Trys keliautojai apie Aziją: piršlybų turgus, klajoklių svetingumas ir geišų medžioklė

Azija – švystelinti naujienų portaluose, tinklaraščiuose, sušmėžuojanti draugų socialinių tinklų profiliuose. Bet vis dar tolima, lyg kitas jūros krantas ką tik plaukti išmokusiam vaikui. Trys keliautojai – Giedrė Simanauskaitė, Agnė Rapalaitė ir Povilas Juras – Azijoje atsidūrė vedami mokslų.
Geiša
Žmonių turgus / Agnės Rapalaitės nuotr.
Temos: 1 Turgus

Šie keliautojai Kirtimų kultūros centre vykusioje parodoje „Azija iš arčiau“ mėgino priartinti parodos lankytojus prie Azijos. Drauge su kolegomis jie išspausdino krūvas atvirlaiškių, kultūros centro sienas pavertė Indonezijos, Filipinų, Malaizijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Kinijos, Mongolijos, Laoso, Mianmaro, Bangladešo keliais, veidais ir ornamentais.

Ir, galiausiai, artinti ėmėsi beveik tiesiogiai  –  prieini prie vidury salės kabančių žiūronų ir pro juos žiūri į Aziją. Tai yra – į daugybę ant veidrodžio priklijuotų kelionių nuotraukų. Tuo pat metu, akimis nardydamas tarp nuotraukų, matai ir save. Lyg patvirtinimą, kad namai – visur.

Parodos autoriai – Giedrė Simanauskaitė, Povilas Junas, Agnė Rapalaitė, Paulius Staniūnas, Candy Cactus, Berta Tilmantaitė, Eglė Zuzevičiūtė, Arūnas Kalakauskas, Indrė Raudonytė, Raimonda Aliulytė ir Sandra Pangonytė, tačiau šįkart apie tris iš jų. 

Piršlybos – tarsi žmonių turgus

Kai susipažįsti su žmogumi Europoje, pirmas klausimas dažniausiai būna apie tai, ką kitas žmogus veikia. Koks jo darbas, kokie hobiai, kokia veikla. Viskas orientuota į veiksmą, kuris ir yra visa ko prasmė, – sakė G.Simanauskaitė .

Iš kelionių G.Simanauskaitei įsiminė  Šanchajuje vykstančios kiniškos piršlybos.

Aikštėje vykstančių piršlybų metu jaunuoliams atstovauja tėvai arba agentai. Jie ateina su lentelėmis, kuriose matyti jaunuolių nuotraukos, gyvenamoji vieta, darbas, atlyginimas, ūgis, svoris.

Taip pat jaunuolio atstovai turi nurodyti, kelintas jis vaikas šeimoje, kiek brolių ar seserų turi.

„Jei esate iš keturių brolių šeimos ir dirbate kultūros srityje, susirasti žmoną bus sudėtinga. Tačiau, jei jūs – inžinierius, jūsų tėvas turi parduotuvę ir jūs ją paveldėsite, tuomet jūsų kortos – vieni koziriai. Santuoka suvokiama kaip ekonominė sąjunga“,  – pasakojo G.Simanauskaitė.

Giedrė Simanauskaitė / Žmonių turgus
Giedrės Simanauskaitės nuotr. / Žmonių turgus

Žavėjo klajokliškas svetingumas

Povilas Junas kurį laiką gyveno ir mokėsi Indonezijoje. Mokslams einant į pabaigą, P.Junas ėmė mąstyti, kaip geriau grįžti namo. Skristi atrodė brangu, o sena svajonė važiuoti Transsibiro traukiniu – vis dar svajonė.

Gavęs Rusijos vizą P.Junas iš Indonezijos nuskrido į Kambodžą. Savo kelionę jis pradėjo gegužės pradžioje. Pakeliavęs po Kambodžą, Vietnamą, Kiniją, Mongoliją, Rusiją,  rugpjūčio pradžioje jis atsidūrė Taline.

