas. Bet kai juo varo Egidijus, tai patampa visai panašus į tą BMW motociklą, kuriuo ir išriedėjo iš gamyklos – šiaip ar taip, visas tūkstantis ir dar du šimtai kubinių centimetrų. Taip aš ir suprantu, kad nuotraukos – labai apgaulingas reikalas, ir likusį laiką teks tarpusavy bendrauti palenkta žemyn galva. Guodžia tik viena mintis, kad jam tai daryti reikės užvertus veizolus dangun, kur, jo manymu, turėtų rastis mano klausymo ir kalbėjimo įrankiai.
Matot, mes su juo nebuvome niekad susitikę. Tik interneto platybės ir atsitiktinumai mus supažindino, ir tokiu būdu išsivyniojo ši mintis sukryžiuoti maršrutus.
Statom palapines ir nešvaistant laiko mandagumo frazėms, pasileidžiam į pokalbius apie motociklus, keliones ir visus nuotykius, susijusius su tuo. Pasikinkę kojas klaidžiojame po apylinkes bandydami rasti, kur prisėsti vakarienės, tačiau apsukę poros valandų ratą grįžtam iki savo startinio taško, kur, pasirodo, yra įtaisyta visai nebloga kavinė, picerija, restoranas, ar kaip ten tai pavadinti. Išalkusios akys nori visko, tik turim mažą problemą – visas meniu yra itališkas. Nei mano anglų kalba, nei jo ispanų čia nelabai ką pagelbėja. Pica man jau skamba kaip keiksmažodis, tai aš renkuosi šefo dienos pasiūlymą, o kolega pasižymi išradingumu, matyt, bijodamas išsirinkti kokią nevalgomą nesąmonę, ir išsirenka tą patį, kaip ir aš.
Už kokios penkiolikos minučių abudu sėdime įrėmę savo alkanas akis į prieš nosį padėtą po kažkokio šlapio, balto sūrio kamuolį, apibarstytą rukola ir per pusę pjautais pomidoriukais. Gal tai ir maistas, bet tikrai ne tai, apie ką svajojo iš alkio trimituodami mūsų pilvai. Tačiau pradanginus visa tai burnos gelmėse paliko šiek tiek geriau – ne, ne dėl skoninių savybių, o dėl atitolusio alkio jausmo. Dar mintyse pasidžiaugiu bent tuo, kad broliai ir sesės vegetarai dabar mane tikrai laikytų savo geriausiu bičiuliu.
Mūsų laikinųjų tvirtovių apsuptyje pasistatom staliuką, traukiam laukan čipsus ir pasidarom rimtą šventę. Pokalbiai nuklysta nuo Norvegijos sniegingų kraštų iki Afrikos Sacharos smėlynų. Videografija, fotografija, diafragmos, kadrai per sekundę ir visokie ultravioletinių spindulių filtrai laužo mūsų liežuvius, bet ne smegenis. Prie šio liežuvio laužymo prijungiam kaimynystėje apsistojusias Nyderlandų krašto studentes, ir vakaras nebeprailgsta. Keliaujančių žmonių savybė bendrauti man yra pati brangiausia ir nuostabiausia, vien tai gali nudažyti keliones visiškai netikėtomis spalvomis. Galų gale pasislepiame savo skudurinėse pilyse ir atiduodam prievolę užtarnautam poilsiui.
Keliaujančių žmonių savybė bendrauti man yra pati brangiausia ir nuostabiausia, vien tai gali nudažyti keliones visiškai netikėtomis spalvomis.
Ryte kylam gan anksti ir sėdam ant žirgų su mintimi pamatyti ežerą, kol nėra daug žmonių. Tai puikiai pavyksta. Ežeras ramus, automobiliai dar ramiai laukia savo šeimininkų, o mes galim ramiai pažioplinėję į apylinkes ir bundantį ežerą traukti gilyn į kalnus. Su Egidijumi važiuoti gerai, jis toks pat žioplinėtojas kaip ir aš, tai nei vieno, nei kito neerzina pastovūs sustojimai ir gerų kadrų ieškojimai.
Bet jei čia būtų lenktynės, tai mus ir namų šeimininkės su pilnais krepšiais produktų aplenktų. Tačiau kelionės yra tiesiogiai susiję su įspūdžiais, o kokie įspūdžiai, jei jie tik prabėga pro šoną, taip ir nepalikę pėdsako atmintyje. Taip besiganydami užsiropščiame ant „Passo San Marko“. Tai vienas iš daugybės kalnų pervažiavimų Alpėse. Nors tai ir ne pats aukščiausias kalnas, bet man vėl siela išskleidžia sparnus. Tas geras jausmas užpildo visus 100 su pliusu kilogramų ir tiesiog stoviu nukabinęs žandikaulį ties atsikabinimo riba.
Ech, tie kalnai! Jie tikrai turi savyje kažką tokio. Čia bičiulis parodo, kaip galima nusifotografuoti dviese, be trečio žmogaus pagalbos. Va tau ir dvidešimt pirmas amžius... ir kada aš jį pasivysiu? Aišku, nuotraukos jau pačios kalba už save, net nereikia aiškinti, kurias darė profesionalas. Mintyse pakeiksnojęs save už jaunystėje švaistytas dienas visai ne tam, kam reikėjo, pasižadu sau, kad ir aš išmoksiu taip fotografuoti.
Alpės didelės, ir spoksoti į vieną kalną jose būt tas pats, kas Luvro muziejuje į vieną vienintelį paveikslą, tad sėdam jis ant savo BMW, aš ant „Ducati“, ir pasileidžiame aukštyn žemyn, tarsi laivai per bangas. Pakalnėse temperatūra pasiekė ir apie 30, nors viršukalnėje bebuvo vos 16 laipsniukų, tačiau važiuojant nei karštis, nei vėsuma netrukdo.
Vaizdai kerintys, plikos, tarsi apdainuotieji Anykščių šileliai viršukalnės ir apžėlusios tarsi Kazlų Rūdos miškai papėdės keičia vienas kitą. Kalnų upeliai lenktyniauja su mumis, tik kaip mus sulaiko miesteliai, taip juos – išsiplėtę ežerai.
Akys ganosi tarsi avys po pievas ir dėkoja gyvenimui už galimybes. Štai čia jus ir paliksiu – pasidžiaukite ta laisve ir skrydžio pojūčiu, o mes pasuksime į pakelės kaimo piceriją, kur kalbos barjeras mums ir vėl iškrėtė eilinį šposą...
Apie tai – jau kitoje dalyje, kurią, tikiuosi, sukurpsiu gan greitu laiku, tačiau jau po truputėlį sėdu prie video, o diena teturi tik tam tikrą valandų skaičių...
Nerijaus keliones galite sekti:
Youtube: youtube.com/channel/UCHMkE0Qc5836OAar50lraAA
Instagram: instagram.com/NemoLtu_Norway/
