Nėra ką slėpti – atsargiai vertiname autoritetų liaupsinamus reiškinius ir objektus, prie kurių nusidriekia plačiausi turistų keliai. Ieškome kažko „neatrasto“, savito, geresnio už tą visuotinai pripažintą vietovę. Šiuo atveju geriau nesivarginti – nėra Naujojoje Zelandijoje gražesnės vietos už tuos pietinius fiordus, kuriuos vietiniai vadina žodžiu „sound“.
Vieną gražų vakarą Fidžyje stebėdami spalvų spektaklį danguje murmėjome su keliais svetimšaliais, kad Kūrėjas bus neteisingai paskirstęs grožį. Manau, apsilankęs Te Vahipounamu nacionaliniame parke, mums būtų pradėjęs antrinti ir bet kuris Fidžio gyventojas, šiaip jau besididžiuojantis savo vaizdingomis salomis. Nes fiordai, įsigraužę tarp aukštų kalnų ir gausiai maitinami krioklių vandeniu, yra ta vieta, kur net visko regėjęs ir nelabai linkęs kuo nors stebėtis keliautojas ištaria „oho“. O paskui kartoja tai daug sykių.
Kurį fiordą rinktis?
Iki šio apsilankymo fotografavau gal net kiek per daug. Milfordui irgi buvo skirta šimtai kadrų. Po jo spaudyti mygtuką pradėjau gerokai rečiau – buvo dar gražių vietų, bet kažkaip nebedžiugino akies. Taigi kas tie Naujosios Zelandijos fiordai, kaip iki jų nusigauti ir ką reikėtų žinoti prieš planuojant šią išvyką?
Jeigu turite minčių kada nors apsilankyti „Žiedų valdovo“ išgarsintoje šalyje, matėte šią juostą, kurioje elfų girios, nykštukų kalnai ir net tamsos valdovo karalystė buvo nufilmuotos būtent pietinėje saloje, tikriausiai įsigysite ir kokį nors kelionių gidą. Ant jo viršelio veikiausiai bus garsiojo fiordo nuotrauka.
Fiordai, įsigraužę tarp aukštų kalnų ir gausiai maitinami krioklių vandeniu, yra ta vieta, kur net visko regėjęs ir nelabai linkęs kuo nors stebėtis keliautojas ištaria „oho“.
Iki pat šios kelionės pradžios dvejojau, kurį iš dviejų – Milfordo ar Doubtful – fiordą aplankyti, nes stokojant laiko teko rinktis tik vieną iš dviejų. Buvau linkęs pastarojo pusėn – daug didesnio, atokesnio, lankomo mažiau turistų. Tiesa, ir brangesnio. Daugelis kompanijų rengia iškylas su nakvyne laive. Tai kainuoja apie 800 litų vienam asmeniui. Visos dienos plaukiojimas – apie 400 litų.
Milfordas, kuriame dėl turistų konkuruoja daugiau kompanijų, o pati išvyka trunka tik tris valandas, ne taip žiauriai patuštins kišenę – bilietas atsieis 120–150 litų. Visi operatoriai aktyviai reklamuojasi kaip „didesni“, „mažesni“, „ekologiškesni“ ir taip toliau, bet iš esmės siūlo tą pačią pramogą, kurią sugadinti gali tik pats, blogai susiplanavęs laiką.
Milfordo, o ne Doutbful fiordą pasirinkome pasikalbėję su vietos žmonėmis, nes internete diskusijos „kuris geresnis“ apsispręsti tikrai nepadės. Jeigu turite ir laiko, ir pinigų, aplankykite abu, kitu atveju verta rinktis garsesnį dvynį. Esminis jų skirtumas – Milfordas yra kelis kartus trumpesnis, bet kalnai įspūdingesni, viršūnės smailesnės. Be to, dar yra kelias iki fiordo – nuotykis, jau pats savaime vertas dėmesio.
Planavimo detalės
Fiordų teritorijos, o ir visa vakarinė salos pakrantė – viena labiausiai lietaus merkiamų planetos vietų. Kalnus dažnai dengia debesys, rytais kyla rūkas, garuoja gražuolis Pukakio ežeras, todėl ne visiems pavyksta pamatyti Kuko kalną visa jo didybe.
Štai keli faktai, kurie gali praversti kelionėje po šį nacionalinį parką. Geriau apsistoti Te Anau miestelyje ant ežero kranto, negu su turistų grupe autobusu važiuoti iki fiordų iš Kvinstauno. Daugybė žmonių tai daro, bet jei nenorite pasijusti lyg akcijos „Jamam“ dalyvis, geriau važiuokite savu transportu. Nuo Te Anau iki Milfordo – apie 120 kilometrų, bet greitai atvažiuoti nepavyks. Kelias geras, bet vingiuotas, o įdienojus – pilnas autobusų. Be to, pats vaizdingiausias, kokį tik teko regėti šioje Žemėje.
Kelionei į priekį numatykite pustrečios valandos: pakaks laiko stabtelėti keliose gražiose vietose ir nuvažiuoti iki didžiojo antplūdžio. Mes leidomės į kelią aštuntą ryto, bet galima ir devintą. Žmonių bus truputį daugiau, bet rūko ir debesų – mažiau (jei pasiseks). Kirtus platų slėnį greitį tenka mažinti iki 70, o vėliau – iki 50 km/val. Kai kuriose vietose (aukščiausia – 940 metrų virš jūros lygio) tenka vingiuoti tarp skardžio ir sienos 25 km/val. greičiu.
 |
| L.Dapkus/Išpaikinta papūga |
Sustojimai – neišvengiami. Ypač kai iš kairės, dešinės, priekyje ir už nugaros tokie peizažai. Snieguotos viršūnės, nesibaigiantys kriokliai, milžiniški paparčiai. Ir, žinoma, kėjos.
Tokios žalios įžūlios varnos dydžio papūgos grėsmingai lenktais snapais, kuriais mėgsta palupinėti stovinčių automobilių gumas arba atrišti jas fotografuojančio turisto batus. Tik šiose vietose gyvenančios papūgos skraidyti moka, bet yra linkusios vaikščioti ir prašinėti sausainių.
Kai kas duoda, bet to geriau nedaryti – tai atpratina paukščius savarankiškai ieškotis tinkamo maisto.
Prasmingas darbas
Kitas privalomas sustojimas – Homerio tunelis. Ilgis – 270 metrų, eismui – viena juosta, todėl jį reguliuoja šviesoforas – kaip teigiama, vienintelis pasaulyje, esantis taip aukštai. 15 minučių mašinos važiuoja į vieną pusę, kitas 15 leidžiama į kitą.
Šis tunelis pastatytas ketvirtajame dešimtmetyje pasaulį slegiant ekonominei depresijai. Bedarbių buvo daug, medžiagos pigios, todėl valdžia nutarė duoti darbo ir užbaigti brangų projektą, kuris buvo ilgai atidėliotas. Žvelgiant į šių dienų ekonomines aktualijas ir panašų nedarbo lygį peršasi mintis apie tilto į Kuršių neriją statybas.
Plaukimą Milfordu iki pat Tasmano jūros, delfinus, ruonius ir albatrosus aprašinėti beprasmiška – nei žodžiai, nei nuotraukos neatspindi jo didybės. Pabaigai – vienas paprastas patarimas. Padarykite keletą nuotraukų ir atsipalaiduokite tiesiog ramiai stebėdami šį gamtos stebuklą. Jis daug gražesnis, kai regimas ne per objektyvo stiklą.
 |
| L.Dapkus/Vienas iš kelių šimtų krioklių |
