Įsivaizduokite: po gražių Paryžiaus vaizdų, žalumos ir puikios architektūros ramiai užmiegi autobuse. Ryte pramerki akis, išlipi iš autobuso ir prieš tavo akis atsiveria... Afrika! Svilinantis karštis, rudi, uolėti kalnai, tamsūs žmonės, turgeliai. Toks kontrastas buvo tarp Paryžiaus ir Marselio, kuriame ir prasidėjo mūsų nenuspėjami nuotykiai.
Praėjome 7 km per miestą, kol pagaliau radome neblogą vietelę tranzavimui. Pirmąjį automobilį čia sugavo Dovydas – labai maloni močiutė prigriebė mus visus. Žado netekome, kai pradėjome važiuoti kalnų keliukais. Marselis po kojomis, viena viršūnė po kitos, vis gražesnės uolos... Spygavom iš džiaugsmo ir vis stojome fotografuotis.
Galiausiai neištvėrėme ir išlipome ant kalno, nuo kurio puikiai matėsi Cassis – kurortinis miestelis, į kurį ir keliavome. Pėsčiomis, gražiais keliukais nusileidome iki miestelio, kartas nuo karto linksmai pasimojuodami su nuoširdžiai besišypsančiais vairuotojais, užstrigusiais kamštyje.
Išsimaudėme Viduržemio jūroje, atsidarėme butelį vyno ir vakarojome ant smėlio iki pat vidurnakčio. Pavargę ir išvaikščioję miestelį radome kažkokią vietelę, kurioje ĮMANOMA miegoti.
Buvome nuvargę, tad tiesiog pasitiesėme kilimėlius ant erškėtrožių ir užmigome klausydami aplink cypsinčių žiurkių.
Ilgai taip miegoti negalėjome, tad 5 val. užsimetėme savo kuprines ir kalnų keliukais, šalia vynuogių laukų, išjudėjome apšviesti rytinės saulės, kylančios tarp viršūnių.
Tądien nutranzavome iki Tulono, kuriame rytą praleidome su maloniu vyruku, tuomet lėkėme į toliau. Pakeliui išmetėme maišą drabužių, kadangi neapskaičiavome svorių, išsimaudėme oro uoste ir važiavome su žolės prirūkiusia mergaite, kuri nežiūrėjo į kelią (ačiū Dievui, tokia kelionė truko vos du kilometrus).
Paskutinis dienos vairuotojas sustojo kitoje kelio pusėje, nuvežė mus iki reikiamos vietos ir apsisukęs grįžo atgal. Už gerumą padovanojome jam vieną iš palapinių, kurios nenorėjome išmesti. Tąnakt apsistojome nepalyginamai patogiau: miegojome ant jūros kranto, tarp įspūdingų uolų, po žvaigždėtu dangumi. Buvo kaip tikra pasaka!
Atsikėlę pajūrio keliukais lėkėme toliau. Ryte rijome akimis kiekvieną miestelį, mėlynos, banguojančios jūros vaizdus, kalnus... Planavome atvažiuoti iki Nicos, bet tuometinis mūsų vairuotojas (kuris atrodė kaip Vinas Dieselis ir pasakojo turintis 2 paneles, 5 automobilius skirtinguose pasaulio miestuose, atostogaujantis Tailande ir nežinantis, kas yra stabdžiai) atvežė mus į Kanus.
Nors į ten ką tik vykusį festivalį nespėjome, miestas labai patiko, tad nusprendėme čia pasilikti. Sėdėdami ant jūros kranto ir vakarieniaudami pamatėme dvi pavargusias paneles su didelėmis kuprinėmis. Nubėgome, susipažinome, išsiaiškinome, jog jos – keliautojos iš Ukrainos, tad pakvietėme jas prisijungti prie mūsų ,,stalo”.
Smagiai besikalbėdami kartu praleidome vakarą ant smėlio ir tuomet, klubų muzikos ir žmonių žvilgsnių lydimi išėjome ieškoti nakvynės. Ją radome mažame parkelyje, tarp krūmų. Pasirodo, tokie geri žvalgai buvome ne vieni – ieškodami, kur patogiau atsigulti, radome dar dvi palapines.
Buvo įdomu stebėti reakcijas: kas bėga slėptis po krūmais, kas ant kelio, kitas bando apsaugoti daiktus, o trečias tiesiog sulenda giliau į miegmaišį ir miega toliau.Nakvynė atrodė labai vykusi, tačiau ryte gavome netikėtą dušą: pasirodo, parkas laistomas, tad buvome palaistyti ir mes. 6.21 val. į veidus pradėjo purkšti vanduo.
Sakote, jog vykstant į Kanus reikia daug pinigų? Mes paneigsime tai: per dvi dienas nakvynei ir maistui mes, keturi žmonės, išleidome 7 eurus.
P.S. Šį tekstą rašiau jau sėdėdamas Kroatijos saloje po alyvmedžiu ir žvelgdamas į žydrą jūrą, kalnus bei uolėtus krantus. Pakeliui dar buvo Nica, Italijos miestai.
Sekti Antano ir Dovydo kelionę galima čia.
