Neskubėkite žiovauti, net jei Milane ir Romoje irgi lankėtės. Pats laikas traukti į pačius Apeninų pusiasalio pietus, pavyzdžiui, į Apulijos regioną – nuoširdesnį ir tikresnį už turistų numindžiotą šiaurę.
Italijoje turistų maršrutai aiškūs: didieji ežerai, Alpės, Milanas, Florencija, Venecija, Verona, Roma. Sostine, atrodo, šalis ir baigiasi, nebent atkaklesnieji nukanka iki Neapolio ir Sicilijos. Gal tai ir teisybė, nes Italija iki Romos ir toliau – lyg du skirtingi pasauliai. Pietuose – panašiai kaip šiaurėje, bet visko daugiau ir intensyviau. Jei bato, į kurį panaši šios šalies forma žemėlapyje, aulo nėrinius palygintume su užkandžių lėkšte, padas ir kulnas neabejotinai minta steroidais. Todėl, jei jau Romoje sunku susidoroti su itališku triukšmu bei maisto porcijomis, pagalvokite, ar tikrai verta planuoti viešnagę į pietus.
Tiesą sakant, verta – jei norite išvengti fotoaparatais pleškinančių turistų minios, išleisti mažiau ir pamatyti ką nors mažiau nučiupinėtą ar išragautą atvykėlių. Ten gresia rasti nebent daug atostogaujančių italų, kuriuos vasarą atvilioja žavūs paplūdimiai. Pavyzdžiui, aplink Lečę kone „kulno‟ apačioje ar Gargano pusiasalyje Apulijos šiaurėje, kur dar tyvuliuoja nemažai ežerų, stūkso įspūdingų uolų, driekiasi kelionėms pėsčiomis skirtų takų. Palandžioti po vandens išgraužtas uolas galima ir Kastelanoje (Castellana Grotte), už gero pusvalandžio kelio nuo Bario. Net jei kiti vietovardžiai negirdėti, pastarąjį tikrai turite žinoti, jei nemažai skraidote lėktuvais – skrydžių į Apulijos sostinę geriausia ieškoti, jei norite greitai pasiekti šį regioną.
O kada geriausia keliauti? Priklauso nuo jūsų norų ir galimybių. Prasto oro ten turbūt nerasite, nebent drabužiai netiks. Pietų Italijoje vyrauja Viduržemio jūros klimatas – švelnios lietingos žiemos (nors temperatūra gali nukristi iki 5 laipsnių ar žemiau ir pasnigti), sausos, karštos vasaros. Vidurvasarį saulė orą išties įkaitina, nors man, tiesą sakant, per daug nepasirodė. Tik nebuvo labai malonu vaikščioti paplūdimio smėliu – tikrai būtume galėję pasičirškinti kiaušinių. Italams tai nė motais – jau balandžio pabaigoje jie prisimena kelius prie jūros ir leidžia ten valandų valandas, kol į vasaros pabaigą mažai kuo skiriasi nuo šokolado plytelės. Užtat ankstyvą pavasarį Apulija pasitiko mums neįprastu oru. Oras dienomis įšildavo iki 18-20 laipsnių – tikras rojus, atvykus iš šiaurės. Bet nereikėtų apsigauti – praverčia ir megztinis ar lengva striukė, mat rytais lauke žvarboka, vakarais taip pat atvėsta.
Dviejų jūrų miestas
Mes su draugu Baryje tik išlipome iš lėktuvo – iškart patraukėme į Tarantą, esantį į pietus už pusantros valandos kelio, vidinėje „kulno‟ pusėje. Jei nesate girdėję šio miesto, tikrai žinote tarantulus. Teisingai pagalvojote – abu pavadinimai susiję. Tiesą sakant, apylinkėse šių vorų niekas nėra matęs. Senais laikais miesto gyventojai, įkąsti didžiulių vilkais vadinamų vorų, imdavo energingai šokti, tikėdamiesi išprakaituoti nuodus, nors jie žmonėms nebuvo mirtini. Šis pamišėliškas šokis imtas vadinti tarantella. Su Taranto pavadinimu siejama ir garsaus amerikiečių režisieriaus Quentino Tarantino pavardė.
Už Šiaulius kiek didesnis uostamiestis prie Jonijos jūros vadinamas dviejų jūrų miestu. Jūros yra Didžioji (įlanka, kur įrengtas uostas), ir Mažoji (iš tiesų – tik lagūna). Abi skiria kyšulys salos, nuo kurios prasidėjo miesto istorija, link, o su žemynu salą jungia du tiltai. Nors šiems vandens telkiniams dydžiu iki tikrų jūrų – kaip kokiam Galvės ežerui, vėjai virš jų pučia skirtingai, skiriasi ir potvyniai bei povandeninės srovės. Kai kurios jų atneša gerti netinkamo sūraus vandens ir taip sukuria puikias sąlygas auginti Viduržemio jūros moliuskus, kuriuos vietos žmonės vadina cozze ir laiko delikatesais. Vos kartą atėjome į žuvies restoraną, draugas bakstelėjo pirštu į šlapiame dubenyje šliaužiojančius padarėlius: „Va, šitų būtinai turėsi paragauti.‟ Delikatesais gal ne, bet skaniu patiekalu tikrai galima vadinti.
