Jei paieškos sistemoje suvesite sakinį „ką būtina pamatyti Indonezijoje“, Wayang bus tarp pirmų rekomendacijų, tiksliau, būtinybių pamatyti. Piešimo ant audinio technika – batika – ir Wayang labiausiai reprezentuoja Indonezijos kultūrą, savastį, istoriją ir meną.
Batikos meistrų ir mėgėjų čia išties daug, o Wayang taip lengvai nerasi.
Maždaug Vilniaus dydžio mieste, Indonezijos kultūros sostinėje Džokdžakartoje, tokį teatrą suradau visai atsitiktinai.
Jame kiekvieną dieną dažniausiai turistams rodo šį epą. Spektaklis trunka dvi valandas, nėra jokių titrų, o pats veiksmas nepasižymi dinamika. Pavyzdžiui, penkiolika minučių gali klausytis už širmos pasislėpusio aktoriaus niurnėjimų, kuriuos lydi perkusijos muzika. Tad mažai tokių, kurie išsėdi visą spektaklį.
Žiūrovai gali rinktis, kurioje pusėje sėdėti – ar matyti šešėlius, ar stebėti, kaip groja gamelanas – tradicinis indoneziečių orkestras, kuriame ksilofonai, gongas, perkusijos, pučiamieji sukuria ypatingą nuotaiką. Čia matai ir tą vienintelį aktorių, kuris keičia lėles.
Nors siužetą sekti labai sunku (žinai tik pagrindinius herojus ir patį epo scenarijų), spektaklis teikia malonumą – meditacinė gamelano muzika, aukštas atlikėjų registras neskubina kuo greičiau palikti teatro, nors mažai čia ką tesupranti.
Bet įdomu tai, kad lėlių atvaizdai lydi iš esmės visą kelionės po Indoneziją laiką – matai jų siluetus viešbučiuose, oro uostuose, jie piešiami batikos būdu ant audinio – tai lyg šalies prekinis ženklas – tokie kampuotų bruožų personažai, kurių pačios pradžios neatsimena net patys indoneziečiai, tik gali papasakoti apie pirmuosius spektaklius.
Tai, kas vyksta šiame lėlių šešėlių teatre, smarkiai kontrastuoja su chaosu gatvėse. Indonezija keičiasi kaip ir visas pasaulis, tačiau tos kampuotos ir patrauklios žmogystos spektaklyje – ne. Tai lyg lietuviškos sutartinės.