„Lietuvoje manoma, kad pradėjus verslą, žmogaus širdyje išnyksta patriotizmo jausmas. Tai visiška netiesa.
Aš asmeniškai jaučiu atsakomybę už tai, kokį įspūdį apie Lietuvą išsiveš mano įmonėje apsilankę užsienio turistai“, – teigia Romualdas Spulis, prieš metus Druskininkų rajone iškepęs Guineso rekordų knygoje užregistruotą didžiausią pasaulio šakotį, o po to atidaręs vienintelį pasaulyje Šakočių muziejų.
Privačių muziejų vadovai įvardija tris pagrindinius keliautojų poreikius: nakvynė, maistas ir įspūdžiai. Kaip kokybiškai šie poreikiai bus patenkinti, toks įvaizdis apie šalį išliks apsilankiusiųjų atmintyje.
„Neturime naftos ar kitų vertingų gamtos išteklių, tačiau mūsų istorija įdomi ir turtinga. Nors joje būta daug liūdnų laikotarpių, mes išlikome ir pakilome, turime tuo didžiuotis“, – tikina Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas.
Galbūt iš šakočių kepimo nesusikrausi milžiniškų turtų, tačiau mane asmeniškai žeidžia, kuomet sako, kad šakočiai, anksčiau vadinti raguoliais, tėra nukopijuoti nuo vokiško bankūcheno.
Nors į privačių muziejų veiklą rimtosios kultūros ir istorijos tyrinėtojai ne visada žvelgia rimtai, tačiau R.Spulis sako, kad mintis atidaryti Šakočių muziejų kilo tuomet, kai šakočių kepimo verslas virto gyvenimu, o lietuvių nacionalinės virtuvės istorija didžiausia gyvenimo aistra.
„Galbūt iš šakočių kepimo nesusikrausi milžiniškų turtų, tačiau mane asmeniškai žeidžia, kuomet sako, kad šakočiai, anksčiau vadinti raguoliais, tėra nukopijuoti nuo vokiško bankūcheno. Surinkau viską, ką įmanoma sužinoti apie šio deserto istoriją nuo XV amžiaus, receptūras, įrangą, kad įrodyčiau, jog mes esame vertivadintis šakočių tėvyne. Vokiški bankūchenai kepami tuo pačiu principu, tačiau tai visiškai kitoks gaminys“, – užsidegęs pasakoja R.Spulis.
Dar vieno privataus muziejaus Druskininkuose šeimininkas – medžio skulptorius Antanas Česnulis, kurio sodyboje veikia skulptūrų ir poilsio parkas. Jis sako eksponuojantis tik tuos darbus, į kuriuos jam pačiam gera žiūrėti: „Drožiu 38 metus, tačiau niekada nekopijavau jokių kitų kūrėjų, nei iš Rytų, nei iš Vakarų, todėl visi apsilankiusieji sako, nieko panašaus nėra matę. Net savo paties darbų, kuriuos man teko parduoti, nors ir buvo gaila, neatkartoju“.
Privačių muziejų įkūrėjai pripažįsta, kad muziejų susivienijimas įmanomas tik ten, kur nėra konkurencijos, o valstybinių muziejų darbuotojus siūlo skatinti premijomis už papildomai pritraukiamus lankytojus.
„Manau, kad muziejuose turėtų būti daugiau dulkių ant grindų nuo lankytojų batų, o ne ant nelankomų eksponatų“, – juokaudamas sako R.Spulis. Užsukti į tris privačius Druskininkų muziejus lankytojus jis kvietė ne tik per Tarptautinę muziejų naktį, bet ir kitu laiku.