Už Tarantą reikia dėkoti graikams, o gal net patiems jų dievams. Miestą, sako, įkūrė jūrų dievo Poseidono ir nimfos sūnus Tarasas, atplaukęs iki šių kraštų delfinu. Senamiestyje galima pamatyti ant delfino nugaros įsitaisiusio atletiško vyruko skulptūrą. Tokia romantiška legenda, o istoriniai duomenys byloja, kad miestą, vėliau tapusį viena turtingiausių ir svarbiausių Didžiosios Graikijos – taip vadinta pietų Italija – kolonijų, VI amžiuje prieš mūsų erą įkūrė ištremti Spartos kariai. Tuos laikus mena miesto sienos likučiai, dvi šventyklos kolonos ir kapai. Po žeme pilna antikos ženklų – dažnas statybas, vos pradėjus kasti duobes pamatams, sustabdo įvairūs radiniai, mat dėl jų tenka kviesti archeologus.
Tarantas greitai išaugo į galingą miestą, bet jau po kelių amžių atžygiavo romėnai, pavadinimą Taras pakeitė į Tarentum, nutiesė kelią į Romą ir įsitaisė ilgam.
Vietoj pakeliamo – besisukantis tiltas
Apulija archeologine prasme – vienas turtingiausių regionų Italijoje. Graikai čia gamino savitą keramiką. Grūdais ir aliejumi garsėjęs kraštas gundė svetimšalius – teko kariauti net su Hanibalu iš Kartaginos. Žlugus Romos imperijai, Tarantą užėmė gotai, vėliau – turkai. Tik XIX amžiuje regionas tapo Italijos karalystės dalimi.
Šis regionas nuo seno buvo kryžkelė tarp Šventosios Romos ir Bizantijos imperijų bei arabų pasaulio. Pirmosios imperatoriaus Frederiko II, poeto ir filosofo, valdymo metais čia iškilo nemažai pilių. Priešingai nei kitos, viena – Castel del Monte (Kalno pilis), pastatyta pagal griežtus matematinius ir astronominius principus, – nors laikoma vienu puikiausių viduramžių karinės architektūros pavyzdžių, neturėjo nieko ginti. Aštuonių aštuonkampių bokštų apsupta pilis net nebuvo gyvenama. Įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, šiandien yra vienas paslaptingiausių Apulijos statinių.
Prie Kalno pilies galite pridėti dar vieną keistą vietą – Šv. Nikolajaus bažnyčią (Basilica di San Nicola) Baryje. Sakoma, kad ten kriptoje ilsisi Kalėdų Senelio prototipo palaikai. Legenda pasakoja, esą jo kūną, palaidotą Konstantinopolyje, pavogė žvejai ir atgabeno į Barį.
Tarante būtina bent užmesti akį į XV amžiuje pastatytą Aragono pilį, kuri kadaise gynė miestą nuo turkų, vėliau tapusi kalėjimu, o šiandien naudojama karinio laivyno reikmėms. Priešais stūksančias antikinės Poseidono šventyklos kolonas. Du tiltus – Ponte Girevole (Besisukantį – jį iš tiesų galima pasukti, jei reikia praplaukti didesniems laivams, tuomet senoji ir naujoji miesto dalys lieka visiškai atskirtos) ir Ponte di Porta Napoli (Akmeninį arba Neapolio vartų – anksčiau netoliese vingiavo į Neapolį vedantis kelias). Nacionalinį archeologijos muziejų, kur saugoma didžiausia pasaulyje graikiškų terakotos skulptūrėlių kolekcija. Ekstravagantišką XI amžiaus katedrą, skirtą čia palaidotam airių vienuoliui šventajam Cataldui. Tūkstantmečio senumo namus, tebestovinčius ten, kur buvo pastatyti.
Labiausiai užterštas miestas
Viduramžius menantis Taranto centras, o ir tolimesni rajonai šiandien pedantams gali atrodyti perdėm netvarkingi. Kai kurios gatvės primena apleistus Užupio užkaborius arba Stambulo ar Tbilisio skersgatvius, kur pasieniuose iki pat stogo plevėsuoja skalbiniai, o ant šaligatvių prikrauta dėžių su prekėmis pirmuose aukštuose veikiančioms parduotuvėlėms.
