Bet neskubėkime daryti skubotų išvadų. Pasistenkime atsidurti šalies gilumoje – ten, kur rečiau užklysta turistai. Pajusime senovinių civilizacijų alsavimą ir pasinersime į slėpiningą musulmoniškųjų Rytų pasaulį.
Turkija – tai apaštalo Pauliaus ir šventojo Mikalojaus, tapusio Kalėdų Senelio ir Santa Klauso pirmtaku, tėvynė; vieta, kur buvo parašyta Jono Evangelija ir mirė Mergelė Marija. Šioje žemėje gyveno senieji hetitai, egzistavo mažai žinoma Mitanijos ir labiau žinoma Urartu valstybės. Šių dienų Turkijoje esama buvusios Didžiosios Armėnijos ir Rytų Graikijos „gabalėlių“. Į dabartinės Turkijos šiaurę argonautai vyko parsivežti aukso vilnos, o pietuose ilgus biblijinius gyvenimus gyveno Senojo testamento herojai. Pačiame senovės relikvijų kaleidoskopo centre – Nemruto kalnas su fantastišku laidojimo kompleksu.
Gausybė istorinių ir kultūrinių įžymybių sutelkta rytinėje šalies dalyje, į kurią turistai rečiau užklysta. Turkijos rytai, sakoma, tikroji Turkija.
Nemrutas
 |
| Carsten ten Brink/flickr.com nuotr./Heraklis spaudžia ranką karaliui |
Į šio legendinio kalno viršūnę išsiruošėme su tamsa. Ne tik tam, kad ten išvystume tekančią saulę, bet ir tam, kad suspėtume apžiūrėti senovinį, dar Romos laikais statytą tiltą, Komagenės karalystės sostinės griūvėsius su valdovo Mitridato skulptūra, kurioje jis pavaizduotas broliškai spaudžiantis ranką Herakliui, o taip pat vietą, kur palaidota Mitridato šeimos moteriškoji dalis.
Komagenė – paslaptinga karalystė, gyvavusi prieš daugelį amžių šiuolaikinės Turkijos teritorijoje. Senovėje tarp Kilikijos ir Eufrato slėnio, prekybos kelių tarp Rytų ir Vakarų sankirtoje įsikūrė maža valstybėlė, kelis šimtmečius išlikusi nepriklausoma. Tik 72 m. e. metais Romos imperatorius Vespasianas galutinai prijungė jos žemes prie Romos, o buvusią Komagenės sostinę Samosatą pavadino Flavijos vardu.
Ne tiek daug informacijos pasiekė mus iš amžių glūdumos. Yra žinoma, kad karalystė negarsėjo dydžiu, tačiau buvo labai klestinti ir išdidi. Ypač išdidūs buvo jos valdovai. Karalius Mitridatas I čia organizuodavo vietines olimpines žaidynes ir pats jose dalyvaudavo. O ką jau bekalbėti apie vėlesnę valstybės galvą – Antiochą ! Jis sukūrė asmeninę religiją, save prilygindamas Dievui! Valstybės religiniu centru ir tapo Nemruto kalnas. Čia valdovas Antiochas pastatė ištisą ritualinį kompleksą – panteoną Dievams. Deja, nutiko taip, kad šį gamtos stebuklą žmonija... užmiršo.
Iš pradžių Nemrutas pamirštas išsyk po Komagenės valstybės iširimo. Laimei, per vieną iš savo žygių jį atrado kryžiuočiai. Tik neilgai džiaugtasi istoriniu atradimu: netrukus Nemruto vardas vėl paniro nebūtin. Tik XIX a. garsusis kompleksas atrandamas iš naujo: 1881 metais jį surado vokiečių inžinierius ir geologas Karlas Sesteris. Nuo to laiko ši vietovė tebetraukia viso pasaulio mokslininkų dėmesį. Memorialinis religinis kompleksas ant Nemruto kalno, dažnai vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu, yra įtrauktas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.
Į ritualinį kompleksą Nemruto kalne ėjome pėsčiomis. Kaip jau minėjau, išėjome su tamsa, kad suspėtume sukarti dviejų kilometrų ilgio kelią akmeniniais laiptais dar prieš patekant saulei. Tokia jau čia tradicija susiklosčiusi: kalno viršūnėje arba pasitinkamas saulėtekis, arba palydima saulė. Laiptai atvedė link šventyklos, esančios rytinėje kalno terasoje (iš viso kalne iškirstos trys terasos). Išvydome daugybę dievų skulptūrų. Kiek neįprasta – dievai čia įkūnyti sėdintys. Kažkada jų būta baltų, su nupoliruotu paviršiumi. Tik negailestingas laikas, gamtos kataklizmai ir priešų armijos nepagailėjo net ir visagalių dievybių atvaizdų, išvagodami randais veidus ir kūnus. Prieš porą tūkstantmečių pastatytų kolosų galvos dabar voliojasi aplink čia esančią nedidelę lygiašonę piramidę.
 |
| turkeyvacationplaces.com nuotr/Nemruto kalno statulos |
Dievų panteone įamžintas galingasis Dzeusas, Heraklis, Hermis, likimo deivė Tichė. Ir karalius Antiochas neužmiršo įterpti savo akmeninio atvaizdo į dievų kompaniją. Skulptūras atidžiai saugo liūtas ir erelis. Priešais statulas stovi platforma, kurioje kažkada liepsnojo šventoji ugnis ir buvo aukojamos aukos, o dabar turistai ją panaudoja kaip patogią vietą fotografuotis. Ant jos atsisėdus, patogu ir saulės patekėjimo laukti.
