Taigi, jeigu nei atstumas, nei kainos nebėra svarbūs, kas tuomet kelionėje svarbu? Veikiausiai mūsų pačių požiūris. Viskas iš tiesų gali būti paprasta, jei į kelionę leidiesi taip lyg eitum į gerą džiazo koncertą.
 |
| A.Vitkausko nuotr./Tokijo gatvė |
Tokijo oro uoste norisi apkabinti malonaus veido, žilą tarnautoją, kuris padeda atvykusiesiems užpildyti dokumentus. Bet neišdrįstame. Šalia eilėje laukia būrelis filipiniečių. Visi su vienodomis „Daihatsu“ kepurėmis. Atvažiavo kelis mėnesius padirbėti, vėliau paaiškins Mugis – mus priėmęs „couchsurferis“. Pagrindinė oro uosto salė – pustuštė. Nustembame. Iš didžiausio pasaulio miesto tikėjomės kitko. Japonijoje nuolatos jautiesi tarytum Klaipėdos jūros šventėje, sakė viena draugė.
Nedidelis turistų informacijos stendas. Dvi jaunos moterys. Klausiu: atleiskit, kalbat angliškai? Tik truputį, atsako mergina. Ir taisyklinga anglų kalba papasakoja, kaip nuvažiuoti į Tokiją. Kur įsigyti dvejų parų metro bilietą (tikrą laimikį Japonijos kainų atžvilgiu) ir pan.
 |
| A.Vitkausko nuotr./Eilė prie metro |
Įlipame į traukinį. Važiuojame pigiausiu (ačiū www.hyperdia.com). Sėdimosios vietos įrengtos išilgai vagono, taigi nuolatos žiūrime į esančius priešais mus, o jie į mus. Tačiau miegas ima viršų. Virš galvų dideli besisukantys ventiliatoriai, tartum būtų iš kokio filmo. Sukasi, pučia, sukasi...
Pramerkiame akis. Pro duris išlipa paskutinis keleivis ir akimirkai vagone liekame tik mes ir kuprinės. Sveiki atvykę į Tokiją. Karštis. Akivaizdu, kad vasara iš čia dar niekur nesiruošia trauktis, o Lietuvoje tai jau įsibėgėjęs ruduo. Su Mugiu susitarėme susitikti septintą vakaro prie įėjimo į stotį. Taigi turime apsčiai laiko. Palikti kuprines saugykloje kainuoja 800 jenų (8 eurai). Hm, gal kitą kartą... Vaikštinėjame po didelį parką, esantį šalia stoties. Nieko neįprasto: gulinėjančios elgetos, besijuokiančios porelės, zujantys darbininkai. Tik varnos kažkaip keistai kranksi – tarsi dirbtinai, tarsi sarkastiškai.
Prieiname ilgą baseiną, kurio viduryje dūzgia fontanas. Šalia medinė aikštelė – prigulti, pailsėti, papietauti. Du vyrukai geria sakę ir valgo onegirius (suspaustų ryžių „sumuštinis“ – pigus ir skanus reikalas). Prisėdame ir mes, išsitraukiame razinų ir lietuviškos duonos. Be abejo, mielai apsikeistume. Kažkur visai netoli, o gal, priešingai, labai toli, ima griaudėti. Skrandis, tyliai burgzdamas, virškina rugelį. Vokai palengva nusvyra, tačiau neprabėga nė kelios minutės ir pradeda krapnoti. Lyg kokie somnambulai šlitinėjame po parką ir ieškome vietos, kur galėtume pasislėpti nuo atslenkančio lietaus. Staiga prieš akis išplaukia milžiniškas mėlynasis banginis. Nustėrę sustojame. Deja, tai tik butaforija (netrukus sužinome, kad atsidūrėme prie Nacionalinio mokslo muziejaus), o gal paminklas visiems banginiams, kuriuos nužudo japonų žvejai?
