Ką pirmiausia įsivaizduojate, kai išgirstate žodį „Amerika“? Žinoma, jei nesate ten buvęs. Išsišiepusį dėdulę su cigaru ir cilindru? Didžiulį lėktuvą primenantį automobilį? Laisvės statulą? O gal Las Vegaso lemputes Nevados dykumoje? Viso šito neteko užmatyti, tačiau šioje didžiulėje šalyje yra kur nustebti ir ką pažinti bet kurioje valstijoje.
JAV yra suskirstyta į 50 valstijų ne šiaip sau. Tai iš esmės skirtingų kultūrų židiniai su savo įstatymais, kurie visai nebuvo nuleisti iš centrinės valdžios, o subalansuoti būtent šios valstijos žmonėms.
Daugelyje JAV valstijų galioja nerašyta taisyklė, kad valstijos sostinė yra ne didžiausias ir galingiausias miestas, o antras pagal dydį.
Kai kas tarp jų yra bendro. Visai gali būti, kad visoje JAV po 23 valandos negalima lankytis parkuose. Net tokiuose, kurie yra didžiųjų miestų centruose. Amerikiečiai tam rastų daugybę pateisinimų.
Taip pat daugelyje JAV valstijų galioja nerašyta taisyklė, kad valstijos sostinė yra ne didžiausias ir galingiausias miestas, o antras pagal dydį. Ten gyvenantys lietuviai spėja, kad taip valstijoje tolygiau pasiskirsto lėšos.
Bet tai nėra plieninė taisyklė – Kolorado sostinė yra Denveris, o ne Kolorado Springsas. O štai Ilinojaus valstijoje Čikaga sostinės vardą užleidžia Springfildui – tikriausiai tam iš animacinio serialo apie Simpsonus. Minesotos didžiausias miestas Mineapolis pažiūrėti į valdžios regalijas ir apžiūrėti atrestauruotą Kapitolijų gali šalia esančiame Sent Polyje.
Čikaga – bliuzo ir vėjų miestas
Pirma stotelė – Čikaga Ilinojaus valstijoje, prie Mičigano ežero. Verta žinoti, kad visoje Ilinojaus valstijoje lietuvių yra per 100 tūkstančių. O gal ir gerokai daugiau Jie visi išsimėtę po valstiją, kurią daugiausiai sudaro greitkeliais ar neįžengiamais miškeliais atskirti Čikagos priemiesčiai.
Jei pamatėte Lemonte esantį Pasaulio lietuvių centrą su keliomis mokyklėlėmis, bažnyčia, muziejumi, mažyčiu Kryžių kalnu, sporto salėmis ir fondu, tai dar toli gražu ne visa lietuvybė Ilinojuje. Kiekviename priemiestyje yra po nedidelę lietuvių bendruomenę, parduotuvę, kavinę.
Priemiesčiai darosi tankesni, kol viskas perauga į vientisą Čikagos miestą su gana fotogeniška nemenka dangoraižių krūva.
Kažkada kažkas pasakė, kad šalia didžiulio Mičigano ežero įsikūrusioje Čikagoje siautėja skersvėjai. Čikagiečiai, užuot statę užuovėjas, pasikrikštijo „vėjų miestu“. Dabar tai skamba romantiškai, tačiau vis tiek pučia kiaurai. Vasarą – viskas gerai, bet žiemą 15 laipsnių šaltis dėl vėjo ir drėgmės nuo ežero gali būti tiesiog veriantis.
Čikagos dangoraižių miške niekada nepaklysi. Visada matysi kelis aukščiausius pastatus ir visada žinosi, kad rytuose – Mičigano ežeras. Taip ir vaikščiosi tvarkingu gatvių tinkleliu, kartais tiltais kirsdamas vingį lenkiančią upę.
Nepamirškite, kad Willis tower ir Hancock dangoraižiai leidžia lankytojams pakilti į patį viršų ir pažvelgti į miestą iš aukštybių. Pirmame galima išlipti į stiklinį balkonėlį ir pasijusti paukščiu, o antrame – puiki vieta išgerti arbatos ir stebėti saulėlydį.
