„Tai tikrai pavojinga“, – kalbėdama apie nardymą sako Sabine Kerkau, šiuo pomėgiu užsikrėtusi prieš tris dešimtmečius panėrusi poilsiaudama Maldyvuose. Tuomet šis pomėgis ją taip įsuko, kad teko baigti krūvą mokslų ir įgyti kalną specialių žinių, kad galėtų panerti visur, kur yra įdomių istorinių objektų. S.Kerkau sako, jog Mėnulyje yra pabuvoję daugiau žmonių nei ten, kur yra panėrusi ji. Moteris pasakoja esanti panėrusi ir giliau nei šimtas metrų. Apie savo pomėgį ir atradimus ji rašo moksliniuose žurnaluose, dalyvauja pasaulinėse konferencijose, o neseniai su kolegomis įkūrė Baltijos jūros paveldo gelbėjimo organizaciją. Ji ėmėsi Baltijos jūrą vaduoti nuo paskendusių žvejybinių tinklų, kurie teršia vandenį ir pražudo žuvis.
Neria ten, kur to nedarė niekas
„Ne gylis svarbu, o istorinis objektas. Jei toks yra, turiu ten panerti“, – drąsiai rėžia S.Kerkau.
Pirmadienį moteris kartu su komanda Jūrų muziejuje pristatė savo atradimus. Per pastaruosius trejus metus ji kartu su kolegomis iš Vokietijos bei pora lietuvių, Linu Duobliu ir Rolandu Schoenu Lietuvos ekonominėje zonoje ir apylinkėse vykdė projektus, kurių metu nardė ieškodami nuskendusių laivų. Vienas tokių – krovininis vokiečių laivas „Elbing IX“, nuskendęs 1942 metų lapkričio 6 dieną nuo sovietų povandeninio laivo torpedos. Laivas nugrimzdęs į 40-52 metrų gylį. Narai aptiko ir laivą „Edith Bosselmann“ bei „Friedrich Carl“. Pastarasis guli giliau negu visi kiti – 85 m gylyje.
„Aš esu daugybę kartų nardžiusi ir mačiusi nuskendusius laivus, bet tokio dar neteko matyti. Visos patrankos veikiančios, atrodo, tarsi būtų nuskendę vakar“, – pasakojo vokietė.
Šiemet komanda 50 metrų gylyje aptiko medinį XIX amžiaus burlaivį. Du nėrimus atlikusi komanda ketina dar sugrįžti į radinio vietą. Sako, ten dar iki šiol niekas nebuvo panėręs ir norima identifikuoti, kas aptikta.
Nustatyti laivo pavadinimą įgulai padeda daiktai, kurių, jei ir randa, niekuomet nekelia į paviršių. Moteris pasakoja prie vieno laivų, nuskendusių ties Latvijos krantais, aptikusi pirmojo leidimo Charleso Dickenso knygų, tačiau šios iškeltos kaipmat sutrupėtų.
Tiesa, viena išimtis buvo padaryta. Lietuvos jūrų muziejui perduotas prie „Edith Bosselmann“ laivo rastas varpas. Jį gali apžiūrėti muziejaus lankytojai. Įdomu tai, kad ant varpo aptiktas vardas nesutampa su laivo nuolaužomis.
Nėrė apžiūrėti laivo „Prezidentas Smetona“
S.Kerkau kartu su komanda, kaip pati sako, turėjo „didžiulę laimę“ panerti ir pamatyti laivą „Prezidentas Smetona“. 1917 metais Vokietijoje pastatytas minų laivas 1928 metais buvo nupirktas Lietuvos ir tapo vieninteliu tuomečiu kariniu laivu. 1940 metais jį perėmė sovietai, pakeitę laivo vardą. 1945 metais, tikėtina, dėl tų pačių minų, laivas nuskendo ties Talinu.
Kad komanda galėtų darbuotis toje vietoje, kur nuskendęs „Prezidentas Smetona“, prireikė metų. Įstatymai draudžia nardyti tokioje aktyvioje laivybos zonoje, kur susikerta dvi svarbios laivų linijos.
S.Kerkau pasakojo, jog tik bičiulės Immi Wallin, dirbančios naftos sektoriuje ir susijusios su paveldosauga, dėka pavyko gauti leidimą, kuomet šešioms valandoms minėtoje zonoje laivyba nebuvo vykdoma, o nukreipiama kita linkme. Šiame projekte darbavosi šešių žmonių komanda, tarp kurių ir lietuviai L.Duoblys bei R.Schoenas.
„Turėjome laukti keletą dienų, oras buvo prastas. Per tą trijų valandų laiką aplink saugumo zoną turėjo būti nukreipti maždaug dvidešimt laivų. Jei bent vienas iš šitų laivų nebūtų nukreiptas, šiandien prieš jus nestovėčiau“, – sakė S.Kerkau.
Ji pasakoja, ką išvydo po vandeniu: laive išlikęs minų dėjimo prietaisas, kurio niekur kitus pasaulyje jai neteko regėti.
„Reikia pasakyti, kad laivo nuolaužos yra neįtikėtai geros būklės, beveik nesugadintos, truputį laivo priekis ir galas pažeisti. Jis nugrimzdęs 60-72 m gylyje. Laivas turi tokią ventiliacinę šachtą, pagal ją galima identifikuoti laivą“, – sakė nardytoja, rodydama nuotraukas, kuriose matyti įamžintas istorinio laivo šturvalas, amunicija, sukrauta atviroje dėžėje.