Sustojome prie jurtos. Į ją užėjo vairuotojas, pakalbėjo su šeima. Vėliau pasikvietė mus. Šeima ėmė mus vaišinti. Vaišino sūriais, mėsa, arbata.

Iš klajonių po Aziją P.Junas geriausiu žodžiu mini klajokliškąją Mongoliją. Ji jam pasirodė įspūdingiausia ir įsimintiniausia.

Kartu su dar trimis keliautojais Povilas išsinuomavo autobusiuką ir keliavo po Mongoliją. Vienu metu, jau grįžtant į sostinę Ulan Batorą – kelionės pradžią ir finišą – atėjo pietų metas, tačiau valgyti nebuvo kur. Nei miesto, nei miestelio.

Keliautojų vairuotojas buvo patyręs, tad nepaliko savo keleivių alkanų. „Sustojome prie jurtos. Į ją užėjo vairuotojas, pakalbėjo su šeima. Vėliau pasikvietė mus. Šeima ėmė mus vaišinti sūriais, mėsa, arbata. Vėliau atsidėkodami davėme paskutinį turėtą šokoladą ir išėjome.“ 

Panašiai keliautojai pasisotindavo ir anksčiau, tačiau šis kartas buvo išskirtinis, nes iki tol vairuotojas pažinojo visų namų šeimininkus. Šįkart jis juos matė pirmą kartą.

„Pasakojimai apie Azijos svetingumą nėra mitas. Atstumai labai dideli, tad savaime supratama, kad keliaudamas ilgai, gali ateiti ir paprašyti maisto ar nakvynės. Tai tradicijų, gamtos sąlygų pasekmė“, –  sakė P.Junas.

Povilo Juno nuotr. /Mongolijoje
Povilo Juno nuotr. /Mongolijoje

Japonijoje gaudė geišas

Agnė Rapalaitė po Aziją keliavo po studijų Pietų Korėjoje. A.Rapalaitei iš kelionių po Aziją labiausiai įsiminė skirtumai, kaip suvokiamas laikas, susitarimai, santykiai, mada, linksmybės.

„Kai pamatai tokius kultūrinius skirtumus, nesinori jų pamiršti, norisi išlaikyti juos kuo ilgiau ir dar pasidalinti su kitais,“ – pasakojo A.Rapalaitė. Jai labai svarbūs žmonių santykiai, todėl sunkiausiai sekėsi prisitaikyti prie azijiečių šaltumo, atstumo išlaikymo.

Aštuntą valandą pamatė patarnaujančios moters lydimą geišą. Daugybė vietinių ir užsieniečių apspito geišą ir ėmė ją fotografuoti.

„Nukeliavome į Narą, kurioje yra sena geišų mokykla“, – pasakojo A.Rapalaitė, kuri parodai pateikė nuotrauką iš geišų medžioklės. Anot jos, geišos – beveik mistinis japonų kultūros bruožas. Būti geiša ir pataranauti Japonijos verslininkams – didelė garbė. Daugelis tėvų svajoja, kad jų dukros taptų geišomis.

Tačiau geišų mokyklos nėra viešos, ant mokyklos specialios iškabos nepamatysi. „Turėjome slaptų šaltinių, kurie sakė, kad moterys aštuntą valandą išeina iš mokyklos, eina pagrindine gatve iki arbatos gėrimo ceremonijos vietos. Prasidėjo geišų medžioklė“, – pasakojo Agnė.

A.Rapalaitė su draugais laukti geišos atėjo be dvidešimt aštuonios. Aštuntą valandą pamatė patarnaujančios moters lydimą geišą. Daugybė vietinių ir užsieniečių apspito geišą ir ėmė ją fotografuoti. Tačiau geiša apsimetė nieko nematanti ir žiūrėjo tik į kelią. Taip mažais žingsneliais ji žingsniavo apie kilometrą. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų