„Kai plaukiame per ekvatorių, studentus specialiai paskiriu į vachtą naktį vykdyti anksčiau laivuose būdavusių žiūrinčiųjų į priekį funkcijos. Sakau: „Žiūrėkite, plauksime per ekvatorių, čia nulinis meridianas, stovės šviesoforai, bus vandenyne sustatyti stulpai. Stebėkite – jeigu užsidegs raudona šviesa, reikės sustoti, nes kitaip mūsų nepraleis.“ Ir jie tiki tuo, ką sako kapitonas.
Ryte ateinu ant tiltelio, teisinasi: „Nebuvo jokių stulpų, nei žalios, nei raudonos šviesos.“ Priekaištauju: „Vadinasi, blogai žiūrėjote arba tuo momentu sumirksėjote ir nepastebėjote.“ Paskui jie kokią savaitę apie tai šneka ir žada, kad kai plauks atgal, geriau žiūrės“, – prisiminimais iš reisų dalijosi kapitonas R.Karmazinas.
– Kažkada jūs buvote jauniausias kapitonas Lietuvoje. Ar ir dabar esate jauniausias?
– Ne, mūsų legendinis kapitonas Liudvikas Stulpinas buvo jaunesnis. Jis kapitonu sugebėjo tapti 28 metų, o aš – tik 32. Man dabar 38 metai, Jūrų kapitonų asociacijoje jau penkerius metus esu jauniausias kapitonas.
– Kaip pradėjote savo jūrinę karjerą?
– Gimiau Kaliningrade, kai man buvo aštuoneri, atvykome į Lietuvą, į Klaipėdą. Taip iki šiol joje ir gyvenu. Mokydamasis dabartinėje Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje pradėjau dirbti lietuviškos kompanijos žvejybos laivuose: ir praktiką atlikau, ir jūreiviu buvau, vėliau laivavedžiu. Baigęs mokyklą pradėjau dirbti dideliuose Vokietijos kompanijos laivuose konteinervežiuose. Per 6 metus ten dirbdamas gal kokius du ar net tris kartus apiplaukiau visą pasaulį. Ne apskridau, o apiplaukiau. Dabar jau septynerius metus dirbu vienos Airijos kompanijos laivuose. Daugiausia plaukiojame tarp Europos ir Pietų, Lotynų Amerikos: gabename krovinius į Braziliją ir kt. Vienas geras dalykas, kurį patiria jūrininkai – plauki kur nori, ir jokios politikos.
– Neseniai grįžote iš reiso?
– Mes nuolatos būname reisuose, tik retkarčiais grįžtame namo pailsėti. Grįžau prieš beveik dvi savaites. Buvau Pietų Amerikoje. Liepos pabaigoje, kai pandemijos suvaržymai šiek tiek atlaisvėjo, skridau į Norvegiją priimti laivo. Iš jos mes plaukėme į Rusijos Murmansko uostą, paėmėme krovinį, kurį gabenome per visą Atlanto vandenyną iki Brazilijos. Ten krovinys buvo iškrautas. Tada pasikroviau cukrų ir nuplaukiau į Novorosijską, į Juodąją jūrą, jo iškrauti. Paskui vykome į Turkiją, o iš jos jau parskridau namo.
Bet įdomesnis buvo priešpaskutinis reisas, nes teko prieš pat Kalėdas nuplaukti į Madagaskarą ir visą sausį praleisti ten apsikabinusiam su lemūrais. Mūsų laivas gabeno birius krovinius, t. y. grūdus iš Argentinos į Madagaskarą, ir beveik mėnesį jame buvo iškraunamas. Išplaukėme tik sausio pabaigoje. Lemūrų ten tiek, kaip pas mus katinų ir šunų. Jie lanksto po gatves ir per galvas, mėtosi visokiais skaniais vaisiais.
– Kas pasikeitė vykstant į reisus dėl COVID-19?