Brangiausia į Čikagą iš viršaus žvelgti nuo apžvalgos rato, bet ar tai atstoja nors dešimtadalį žvilgsnio nuo dangoraižio? Neseniai ant upės kranto išdygo ir prezidento Donaldo Trumpo grakštus dangoraižis.
Čikagos stiklas ir betonas gana grakštus. Niekada nepasakysi, kad tai šaltas miestas. Jame knibžda gyvybės ir veiklos. Prie to, kad kasdien čia gali rasti absoliučiai viską, reikėtų atkreipti dėmesį į bliuzo klubus.
Ką lengvai rasi save gerbiančioje kavinėje ar bare – vietą, kur kadaise sėdėjo gangsteris Alas Caponė.
Ne tik repo, bet ir bliuzo karaliai čia dažniausiai būna afroamerikiečiai. Žinoma, pasitaiko visko, tačiau, kai išgirsti žmogų, kuris bliuzo stiliumi pagal skambančią muziką nepadoriai kalbina merginas – viskas stoja į vietas. Tokiam improvizatoriui galima atleisti ir didžiausius įžeidimus. Visi ploja ir juokiasi.
Sakoma, kad Čikaga ir yra bliuzo sostinė, bet jei patinka džiazas – rasi ir tai. Yra dar vienas dalykas, ką lengvai rasi save gerbiančioje kavinėje ar bare – vietą, kur kadaise sėdėjo gangsteris Alas Caponė.
Jis paprastai stebėdavo sceną su atlikėjais ir duris – kad neužkluptų policija. Dar gudresni turės ir rūsius, kuriuose jis slėpė nelegalų alkoholį. Žinoma, istorinės tiesos čia gali ir nebūti, bet kam tai rūpi?
Norisi užkąsti kažko ypatingo? Gal picos? Jau atsibodo? O gal čikagietiškos picos? Tai tikrai ne tas pats. Vidutinės picos kaina – apie 25 dolerius, tačiau apsimoka.
Užsisakom vieną dviem ir stebime aplinką. Prie kaimyninio staliuko azijiečių trijų asmenų šeima valgo mažą picą. Trečdalį supakuoja išsinešti. Vėliau visi skanauja vieną desertą.
Atkeliauja ir mūsiškė – kraštelio storis beveik per keturis pirštus. Pica tokia gausi, kad jau po vieno gabalėlio pradedi galvoti, ar verta imti antrąjį. Personalas turi atskirą etatą likučių pakuotojui. To prireikia kone visiems picerijos lankytojams.
Minesota – malūnų ir ežerų kraštas
Būtent – šioje valstijoje yra kelios dešimtys tūkstančių ežerų. Pusei jų net pritrūko pavadinimų. Žiemą čia žmonės dažnai savaitėmis žvejoja ant ledo, o vasarą – iš valčių. O ką dar čia veikti?
Galima pagalvoti, kad Minesota yra lietuvio svajonių kraštas – šalta, drėgna, daug vandens, nėra kalnų, žemdirbystė, gyvuliai ir didžiųjų miestų dipolis – Mineapolis ir Sent Polas. Žinoma, sostinė yra pastarasis, nes mažesnis. Ne taip, kaip pas mus.
Sent Polyje valstijos valdžia įsikūrusi keletą metų rekonstruotame kapitolijuje. Čia nuolat vyksta ekskursijos, nes šitaip galima per gerą valandą pažinti visos Minesotos sutrumpintą, bet ryškią istoriją.
Beje, dėl vardų – viename didžiuliame paveiksle pavaizduoti keli susigūžę indėnai, jų moterys nuogomis krūtimis ir rankas į dangų iškėlęs vienuolis. Anot autoriaus, paveikslas reiškia Misisipės krioklius netikėtai atradusio vienuolio džiaugsmą. Šias vandens kaskadas jis pakrikštijo švento Antano (Anthony) vardu.
O kaip yra iš tiesų? Gidas viską sustato į vietas – paveiksle užfiksuotas didžiulis melas ir Amerikos gėda. Iš tiesų šis vienuolis buvo paimtas į nelaisvę ir nieko jis neatrado, ko nebuvo radę indėnai.
Tai indėnų namai ir jų šventi kriokliai. Indėnai pateikiami kaip laukiniai, nors tai buvo gilios ir amžius neštos kultūros puoselėtojai. Moterys niekada nevaikščiojo pusnuogės, o vyrai niekada neklūpojo prieš savo belaisvį.
