Pietų ir Centrinė Amerika – tarp senų ir naujų tradicijų
Nors šiose žemėse daug tradicijų pasikeitė po ispanų kolonialistų užkariavimo, tačiau vietiniai vis dar rengia senovinius ritualus. Vienose šalyse tai dar gyvos tradicijos, kitose tik teatras ir apeigų rekonstrukcija. Štai Gvatemaloje saulėgrįžos dieną majais persirengę atlikėjai atlieka senovines apeigas. Visos majų apeigos buvo susijusios su jų senuoju kalendoriumi, kuris pasibaigė 2012 metų gruodžio 21 dieną. Tą kartą senieji indėnai pranašavo pasaulio pabaigą.
Dalyvaukite skaitytojų Joninių fotokonkurse. Taisykles rasite čia.
Tik gyvosios archeologijos renginius primenantys festivaliai vyksta ir Salvadore, ir Pietų Amerikoje prie Titikakos ežero, kur gyvena senosios indėnų gentys. Visgi, į šias šalis atkeliavus krikščionybei – tradicijos taip pat keičiasi.
Į Braziliją Šv. Jono festivalį kolonialistiniais laikais atvežė portugalai. Dabar tai tikrai populiarus festivalis, kuris prasideda Šv. Antano dienomis birželio 12 d. ir baigiasi Šv. Petro dieną birželio 29-tą. Šis masinis festivalis vadinasi „Festa Junina“ ir yra rengiamas braziliškos žiemos vidury. Kaimo žmonės šią šventę mini gamindami tradicinius patiekalus, rengdamiesi tradiciniais drabužiais ir šokdami šokius (labiausiai paplitęs „kvadrato šokis“). Festivalis taip pat sutampa su kukurūzų derliumi, o didesni miestai varžosi, kas surengs pačią didžiausią šventę – pilną laužų ir fejerverkų.
Šiaurės Amerikoje – negilios tradicijos
Į Kanados Kvebeko valstiją birželio 24 d. šventę atnešė pirmieji prancūzų kolonialistai. Anot šaltinių, pirmoji tokia šventė Naujojoje Prancūzijoje Kanadoje buvo surengta 1638 metais. Tą kartą degė dideli laužai. 1925 metais ši šventė Kanadoje oficialiai tapo nedarbo diena, o jos metu ir toliau deginami milžiniški laužai.
O štai JAV trumpiausios nakties šventės daugiausiai pradėtos švęsti imigrantų. Skandinavai ir kitų šalių atstovai JAV birželio 24 dieną turi savo nacionalinius minėjimus, visoje šalyje vyksta daug įvairių paradų ir švenčių. Visgi JAV šios dienos tradicijos nėra tokios gilios ir labiau primena Helovyną.
Europoje – laužai, visi šventieji ir Jonai
Štai Europoje jau viskas daug mums lietuviams įprasčiau. Nuo Portugalijos iki Rusijos vidurvasario festivaliai švenčiami deginant laužus bei atliekant kitas pagoniškas bei krikščioniškas apeigas.
Didžiojoje Britanijoje vidurvasario festivalis krikščioniškai švenčiamas dar nuo 13 a. Šventei teko iškęsti daug pasikeitimų, kol ji atkeliavo iki mūsų dienų. Pastaraisiais metais anglai prie Stounhendžo pradėjo organizuoti ir druidų laikus menančius festivalius, kuriuose birželio 21 d. susirenka daug įvairių persirengėlių ir pagonių tradicijų gaivintojų. Dabar tai renginys labiau panašus į muzikos festivalį, kuris pritraukia daug smalsuolių, įvairių realigijų ir tautybių žmonių.
Portugalijoje vidurvasario festivalis – tai ne tik Šv. Jono, tačiau ir kitų žinomiausių šventųjų diena. Šv. Antano diena Lisabonoje, Šv. Jono diena Porte, Bragoje, Figueiroje ir kituose miestuose, Šv. Petro diena Sintroje, Seiksale ir kitur. Tai linksmybių ir šventimo metas – su balionais, arkomis, šokančiais žmonėmis, altoriais ir aukojimais šventiesiems.
Ispanijoje visa šventė dedikuota Šv. Jonui Krikštytojui ir švenčiama birželio 23 dienos vakare. Vakarėliai rengiami ir laužai dažniausiai deginami paplūdimiuose. Ypač Viduržemio jūros pakrantėje visos fiestos dar lydimos ir skanaus jūrų gėrybių maisto. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Ispanijoje moterys Rasų vakarą renka gėles. Tiesa, čia gėlės pamerkiamos į vazą iki ryto. Ryte žmonės prausiasi vazos vandeniu.