– Smagu, kad dabar jūrininkams grįžus namo nebereikia saviizoliuotis. Internetu užpildome saviizoliacijos anketą, gauname tą QR kodą, įlipę į lėktuvą parodome, ir viskas. Mano laive įgulą sudaro 20 žmonių. Pavyzdžiui, iš Murmansko į Braziliją mes plaukėme tris savaites ir dar tris savaites atgal. Kiekvienam įgulos nariui kasdien matavau temperatūrą. Po dviejų savaičių tų žmonių saviizoliacija jau buvo baigta. Bet kai atplaukdavome į uostą, nė vieno jų neišleisdavau į krantą, jie būdavo tik laive. Į jį įleidi tik vieną agentą, na, dar kokį nors imigracijos tarnybos atstovą, kuris patikrina jūrininkų dokumentus. Ateina daugiausia du žmonės, laikomasi atstumo, dėvimos kaukės ir pirštinės. Dar į laivą įleidi stividorius, kurie prižiūri krovinį, bet tu su jais nekontaktuoji.
Dabar per pandemiją į krantą niekas neina. Kai kuriose šalyse, kaip ir Lietuvoje per pirmąją koronaviruso bangą, tiesiog neleidžiama išlipti į krantą, o kai kuriose nedraudžiama. Dažniausia kompanija palieka tai spręsti kapitonui. Aš leisdavau tik po du žmones ir tik pavaikščioti uosto teritorijoje šalia laivo, kad jie pajustų tvirtą pagrindą po kojomis. Pas mus filipiniečiai dirba po 8-9 mėnesius. Jiems sunku tiek išbūti nepajutus žemės. Žinoma, kad sunku sėdėti ant geležies, niekur neišeiti ir neapžiūrėti vietovių atplaukus į egzotines šalis, bet ką padarysi, dabar toks laikotarpis. Nieko, pakentėsime, o paskui vėl viskas bus gerai.
– Kada dabar vėl ruošiatės į reisą?
– Mums, jūrininkams, labai svarbu sutikti Kalėdas, Naujuosius metus su šeima prie vieno stalo. Turiu du vaikus – penkerių sūnų ir dvylikos metų dukrą. Laivus jie mato televizoriaus ekrane arba pro langą, nes gyvename Klaipėdos dangoraižyje. Dabar jie abu domisi mano darbu, o kiek ilgai tai tęsis, pažiūrėsime. Sūnus turi ir laivų maketų, ir jūrinę aprangą. Jis ir dovanų prašo su jūrine tematika. Ką gali žinoti, gal irgi bus jūrininkas.
Mūsų kompanijoje stengiamasi, kad jūrininkai vienus metus šias šventes sutiktų jūroje, o kitus – namuose. Šiemet per šventes būsiu namuose. Į reisą išvykti planuoju sausio pabaigoje. Bet jau žvalgausi kokio nors darbo krante. Žinau, kad šiuo metu ieškomas naujas Klaipėdos uosto kapitonas. Mano amžius ir dokumentai lyg ir tinka – kodėl nepabandžius? Norisi jau kokios nors naujovės.
Stengiausi kompanijoje pasiekti karjeros maksimumą. Dabar tapau paties didžiausio jos 182 metrų ilgio laivo kapitonu. Kompanijoje organizuoju priešgaisrines pratybas, treniruoju jaunus vaikinus, kurie dirba mažesniuose laivuose ir nori pereiti į didesnius. Juos dvi tris savaites mokau manevruoti ir t. t. Toje kompanijoje nebeturiu kur daugiau augti. O man norisi ko nors naujesnio, įdomesnio. Keisti kompaniją, kad galėčiau dirbti kitame laive, nematau prasmės. Laivų tipas keičiasi, bet darbo specifika lieka tokia pati: reikia nugabenti krovinį iš taško A į tašką B. Kodėl nepabandžius iš kranto pusės pažiūrėti į jūrą? Grįžti į ją visada galima, svarbu, kad turėtumei žinių ir tvarkingus dokumentus.
– Jūs dirbate kroviniuose laivuose. Nenorite išbandyti tanklaivių?
– Gabenu birius krovinius. Kapitono darbo specifika tanklaiviuose tokia pati. Koks skirtumas, ar iš Klaipėdos į kokią nors Braziliją plukdysiu skysčius ar grūdus, plaukimas vis tiek bus tas pats. Skirsis tik dokumentų specifikacija, pakrovimas. Gali kaitalioti laivų tipus, bet kokia prasmė? Kad visuose būtumei dirbęs?
– Ar plaukimai nuo vieno iki kito uosto būna sunkūs?
– Tai priklauso nuo metų laiko. Žiemą Šiaurės Atlanto vandenyne, Ramiajame vandenyne būna didžiausios audros. Vasarą, pavyzdžiui, šiaurės pusrutulyje lengviau dirbti, geresnis oras, nėra to didelio bangavimo, o pietiniame tada būna žiema. Viskas priklauso nuo oro sąlygų ir metų laiko.
– Esate patekęs į didelę audrą?
– Esu plaukdamas Ramiajame vandenyne. Jūreiviams buvo baisu, jie miegojo su gelbėjimosi liemenėmis. Viskas pakenčiama, jeigu žinai, ką reikia daryti.
– Kiek balų buvo, jei jūreiviai miegojo su gelbėjimosi liemenėmis?
– Pagal visus dokumentus (pagal Boforto skalę – empirinę vėjo intensyvumo skalę – aut. past.), didžiausias balas yra 12, didesnio kaip ir nėra. Bet kai pamatai, kad vėjo greičio skaičiai tiesiog sustingsta, kai aparatūra neišgali daugiau jų parodyti, – neramu. Jūreiviai žino, kad būna ir 13, ir 14 balų, bet oficialiai tai nefiksuojama. Teko susidurti su labai dideliais vėjais, dideliais štormais, nemiegoti ir po 20 valandų, ir paromis, nes jaunesni kapitono vyr. padėjėjai tiesiog nežinojo, ką daryti. Kad nenuskandinčiau laivo ir neprisidaryčiau bėdos, teko pačiam vadovauti, sėdėti tiltelyje nemiegojusiam.
– Kas jums kaip kapitonui reisuose būna sunkiausia? Tokie štormai?
– Sunkiausia buvo, kai į laivą pirmą kartą atėjau kaip kapitonas. Kai dirbdavau kapitono vyr. padėjėju, žinodavau vieną numerį – kapitono. Jeigu tau kažkas neaišku, paskambini ir tau viską pasako. O dabar sėdi, neturi kam skambinti, o skambina tau. Gal tik man taip pasitaikė, bet kai man paskambina, visą laiką žinau, ką reikia daryti. Man patinka mano darbas. Vienas noras, kad įgulą sudarytų tvarkingi ir žinių turintys žmonės.
Sunkiausios būna pirmos dvi kontrakto savaitės, kol išsiaiškini, koks tai laivas, kaip reikia jį valdyti, kokie žmonės dirbs su tavimi, kaip reikia su jais bendrauti. Žmonių tipų yra daug, su visais vienodai nepabendrausi. Turi prisitaikyti prie jų, kad jie dirbtų kaip komanda ir kad darbas vyktų sklandžiai, be jokių problemų. Nelengvi būna pirmi penkeri metai. Paskui pripranti.
– Kokių tradicijų laivuose laikomasi šiais laikais?
– Iš senų laikų jūrininkai turi tradiciją paminėti ekvatoriaus, nulinio meridiano, kirtimą. Mes, jaunimas, ją bandome tęsti. Visada laive būna studentų arba jaunų jūrininkų, kurie per ekvatorių plaukia pirmą kartą. Jie pakrikštijami. Kartais visi nukerpami plikai, duodama gerti kokių nors skysčių. Jie vargšai ateina, dreba, nes nežino, ką su jais darys.
Būna prisiklausę pasakojimų iš senų laikų. Esą laivas sustabdomas, žmogus išmetamas už borto, paskui jis turi parplaukti ir įsiropšti atgal į laivą. Ir dar priduriama, kad prie ekvatoriaus tyko daugybė ryklių.
Labiausiai jie bijo, kad jų neišmestų už borto. Būna, kad ateina iš karto užsidėję gelbėjimosi liemenes. Juokinga žiūrėti į tokį jaunimą. Bet mes visi tokie buvome.
– Ar pats prisimenate savo krikštynas plaukiant per ekvatorių?
– Prisimenu. Deja, man neteko to patirti pačioje jaunystėje, kai dar buvau studentas. Tada dirbau tik visai šalia ekvatoriaus, o jį kirtau, kai jau buvau antruoju kapitono padėjėju. Tąkart kapitonas buvo iš Sankt Peterburgo. Kaip dabar prisimenu: miegojau, jis man paskambino ir labai griežtai paliepė ateiti ant tiltelio. Pamaniau, kad kažką prisidirbau, tikriausiai bars. Man reikėjo užlipti ant tiltelio ne būnant laivo viduje, o iš išorės. Kai lipau, buvau aplietas užbortiniu vandeniu iš žarnų. Kai atėjau, davė išgerti stiklinę to sūraus Ramiojo vandenyno vandens, teko atsiklaupusiam sakyti priesaiką ir sukalbėti jūrinę maldą, kuri buvo parašyta ant lapelio. Iki šiol namuose dar turiu ekvatoriaus perplaukimą liudijantį sertifikatą.