Minesotos geografinė padėtis ir atšiaurumas suklostė ir kitokį mentalitetą. Čia, kaip ir daugelyje kitų šiaurinių valstijų, nebuvo vergijos. Visi žmonės turėjo darbo ir už tai gaudavo užmokestį. Pietuose pabėgę vergai dažnai bėgdavo į šiaurę.
Minesotoje ir dabar pilna ūkių. Daugelyje jų dirba ir lietuvių, o vieną ūkį valdo lietuvis Eimantas su šeima.
Mineapolyje palei Misisipę dar stovi didžiausi malūnai valstijose. Kai kurie jų jau virtę muziejais. Verta aplankyti. Dar įspūdingiau yra pavaikščioti didžiuliais Misisipės tiltais Mineapolyje. Pamenate, vienas jų 2007-aisiais griuvo.
Norite viską pamatyti iš aukščiau ir neįprastu kampu – tam ir sukurta moderni biblioteka, primenanti prisišvartavusį laivą.
Mineapolyje žmonės prabyla ir apie visos JAV problemą, kurios europiečiai neįsivaizduoja – gerokai papuvusi medicinos sistema, kai gydytojai dėl bet kokio mažmožio išrašo ypač stiprių nuskausminamųjų. Žmonės sako, jog tai siekia epideminį lygį, o priklausomybė nuo šių vaistų prilygsta narkotikams.
Daugelis Amerikos lietuvių mano, kad Minesotoje jų tautiečių nėra. Nieko panašaus. Jie tiesiog persigeria tyliu šiaurietišku charakteriu ir lieka nepastebimi. Bet negalima sakyti, kad jie nėra linksmi. Kelionės metu teko groti liaudiškus šokius visose trijose valstijose. Minesotiečiai atlaikė ilgiausiai – šoko ilgiau nei tris valandas beveik be sustojimo.
Koloradas – slidės ir žolė
Taip. Ta pati žolė, kurią mes čia keikiame. Kolorade ir dar keliose valstijose jau ne pirmus metus kanapės ir jų produktai yra legalūs. Reikia turėti omenyje, kad absoliučiai legalūs.
Jei miestelyje nėra kanapių produktų parduotuvės, už tai kone gali bausti vietos valdžia. Tai nereiškia, kad žmonės per mažai vartoja kanapių. Greičiau – jie vartoja jas nelegaliai, todėl prašom įsteigti parduotuvę ir nekvailioti.
Kas iš to? Milijonai patenka į biudžetą, o ne narkotikų karteliams. Legalumas leidžia kokybiškiau ir kūrybiškiau panaudoti kanapes. Piktnaudžiavimas tokia valstijos politika praktiškai neįmanomas. Gali atskristi, įsigyti, bet išsivežti negali. O jei esi tolimųjų reisų vairuotojas, Kolorado pasas nesuteikia teisės važiuoti su teigiamu narkotkų testo rezultatu.
Kas svarbiausia – kanapių kaina rinkoje atpigo perpus. Jei anksčiau svaras kanapių kainuodavo 4000 dolerių, tai dabar – 2000. Žmonės sako, kad per keletą metų, kas nevartojo, tas ir nepradėjo, o kam tai buvo gyvenimo būdas – atsikvėpė lengviau – išvengia kriminalinės dėmės.
Bet Koloradas – ne tik žolė. Tai pasaulinis slidinėjimo rojus, valstija, kurios pusę sudaro kalnai, o kitą pusę – dykuma. Kalnuose tiesiog grandinėmis išsidėstę slidinėjimo miesteliai: Kistounas, Brekenridžas ir kiti. Pagaliau – architektūra, kainomis ir skulptūromis pribloškiantis prabangusis Veilas, kuriame slidinėjimo kainos bus didžiausios, net jei sniego nebus.
O štai vienas septyniolikmetis jaunuolis iš Silverthorno pastarosiose olimpinėse žaidynėse pelnė auksą. Ta proga priekinė pavadinimo dalis buvo kiek pakeista ir atvykstančius sveikino Goldhornas
Visą slidinėjimo rojų aprodė kone trijų kilometrų aukštyje Dilono miestelyje gyvenantis Tadas. Jis pusę metų vairuoja sunkvežimį, o likusią metų dalį čiuožia ant snieglentės.