Visą surinktą informaciją komanda perdavė Klaipėdos universitetui bei prof. Vladui Žulkui, su kuriuo bendradarbiavo šio projekto metu. S.Kerkau sako esanti dėkinga ir Jūrų muziejui bei kitoms institucijoms, kurios visada gelbsti, jei kyla problemų.
Kilusi iš Klaipėdos
Vokietė S.Kerkau 15min pasakojo esanti kilusi iš Klaipėdos. 1944 metais jos močiutė kartu su sūnumi, jos tėčiu, spruko į Vokietiją. Šeimos nariai daug pasakojo apie Memelį, Kuršių neriją.
„Kai prieš trejus metus čia atvykau, man atrodė, kad viską žinau, nes apie visa tai buvau girdėjusi. Norėjau atvykti, bet vis nepavykdavo. Galiausiai iš Švedijos draugas mane pakvietė vykti į Lietuvą. Atvykau ir viskas buvo nuostabu – nardymas, aplinka, žmonės. Pastaruosius trejus metus Lietuvoje praleidžiu po 8-10 savaičių, bet vis dar nešneku lietuviškai“, – juokauja S.Kerkau.
Moteris Šveicarijoje dirba po 60 valandų per savaitę. Taip vaistininkė sako kaupianti atostogas, kad galėtų pinigus ir laiką skirti savo pomėgiui – nardymui.
Pastaruosius trejus metus Lietuvoje praleidžiu po 8-10 savaičių, bet vis dar nešneku lietuviškai, – juokauja S.Kerkau.
„Prieš 34 metus pradėjau nardyti dar studijų laikais, tai mano hobis iki šiol. Gyvenimui užsidirbu kaip vaistininkė, o viską išleidžiu nardymui, tai man reiškia neapsakomai daug“, – pasakojo nardytoja.
Paklausta, kodėl renkasi tokius tamsius ir šaltus Baltijos jūros vandenis, S.Kerkau sako, jog šie vandenys būtent dėl minėtų sąlygų yra nepaliesti narų, nes čia mažai dirbančių, o tai dar įdomiau. Nardyti jai teko visame pasaulyje, dalyvauti projektuose nuo JAV, Karibų iki Maldyvų, Egipto ir Antarktidos bei kitų kraštų. Praėjusią savaitę S.Kerkau nardė Namibijoje, kur dalyvavo nardymo projekte povandeninėse olose, esančiose ežeruose.
„Mėgstu šaltą vandenį, nepaliestus objektus, kuriuos čia ir atrandu. Tai tikrai pavojinga. Turiu specialių žinių ir nardymo patirties, tačiau kiekvieno nėrimo metu žinau, kad jis gali būti paskutinis, galiu nebeišnerti. Darau viską saugiai, bet visada yra rizika. Vienas nėrimas trunka 3-4 valandas, kartais ilgiau. Išnirti trunka 3,5 val. Taip, yra tamsu, šalta, esu viena, bet aš tai mėgstu“, – neįtikėtinais potyriais dalijasi S.Kerkau, gavusi oskaru vadinamą nardytojų apdovanojimą JAV. Moteris nardytojas vienijanti organizacija kasmet išrenka šešias moteris ir pagerbia jas specialiame vakare. S.Kerkau yra vienintelė tokią patirtį turinti apdovanota europietė, o patirtis įspūdinga – 5000 panėrimų ir apie 3000 iš jų prie laivų nuolaužų.
Turiu specialių žinių ir nardymo patirties, tačiau kiekvieno nėrimo metu žinau, kad jis gali būti paskutinis, galiu nebeišnerti.
Radinius palieka po vandeniu
Po vandeniu moteris yra aptikusi įvairių radinių – porceliano, knygų, tačiau, kaip pati sako, nieko labai vertinga. Tiesa, antrą kartą panėrusi sako pastebinti, kad kai kurių daiktų nebėra. Nardyti, teigiama, šiose nepaliestose teritorijose itin mėgsta švedų nardytojai.
Moteris sako, jog tai, kas po vandeniu, ten ir turi likti, liesti nevalia. Išskyrus tinklus. Nardymai atskleidė šią opią problemą, tad komanda įkūrė pelno nesiekiančią organizaciją ir šiuo metu vykdo projektą – nuo laivų pašalina žvejybinius tinklus, kurių, skaičiuojama, kasmet į Baltijos jūrą patenka 5-10 tūkstančių. Kad jie suirtų, gali prireikti 400-600 metų.
Tinkluose aptinkama nuodingų cheminių medžiagų, švino, mikroplastiko, kurie tampa jūros gyvūnams maistu, o galiausiai šios žuvys atsiduria ir mūsų lėkštėse.
S.Kerkau Lietuvoje ketina viešėti iki rugsėjo pabaigos. Šalti, rudeniški orai nesutrukdys nerti į Baltijos vandenis ir tęsti projektą – iš lėto, nedraskant ir nepažeidžiant laivų nukarpyti senus tinklus, į kuriuos įstringa ir jūros gyvūnai. Šiuos darbus komanda vykdo tik rėmėjų lėšomis, prisidėdami ir savomis, o labiausiai – dovanodama savo laiką.