– Ar pavyko išvengti nelaimingų nutikimų laive?
– Nelaimių jūroje būna: ir laivai skęsta, ir dėl neatsargumo kas nors atsitinka. Nuo to niekas nėra apdraustas. Pas mus Klaipėdoje prie Lietuvos jūrų muziejaus ne veltui pastatytas paminklas „Albatrosas“ iš jūros negrįžusiems. Teko ir pačiam matyti nelaimingų nutikimų, ir namo kūnus dėžėse pargabenti. Nesinori tokių dalykų prisiminti. Norisi, kad jų būtų kuo mažiau. To norėčiau palinkėti visiems jūrininkams. Aš kiekvieną dieną laive organizuoju pratybas ir stengiuosi savo jūrininkams viską pasakyti, ką reikia daryti, ko saugotis. Noriu, kad jie suprastų,jog tai jų gyvenimas, o ne mano. Darau viską, kad tokių atvejų būtų išvengta.
– Kokių kraštų egzotika jus sužavėjo?
– Paprastai juos lygini su savo šalimi, kurioje gyveni. Kažkur randi pliusų, kažkur minusų, kai kur žmonių mentalitetas visai kitoks. Iš tokių egzotiškų šalių teko būti Brazilijoje, Argentinoje, Mauricijaus salose.
Madagaskare sutikome Naujuosius metus. Labai norėjau surasti eglutę. Paprašiau vietinių. Jie labai ilgai į mane žiūrėjo, o po pusvalandžio pasakė, kad pabandys. Po valandos paskambino ir paklausė, o kas tai yra. Kadangi ten auga tik palmės, aš jiems gal valandą aiškinau, kas tai yra eglė. Paskui internete suradau nuotrauką ir parodžiau, jie atsiprašė ir pasakė, kad tokie medžiai pas juos neauga. Turėjau laive dirbtinę eglutę, tai teko ją pasistatyti.
Madagaskariečiams pasiūliau bent palmę pasipuošti. Mano jūreiviai iš popieriaus iškarpė ir padarė žaisliukus, daviau lempučių, kurių turėjome nusipirkę, ir vieną palmę papuošėme. Jiems labai patiko, sakė, pratęs tą tradiciją ir per šiuos Naujuosius metus papuoš visą miestą.
Madagaskaras kažkada buvo Prancūzijos kolonija. Madagaskariečiai kalba prancūziškai, pas juos labai daug automobilių su prancūziškais numeriais, mat šalia yra Prancūzijos Reunjono sala, tad atvažiuoja daug prancūzų. Madagaskaras daugeliui žinomas iš animacinio filmuko apie pingvinus. Tiesa, aš jų ten taip ir nemačiau, užtat lemūrų – kiek tik nori.
Šiaip visos salos gražios su savo palmėmis, įdomūs augalai. Didelį įspūdį daro ugnikalniai Kanarų salose. Pietų Amerika irgi savotiškai įdomi, ypač didieji miestai. Yra ir skurdo. Žmonės ten labai bendraujantys. Man labai patiko Australija. Einu gatve, visi žmonės sveikinasi, niekas į tave piktai nepažiūrės. Jie gali tave sustabdyti gatvėje ir paklausti, ar tau viskas gerai. Ten malonus žmonių bendravimas, ko nepasakysi apie Ameriką.
– Kokia jūsų svajonė? Kur jūs dar nebuvote, ką dar norėtumėte pamatyti?
– Net ir nežinau, kur aš nebuvau. Žinoma, yra kelios vietos, kuriose dar nebuvau, bet abejoju, ar jose daugiau ką nors pamatysiu. Į mėnulį su laivu nenuplauksi, neįsivaizduoju, kur daugiau galima su juo nuvykti. Aplankytų vietų skaičiumi tokio amžiaus žmogui aplenkti mane būtų sunkoka. Turiu omenyje šalis, kurios turi priėjimą prie vandens.