Vakarinė terasa nėra tokia didelė, kaip rytinė. Ir dievai čia arčiau žmonių, ir nežvelgia į juos iš aukšto. Į šonus nuo dievybių skulptūrų čia yra išsidėstę karaliaus Antiocho protėvių - persų ir graikų kilmės – bareljefai.
Na, o šiaurinė terasa kažkada buvo skirta liaudžiai susiburti religinių švenčių metu. Iš čia iškeliaudavo iškilmingos procesijos.
Terasos juosia rankomis supiltą 50 metrų aukščio ir 152 metrų skersmens kalvą. Gal kažkur jos gelmėse palaidotas pats Komagenės karalystės valdovas Antiochas ? Į šį klausimą atsako nėra iki šiol. Senovės statybininkų būta gudrių: piramidę jie pastatė iš krūvos smulkių nesutvirtintų akmenų, taigi mirusio karaliaus poilsio nesudrumstė nei plėšikai, nei šių dienų archeologai. Juk akmenys ant visų byra vienodai!
Jausmas, jog randiesi vos už kelių metrų nuo nesuskaičiuojamų turtų ir kasinėjimų nesudrumstos istorijos, Komagenės šedevrui suteikia papildomo pikantiškumo.
Beje, net stipriai nesidomint turtais, archeologija ir senoviniais laidojimo papročiais, ant Nemruto kalno viršūnės verta pabuvoti bent jau todėl, kad tai pats aukščiausias centrinės Turkijos taškas – visa šalis atsiveria prieš tave kaip ant delno. Vaizdas – kosminis, adrenalino daug, turistų maža.
Senojo Testamento Turkija
Iš rytų Turkijos įžymybių paslaptimi dvelkia ne tik atskiri statiniai ar gamtos šedevrai. Tas pats pasakytina ir apie ištisą miestą. Tai – garsioji Urfa, su kuria susijusi visa Rytų Anatolijos istorija. Aleksandro Didžiojo laikais šis miestas vadintas Edesu, XI a. buvo atsidūręs seldžiukų valdžioje, o kryžiaus žygių epochoje (1098 – 1246) jį valdė keturi prancūzų grafai. XVI a. Urfa buvo prijungta prie Osmanų imperijos.
Urfa laikoma penkių pranašų gyvenamąja vieta. Remiantis žydų ir musulmonų šaltiniais, čia esanti svarbiausiojo jų patriarcho Abraomo gimtinė. Jo vardu pavadinta viena ola, kurioje tariamai jis gimęs. Čia trykšta vandens šaltinis, laikomas šventu.
Dėl tos priežasties, kad Abraomo olą kaip šventovę lanko daugiausia musulmonai (jie netgi vadina ją savaip – chalilio Ibrahimo ola) – ji padalinta į moteriškąją ir vyriškąją puses. Eidamos į moteriškąją dalį, gavome galvos apdangalus. Į visų žydų ir musulmonų prosenelio pagerbimo vietą įėjome drauge su religingų arabių moterų kompanija. Į galvą brovėsi mintis: ko gi atėjo prašyti garbaus šventojo šios tatuiruotais ir nuvargusiais veidais būtybės? Gal lengvesnio gyvenimo, kuris, sprendžiant iš itin kuklių apdarų ir į jų skvernus įsikibusių pulko vaikų, neatrodė esąs malonus...
Valandėlę paėjėjus pėsčiomis nuo Abraomo namo, galima nužingsniuoti link dar vienos garsios olos, kurioje anaiptol ne geriausius savo gyvenimo metus praleido biblijinis Jobas. Būtent čia, kaip manoma, teisuolis septynerius metus kentėjo nuo raupsų, kuriuos Šėtonas pasiuntė jam tada, kai jis ginčijosi su Dievu. Prie senovinio leprozoriumo esančio šaltinio susitelkia būriai piligrimų, prašančių sau to paties, ko suspėjo sulaukti kantrusis Jobas. Jis, kaip visi žinome, išgijo, ir gavo dar daugiau avinų bei žmonų, negu turėjo anksčiau.
Greta abiejų olų stovi mečetės. Kadangi abi olos ( Abraomo ir Jobo ) yra religinių kultų vietos, įėjimas į jas nemokamas.