 |
| A.Vitkausko nuotr./Miesto dangoraižiai |
Prie banginio randame stoginę. Netrukus prie mūsų prisijungia gražiai besišypsanti moteris ir jos keturmetis, vietoje nenustygstantis sūnus. Lietus nenurimsta ir nejučia tarp mūsų užsimezga pokalbis. Iš kur mes, kodėl, ar patinka, kur apsistojot ir t.t. Žinot, važiuojam į Ginzą, netoliese gyvenu, parodysiu viską, vis vien turit daug laiko. Susižvalgome. Ginza, atrodo, brangiausias Tokijo rajonas. Bet kokia prasmė žvalgytis – žinoma, važiuojame. Viskas vyksta greitai ir maždaug taip: keli žingsniai iki gatvės, ji ištiesia ranką, sustoja žydras taksi, atsidaro automatinės durys, baltos pirštinės privairuoja Toyotą iki traukinių stoties, pasidedame kuprines į saugyklą, įlipame į metro traukinį, Ginza...
 |
| A.Vitkausko nuotr./Su nauja gide |
Ką norėtumėt pamatyt, kas jums įdomu? Gal japoniški automobiliai? Nespėjame dorai susigaudyti, o jau esame Nissan autosalone. Taip, taip, labai įdomu. Du raudoni elektromobiliai. Mielos japonės duoda mums po Nissan katalogą. Sakau, mums užteks ir vieno, bet mūsų vedlė sako, viskas gerai, čia nemokamai. Ką gi, tenka paimti. Toks ypatingas svetingumas, didžiavimasis savo šalimi, nuoširdus smalsumas. Po keturių valandų, pabuvę ir nedidelėse Ginzos galerijose, kuriose mums rodė, pasak galerijos savininkų, neįkainojamas meno vertybes, ir daugiaaukštėse technikos parduotuvėse (po to tokių ieškodavome tuomet, kai norėdavome nemokamai pasitikrinti elektroninius paštus), apipilti dovanomis vėl važiavome metro, taip nė karto ir nepravėrę piniginių. Kaip greitai ir nepastebimai prabėgo diena.
 |
| A.Vitkausko nuotr./Tokijas |
Prabėgo? Ne. Dar laukė susitikimas su Mugiu, vakarienė kavinėje, kurioje nesupranti nė vieno užrašo ir kurioje kasdien triūsia vienas ir tas pats žmogus, atlikdamas ir virėjo (nuostabaus!), ir padavėjo vaidmenis. Dar laukė naktinis Tokijas, lotoso žiedai, apšviesti miesto žiburių, siaura gatvelė, kurioje stovi mūsų namas. Namas, kurio vidus jaukiai suveltas: išbarstytos knygos, rakandai, kitų „couchsurferių“ dovanos ir lauktuvės (radome ir grikių, ir net hematogeną iš Lietuvos). Namas, kuriame miegama ant tatamio. O gatvė tokia siaura, saugi (taip dviračio Amerikoje negalėčiau palikti, sakė Mugis, atrėmęs gatvėje į sieną savo sportinį dviratį) ir artima.
 |
| A.Vitkausko nuotr./Naktinis Tokijas |
Gal todėl, kad ją jau matėme kuriame nors Hayao Miyazakio filmuke. O gal todėl, kad po kelių dienų, kai saulė jau buvo seniai nusileidusi, sėdėjome ant namo slenksčio ir žvelgėme į vienas kitą, į tūkstančius laidų, dengiančių gatvę lyg koks rudeninis voratinklis. Gėrėme iš skardinių neaiškius, vaisinius alkoholinius gėrimus, kurie vis pasibaigdavo, ir todėl kuris nors vienas eidavo į 24h veikiančią parduotuvėlę, kad nupirktų dar dvi, šįsyk tikrai paskutines skardines.