Rumunijoje vidurvasario festivaliuose šoka baltai apsirengusių merginų grupelės. Bulgarijoje žmonės maišo pagoniškas ir krikščioniškas tradicijas, festivalio metu vaikščiojama basomis per žarijas, o sulaukusieji tą naktį aušros, sakoma, bus sveiki visus metus. Taip pat renkamos laukų gėlės.
Vokietijoje ir Prancūzijoje ilgiausia diena paminima didžiuliais laužais ir krikščioniškomis tradicijomis. Griausimingai šią dieną pasitinka ir lenkai, kurie didžiuosiuose miestuose organizuoja festivalius, o kaime merginos pintus vainikėlius mėto į Baltijos jūrą ar upes bei ežerus.
Slavai turi Ivano Kupalos šventę
Ivanas Kupala – tai tas pats Jonas Krikštytojas, tik jis taip buvo vadinamas senojoje Kijevo Rusioje. Tai viena audringiausių ir išraiškingiausių slavų pasaulio švenčių. Tai dažnai yra valstybinės atostogos, o pati šventė labiausiai susijusi su krikšto ritualu, apsivalymu, maudymusi ir prausimusi. Todėl baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai per šią šventę ne tik šokinėja per laužus, bet ir prausiasi upėse bei ežeruose.
Giliai Rusijos Sibire vietinės gentys taip pat švenčia vidurvasario festivalius. Ten ritualai susiję su arkliais, laukiniais šiaurės elniais ir trumpa bei šviesia vasara.
Baltijos šalyse panašios tradicijos
Estijoje ir Latvijoje žmones Jonines švenčia panašiai kaip ir Lietuvoje. Čia pagoniškos tradicijos susipynusios su krikščioniškomis. Pirmiausiai tai visi žolynų ritualai ir šokinėjimas per laužus, dainos ir folkloras, saulėtekio sutiktuvės, prausimasis Rasa. Birželio 24 d. – tai Janių, Jonų, Janinų diena. Šeimynos ir giminės sveikina Jonus, deda jiems ant galvų ąžuolo lapų vainikus. Visų švenčių metu vyksta mugės, minima pavasario pabaiga ir naujų vasaros darbų, derliaus pradžia.
Skandinavai – Joninių atžvilgiu panašūs į baltus
Skandinavų tradicijos net labai panašios į baltų ir estų. Suomiai per vasaros vidurio festivalį stengiasi ištrūkti į gamtą. Čia jau ir tradiciniai suomių šventimo atributai – pirtis, stiprus alkoholis, vėžiai ir buvimas kartu. Suomijoje taip pat daug muzikos festivalių organizuojami būtent per Jonines.
Švedai šoka ne aplink laužą, tačiau dažniau ratu susikabina aplink kupolę. Jaunimas taip pat renka gėles ir buria ateitį. Pagrindiniai patiekalai – silkė padaže su bulvėmis, alus, pirmosios žemuogės. Beje, laužai per Jonines Švedijoje neliepsnoja – juos vietiniai labiau kuria per žiemos šventes.
Danai ir norvegai vasaros festivalį švenčia birželio 23 d. Norvegai šios šventės proga sukuria didelį laužą, vis dar gyva tradicija ir organizuoti netikras, parodomąsias tuoktuves – ir tarp suaugusių, ir tarp vaikų. Vestuvės simbolizuoja naują gyvenimo pradžią. Tikima, kad jei merginos pasidės gėlių po pagalve, stebuklingą naktį susapnuos savo būsimą vyrą.
Danijoje ši diena minima nuo vikingų laikų, kai keliaujant į svečias šalis buvo sukuriami dideli laužai piktoms dvasioms atbaidyti. Šiais laikais danai švenčia su laužais paplūdimiuose, kalbomis ir dainomis.
Vidurvasario festivalis net ir Irane
Senų saulėgrįžos šventimo tradicijų turi net gi ir Iranas. Jas švenčia mažos religinės grupelės ir dalis musulmonų. Šventė vyksta šiek tiek vėliau – liepos 2-3 d. Viso festivalio metu žmonės kreipiasi į perkūną, kad šis atsiųstų lietaus.