Urfos miestas yra žinomas ir kaip vienos krikščioniškosios relikvijos – Jėzaus Kristaus atvaizdo, padaryto jam dar gyvam esant, vieta. Pasak legendos, Jėzus nusišluostęs savo veidą rankšluosčiu ir jame likęs jo atvaizdas. Prisilietęs prie šio atvaizdo, nuo sunkios ligos išgijo tuometinės Edesos ( šitaip viduramžiais vadinta Urfa ) vadovas Avgaras. Atsidėkodamas jis atsivertė į krikščionybę ir liepė iškabinti Kristaus atvaizdą ties miesto vartais. Tiesa, iki šių dienų šis atvaizdas Urfoje neišliko, jo likimas – tai atskira istorija.
Tačiau kitos legendos Urfoje – Edese paliko kur kas materialesnių liudijimų. Pavyzdžiui, penkiolikos metrų aukščio stulpų, vadinamų Nimrodo sostu. Jie iškilę Nojaus proanūkio garbei, mat šis statęs pačią Urfą. Dar esama tvenkinių, vadinamų patriarcho Abraomo vardu. Juose gausu karpių – storų, tarsi begemotai. Šerti juos galima, o štai žvejoti – ne. Pažeidus šį draudimą, pasak vietos gyventojų, neišvengiamai užklups aklumas, liaudiškas prakeiksmas ir... administracinės baudos.
 |
| Christian Koehn/wikipedia.org nuotr./Urfos tvenkiniai |
Daugumą gyventojų Urfoje sudaro kurdai ir arabai, moterys čia daugiausia dėvi tradicinius rytietiškus apdarus, o alkoholio nesama net restoranuose. Sprendžiant iš to, kokiais žvilgsniais mus lydėdavo vietiniai ir kaip iš paskos sekiodavo būriai vaikų, atvykėlių iš Europos čia esama nedaug. O gal jie išvis čia itin retai lankosi, juk teritorijos, kuriose gyvena kurdai, ilgą laiką turistams buvo praktiškai uždarytos. Kalta vis ta pati politika: kurdų separatistai, organizuodami teroristinius aktus prieš turkus, nepasigailėdavo ir turistų, taigi turkų turistinės firmos jokių ekskursantų čionai neveždavo. Mes lankėmės, turkų – kurdų santykiams sušvelnėjus, tik kiek ta „taika“ tęsis, negalėjo pasakyti niekas.
Tiesą pasakius, iš Urfos išsivežėme pačius šilčiausius įspūdžius. Svečiavomės čia poilsio dieną, tad labai įdomu buvo stebėti, kaip miestiečiai ilsisi. O jie, pasirodo, saulėtu ir šiltu oru masiškai traukia į miesto parkus, įsitaiso po medžiais, paunksnėse, su savimi atsinešdami arbatos ir užkandžių. Skaito, jauni vyrukai žaidžia futbolą, draugų kompanijos miesto vandens telkiniuose irstosi valtelėmis. Moterys mezga ir tarpusavyje šnekučiuojasi. Šilta, maloni, jauki atmosfera. Išvydę mus, užsieniečius, visi šypsosi ir iškėlę rankas, demonstruoja pergalės simbolį – V pavidalo raidę. Aišku, jis reiškia jų nenugalimą nepriklausomybės siekį. Jis – kurdų kraujyje, jo nenumalšina laikas ir istoriniai kataklizmai.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Urfoje gyveno apie 35 tūkst. armėnų. Jie buvo geri amatininkai, žemdirbiai, prekybininkai. Mieste būta jų bažnyčių ir mokyklų. Deja, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vykusio genocido metu jie beveik visi buvo išžudyti, o likę gyvi emigravo į kitas šalis.
Pusvalandį pavažiavus nuo Urfos, galima susipažinti su dar vienu biblijiniu miestu – Charanu. XXI amžiaus Charane gyvenimo būdas nėra stipriai pasikeitęs nuo tų laikų, kai protėvis Abraomas atsiuntė čionai savo vergą, kad šis iš Charano parvestų nuotaką savo sūnui Izaokui. Istorinis Charanas – pastoralinis miestelis, pilnas molinių namų, savo formą primenančių moters krūtis. Tai – tikri senovinių statinių pavyzdžiai.
 |
| wikipedia.org nuotr./Charano pastatai |
Charane pilna avių ir arklių. Vietiniai vaikai bando mums brukte įbrukti tariamai senovinių monetų. Meluoja jas radę senųjų miesto namų griūvėsiuose. Tie patys vaikai, beje, patys geriausi gidai po tuos griuvėsius, užmokestį už savo paslaugas stengdamiesi imti „natūra“ – saldainiais, plaukų segtukais ir kitais panašiais mažmožiais. Mažamečių dėka galima užsukti ir į molinius namus – „krūtis“, ir Rebekos šulinį apžiūrėti...
Na, o palikus sustingusį biblijinį laikotarpį menančius objektus, galima ir į paplūdimius išsiruošti. Juk ir jų Turkijoje esama...