 |
| A.Vitkausko nuotr./Japonija |
O po to atėjo rytas ir ištarėme Tokijui sudie. Į traukinį įsėdame visiškai suprakaitavę. Nežinome, ar tai tikrai mūsų traukinys. Ar jis tikrai veža ten, kur mums reikia. Ir tik tada, kai kažkas pasako: Nikko, Nikko, nusiraminame ir laukiame lietaus, kuris mus užklups pakeliui į šventyklų kalną, įtrauktą į Pasaulio paveldo sąrašą, stūksantį buvusioje Japonijos sostinėje Nikko. Imkit skėtį, ir mes imame skėtį iš senučiukės, nors ji kalba ne lūpomis, o kūnu. Ir tai paskutinė dovana. O toliau: mokėk, jei nori išvysti tai, kas slepiasi už durų. Tačiau mes nemokame, nes neturime pinigų, nes nežinome, kodėl reikia mokėti už šventyklas.
 |
| A.Vitkausko nuotr./Japonija |
Klaidžiojame su savo didelėmis kuprinėmis. Į mus žiūri „normalūs“ turistai, atvažiavę į kalną su autobusais, iš anksto įsigiję reikalingus bilietus, o mes žiūrime į tai, už ką nereikia mokėti: į apsamanojusius aukštus medžius, akmeninių šviestuvų taką, raudonas pagodų viršūnes. Ir netikėtai nuklydę kalno taku, kuriuo niekas nevaikščioja, randame tai, ko ir ieškojome. Ko nelabai papasakosi. Nes reikia pajusti orą, tvyrantį virš senų Budų statulėlių, vienuolių kapų, šaltinių, trykštančių iš uolų, šventyklų ir šventovių, prie kurių stovėjome ir klausėme kelio. Klausėme, kur galėtume pasistatyti palapinę ir pernakvoti, o mums kažkas sakė: ne čia, ne čia, eikite atgal į miestą.
 |
| A.Vitkausko nuotr./Japonijos šventykla |
Palapinės mieste nepavyksta pastatyti, kadangi randame tik akmeningas arba betonuotos aikšteles. Paklausiame sutiktų senukų, kur galėtume pigiai pernakvoti. Ten, prie upės, yra „cheap“ vieta, rodydamas pirštu į kuprines sako vienas senukas. Bet hostelis uždarytas, tik vėjyje plevėsuoja Tibeto vėliavėlės. Šlitinėjame po miestelį, kol aptinkame pavėsinę. Iš šalimais stovinčio akmens teka šaltinis. Paragaukite mūsų skanaus vandens, perskaitome drąsinantį užrašą ir įsitaisome pavėsinės šešėlyje. Pro šalį lekia mašinos. Kažkaip neramu. Prisimename kalną, kuriame kažkodėl neišdrįsome nakvoti. Susirenkame daiktus ir einame toliau ieškoti, kol netikėtai ir vėl atsiduriame prie tuščiojo hostelio.
Galiniame kieme, už bambukinės tvorelės, aptinkame platų bei ilgą medinį slenkstį, kur hostelio svečiai, matyt, aunasi batus. Truputį pasispaudę, jei atsigultume vienas už kito, tilptume. Taip ir padarome. Prisipučiame kilimėlius, įlendame į miegmaišius ir užmerkiame akis.
Po kokių dvidešimties minučių viduje staiga įsižiebia šviesa. Nieko neįtariantis vaikinukas (galite įsivaizduoti), su marga kepure, vos besilaikančia ant kiaušo, įeina į kambarį. Išsigandęs (pražiota burna) sustoja. Greitai apsisuka, išjungia šviesą ir dingsta. Ką gi. Nueiname prie pagrindinio įėjimo, pasibeldžiame. Po minutės jis atidaro duris. Bandome jam paaiškinti, kad nieko neradome, kad neturime, kur nakvoti ir pan. Jis sako, bet mes gi užsidarę, štai čia parašyta. Taip, taip, bet gal galėtume pernakvoti ten ant slenksčio. „No problem“, sako. „No problem“, tai „no problem“... Ryte palikome hostelio darbuotojui M. K. Čiurlionio atvirutę ir iškeliavome ieškoti pilių, kurios, kalba žmonės, kartais ima ir pakyla.
