Dr. Lina Leparskienė monografijų „Papasakoti Trakai“, „Vietiniai. Nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“ autorė, kultūros antropologė kiek kategoriška: „Stabtelkime, nenerkime stačia galva“.
Pasak L.Leparskienės, pažinti ir įvertinti Trakų ežeryno unikalumą, pajusti tikrą estetinį malonumą galima tik lėtai keliaujant aplink ežeryną, „standartinis“ fragmentiškas apsilankymas nuskurdina galimybę pažinti šį kraštą.
„Trakų ežerai, sujungti upeliukais ir sąsiauriais, čionykštis kraštovaizdis – tarsi popieriaus karpinių ažūras, tik sukurtas ne žmogaus, o gamtos. Visa tai pamatęs imi suprasti, kodėl didieji kunigaikščiai kūrėsi čia, Trakuose“, – vaizdingu palyginimu keliauti kviečia Lina Leparskienė.
Apie Lietuvos kunigaikščių kūrimąsi Trakuose liudija išlikę vietovardžių, kalvų pavadinimai: Kęstučio kalva, Birutės kalnas (aukų kalva), Algirdo sala. Pasakojama, kad Pirties saloje nepaklusniems bajorams būdavo „užkuriama pirtis“ už prasižengimus kunigaikščiui Vytautui.
Pasak L.Leparskienės, pagal senuosius toponimus Trakai – ištisas šventviečių kompleksas. Išlikę vietovardžiai ir ežeryno salų pavadinimai leidžia manyti, kad čia galėjo būti atliekamos religinės apeigos. Alkos, Raudų, Deimantinės, Šventos gelmės salos, Arakalnis, Šventų liepų miškas – pavadinimai, nukeliantys į senųjų lietuviškųjų tikėjimų laikmetį.
Galvė saugo šiurpokas legendas apie pavadinimo kilmę: pasakojama, kad ežero vardas gali būti kilęs nuo žodžio „galva“ – ežeras kasmet reikalavęs aukos, bent vieno nuskendusio žmogaus. Tarsi legendos patvirtinimas prisimenamas nutikimas, kuomet žvejys seklioje ežero vietoje aptiko dvi unikalias akmenines galvas. Manoma, kad tokiomis sakralinėmis aukomis bandyta sutarti su rūsčiomis ežero gelmių dvasiomis. Unikalieji radiniai saugomi Trakų istorijos muziejuje.
Vėlesniuose istoriniuose tarpsniuose ežeryno salose stovėjusias pilis pakeitė šventovės. Sakralumo Trakai nepraradę ir šiandien: pilietiškos ir dvasingos bendruomenės įkurtoje ir keliautojų gausiai lankomoje Angelų kalvoje dangų sveikina daugiau kaip 40 didelių ir mažesnių medinių angelų, nuo kalvos atsiveria nepakartojamas miškų ir vandenų grožis. Pabuvojęs šioje vietoje supranti, kokia galinga ir paveiki gali būti kraštovaizdžio terapija.
Ir kaip gi paslaptingasis ežerynas be paslėptų lobių? Legenda pasakoja, kad kryžiuočiams užėmus pilį, norėta valtimi išgabenti kunigaikščio Kęstučio šeimos brangenybes ir paslėpti užgrobtą turtą artimiausioje saloje. Senai valčiai nuskendus, lobis liko gulėti Galvės dugne, jo niekas iki šiol nerado. Bylojama, kad Kęstučio lobį ištraukti pasiseks tik nenuodėmingam žmogui – tam, kieno mesta moneta neskęs, o plaukios Galvės ežero paviršiuje. Tad kodėl nepabandžius? O ir priemonės ežero dugno tyrinėjimui siūlomos šiuolaikinės: plaukiant skaidriomis baidarėmis, galima stebėti ežero augmeniją ir gyvūniją.
Ne vien turtinga istorija ir legendomis garsėja Trakų ežerai. Jų giliausiose gelmėse, maitinamose požeminių vandenų, nuo seno plaukioja paslaptingosios Seliavos – lašišinių šeimos žuvelės, mintančios gelmėse gyvenančiu zooplanktonu. Sužvejoti šią žuvį sugeba tik patyrę ir sumanūs žvejai. Seliava yra ypatingai skani žuvis, ji troškinama su daržovėmis duonkepėse, kepama, sūdoma. Paragauti pagal autentišką receptą paruoštos seliavos – ne vieno gurmano svajonė, kuri Trakuose gali virsti malonia realybe.
Trakų ežerynas dovanos ir kitokių malonių akimirkų bei potyrių, tereikia pasiduoti ežerų vilionei ir ,,įjungti“ vaizduotę. Nardymas, pažintiniai žygiai, turai, žvejyba, plaukiojimas jachtomis – Trakai yra tobuli turistiniai spąstai.
Gidai ežere ekskursijų neveda, tačiau puiki galimybė pažinti ežeryną – pakeliauti naujuoju vandens maršrutu ,,Galvės ežero salų istorijos“. Tereikia išsinuomoti valtelę, irklentę arba vandens dviratį ir pažintis su 14 ežero salų įsimins ilgam.
Vandens mylėtojai valtimis arba baidarėmis paiškylauti kviečiami ir po Vilkokšnio ežerą. Ežeras įdomus tuo, kad atskiros jo vietos turi skirtingus pavadinimus. Rytinę dalį vietiniai vadina Baluosiu. Ši dalis yra dideliu iš šiaurės į ežerą įsiterpusiu pusiasaliu, susidariusiu užpelkėjus seklumai, atskirta nuo likusio ežero ploto. Nusileidus vieškeliu nuo kalno, skersai eina betoninis vamzdis, kuriuo į Baluosį įteka Verknės upė. Čia gali būti įdomu pavasarį, kai dar nesuaugę švendrai, pradėti žygį baidarėmis.
Trakų turizmo informacijos centro vadovė Laima Balčytienė yra tikra – ir senjorai, ir jaunimas turėtų pajusti vandens ir istorijos darną. Jos aplink Trakus apstu.