Jis iškart leido suprasti, jog Kolorade pati geriausia vasara yra tuomet, kai būna daug sniego. Netikite, kad čia sniegas yra dievas? Kai kuriose slidinėjimo vietose galima pamatyti iš medžio išdrožtą puraus sniego dievą. Toks sniegas vadinamas „pudra“ – angliškai „powder“. Čiuožti tokiu yra didžiausias malonumas.
Tado žmona Sigita bei du sūnūs – puikiai čiuožia slidėmis. Mažasis vos trejų – jis nė negalvodamas savo mažomis slidėmis pasileido nuo 3,6 mylių aukščio trasos.
Sidinėjimas yra gana brangus malonumas, per dieną kainuojantis apie 150 dolerių. Todėl Tado šeima perka abonementą. Be to, sugalvojo, kaip išmokyti slidinėti ir svečią iš Lietuvos.
Neseniai vykusioje kraujo donorystės akcijoje donorams buvo dovanojama galimybė paslidinėti vieną dieną. Galima sakyti, kad Tadas už svečio pirmą gyvenimo slidinėjimą sumokėjo tikru lietuvišku krauju.
Jei esi iš žemumų krašto, Kolorade gali ir vandens gėrimas nepadėti. Tokiais atvejais reikia nusipirkti deguonies balionėliuose.
Iš tiesų čiuožti įmanoma išmokti ir per vieną dieną, jei trasa ir slidės yra geri. Pirmiausia išmoksti negriūti, o vėliau pasukti į šoną. Jei gerai jautiesi treniruočių trasoje, jau gali išbandyti ir sunkesnes trasas.
Taip ir nutiko. Kai nusileidi ir krenti be jėgų, prie eskalatoriaus esantis vaikinas jau mėgdžioja lietuviškus šūksnius „opa!“. Tai skamba kaip padrąsinimas. Pakilęs eskalatoriumi vėl esi pilnas jėgų ir suki į trasą.
Beje, Kolorade reikia gerti be proto daug vandens dėl sausesnio oro. Denveris jau yra mylios aukštyje. Pasivaikščiodamas kalnuose gali pasiekti ir keturis kilometrus. Jei negersi – „pagirios“ bus baisios.
Denveris ir visas Koloradas kiek primena laukinius vakarus, nors čia pats žemyno centras. Klesti įvairūs kantri klubai, jaunimas puošiasi languotais marškiniais ir važinėja pikapais. Ledvilyje organizuojamos slidinėjimo varžybos, kai tempia žirgai. Dar kitame mieste daugybę metų žmonės čiuožia nuo kalno karstuose.
Kai jūs išgirstate žodį „kanjonas“, jūs būtinai įsivaizduojate Didįjį kanjoną, tačiau jų Kolorade ir aplinkinėse valstijose yra daugybė. Vienu jų Kolorado upės aukštupyje teko pravažiuoti.
Greitkelis ir geležinkelis kartu vingiuoja kanjono gilumoje. Vietiniai pamena, kaip valdžia dvejojo dėl šio kelio statybos. Bet buvo verta – visi nori čia važiuoti. Tūkstantį kartų važiuosi ir vis tiek stebėsies.
Nuo kalnų pasukus į Daktarės Kvin miestą Kolorado Springsą – neaprėpiamos lygumos, kuriose styro viena kita ūkininko sodyba. Pliki pusdykumių miesteliai – spalvingi nameliai ir nė vieno medelio.
Prie pat Kolorado Springso – pasaulinė turizmo vieta – Dievų sodas (Garden of the gods). Tai gamtos sutvertas raudonų uolų stebuklas. Visai šalia labai panašiai susiformavusios „balansuojančios uolos“ – tai vienas ant kito stovintys didžiuliai akmenys.
Įdomu, kad šie stebuklai buvo privati nuosavybė. Jie padovanoti valstybei su viena sąlyga, jog šie gamtos stebuklai visiems žmonėms bus amžinai prieinami nemokamai. Nieko tokio, turizmo sektorius čia uždirba iš suvenyrų.
