Vienas iš šventinio plaukimo „Kovo 11-oji. Trijų sostinių žygis“ dalyvių Aurimas Valujavičius dalinasi savo įspūdžiais.
„Kelionę pradėjome Vilniuje kovo 11 d. Apie 12 valandą visi pradėjome plaukti – mūsų buvo 25 žmonės.
Vieni rinkosi dvivietes, kiti – vienvietes baidares, buvo ir viena kanoja keturvietė. Ja plaukusieji buvo atsakinga už maisto gabenimą. Pirmąją kelionės dieną nepasisekė su oru, nes visą laiką nestipriai lijo, o turint galvoje, kad plaukėme 8 valandas, tai nebuvo smagu.
Visų baidarės buvo pilnos daiktų: palapinių, miegmaišių, atsarginių rūbų, maisto ir t.t. Svarbiausia buvo viską susidėti kuo patogiau ir, žinoma, nesušlapinti visos kelionės (ji truko tris dienas) metu.
Deja... Man su draugu nepavyko į pirmąją stovyklavietę atplaukti sausiems. Vienoje vietoje už medžio šakų mūsų baidarę srovė apsuko ir vanduo pradėjo bėgti į vidų – vos neapsivertėme.
Tačiau buvo kai kam ir blogiau. „Maisto“ kanoja su keturiais žmonėmis plaukdami aklinoje tamsoje užplaukė ant rąsto ir apsivertė su visais daiktais (taip pat ir su mūsų vakariene, t.y. ryžiais su tunu). Jie taip ir nepasiekė stovyklavietės, todėl mes tenkinomės tik savo „suneštiniu“ maistu.
Kasdien nuplaukdavome 55-65 km, todėl stovyklavietes pasiekdavome jau tamsoje, kas man buvo neįprasta. Labai patiko, kad visi bendražygiai buvo vieningi ir problemas spręsdavome kartu.
Antroji nakvynė buvo išbandymas, nes teko miegoti prie – 4 laipsnių temperatūros. Tąnakt pravertė visi mūsų rūbai. Šlapios palapinės pradėjo virsti į ledą – kas iš tiesų sukėlė daug juoko. Sušalo ir nuo pirmos dienos sušlapę mūsų daiktai.
Deja, ne visa mūsų kompanija pasiekė Kauną – 7 žmonės pasitraukė pakeliui į jį. Organizatoriai juos parvežė namo. O likusieji toliau tęsė kelionę, kuri iš viso apėmė 170 km. Nusiirti tiek per tris dienas – ne juokas. Vis dėlto didžiausias iššūkis buvo ne tai, o šaltis ir drėgmė.
Plaukdamas aš nežinojau nei, kiek dabar valandų, nei kur stosime, nei kiek jau esame nuplaukę – abu su baidarėje sėdinčiu draugu buvome be telefonų. Plaukėme neskubėdami, mėgavomės vaizdais, o visą informaciją sužinodavome jau stovyklavietėse.
Visą savo plaukimą filmavau – iš kiekvienos dienos išėjo po filmuką. Jais dalinsiuosi savo feisbuko paskyroje. O „Pasaulis kišenėje“ skaitytojams siūlau pažiūrėti anonsą. Galbūt jis įkvėps ir jus sėsti į baidarę ir plaukti?“