Užtat krantinė – maloni pasivaikščioti ramią popietę, nusagstyta suoliukais, palmėmis ir nedidelėmis skulptūromis. Čia pilna emocingai šnekučiuojančių senukų ir ant žolės besiglaustančių porelių, galima sutikti šviežios žuvies pargabenančius žvejus ir apžiūrėti laivus. Tarantas yra svarbus ne tik komercinis uostas, bet ir viena pagrindinių šalies karinių jūros bazių. Italijos flotilė čia buvo laikoma jau per Pirmąjį pasaulinį karą. O per Antrąjį čia vyko garsus mūšis tarp britų ir italų jūrų pajėgų. Pastarieji beviltiškai pralaimėjo.
Nuo krantinės puikiai matyti anapus abiejų jūrų stūksanti didžiausia Italijoje plieno gamykla ILVA, kuri ne tik aprūpina darbu tūkstančius žmonių, bet ir stipriai teršia orą bei ėda sveikatą. 20 kilometrų spinduliu net draudžiama ganyti gyvulius. Čia susidaro bemaž 9 proc. viso Europoje išskiriamo anglies dvideginio. Tarantas yra labiausiai užterštas miestas ne tik Italijoje, bet ir visoje Vakarų Europoje. Kasmet miesto gyventojai įkvepia apie 60 tonų teršalų.
Alergiški taisyklėms
„Kai kurie žmonės alergiški taisyklėms‟, – pyktelėjo draugas, kai į mūsų mašiną vos neatsitrenkė įžūliai užlindęs vairuotojas. Pietų Italijoje visi vairuoja pagal savo susikurtas (arba kuriamas vietoje) taisykles. Per gatvę galima eiti bet kur, tik reikia saugotis, kad nepartrenktų neatidus vairuotojas. Automobilį galima statyti bet kur, kur rasi lopinėlį laisvos vietos, tam ypač tinkamos perėjos.
Žmonės perdėm nesijaudina ir dėl darbo – per pietus parduotuvės, bažnyčios ir panašios vietos užsidaro keletui valandų. Miestų centrai karščiausiu dienos metu (ypač vasarą) ištuštėja. Po to parduotuvės veikia iki vėlumos, o šeimos traukia į vakaro pasivaikščiojimus, passeggiata, arba į restoraną vakarieniauti.
Dar vienas keblumas – kalba. Pietų italai nelabai moka angliškai (nes atseit toli nuo užsienio – Austrijos ar Šveicarijos – gyvena, netoli yra tik Graikija), tad arba prieš kelionę pramokite bent būtiniausių frazių, arba susiraskite itališkai kalbantį bendrakeleivį. Blogiausiu atveju griebkitės gestų ir juos naudokite kuo emocingiau, bet ir tiems perprasti gali prireikti kursų ar bent atidžiai pažiūrėkite šį filmuką:
Išbandymas maisto kiekiu
Bet šiaip pietų italai yra mieli ir malonūs – aistringi, svetingi ir truputį išprotėję dėl maisto bei savo šeimų. Ypač apuliečiai, sugebantys viskuo mėgautis vienu metu. Bendravimas su artimaisiais yra šventė, o švęsti geriausia prie stalo. Tik neįsivaizduokite nieko panašaus į lietuviškus jubiliejus su mišrainėmis, kepsniais ir buteliais ant stalo. Viskas yra kur kas blogiau – maisto kiekio prasme.
Mane dėl to įspėjo dar prieš pirmąją kelionę – esą šiaurėje blogai, o jau pietuose… Įsitikinau per pirmus pietus. Užkandžiams gavome sūrio, daržovių užkepėlių, plonyčių kumpio gabalėlių ir kumpio suktinukų, dešrelių, kepsnelių, dar kažko. Po to atkeliavo po lėkštę makaronų, dosniai apipiltų padažu. Desertui – pyragėliai su riebiu kiaušinių kremu. Mano skrandis atlaikė tik sūrį ir makaronus orecchiette (lietuviškai – ausytes) su pomidorų padažu, kitais patiekalais pasisotinau žiūrėdama.
Apulijos, žemdirbių krašto, virtuvė nuo seno buvo apibūdinama kaip varguoliška (cucina povera) dėl paprastų naudojamų produktų. Regiono pasididžiavimas – naminiai makaronai, gaminami iš specialių kviečių, kietesnių už paprastus bei malamų stambiau, vandens ir druskos be kiaušinių. Apulijoje pagaminama daugiausia alyvuogių aliejaus visoje Italijoje, o jis vertinamas dėl specifinio skonio. Tai – ir vienas pagrindinių vyno gamybos regionų.
O jei jau atsidūrėte pietuose, būtinai užsukite į du UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančius miestelius: Alberobelą, tarytum perkeltą iš pasakos, pilną unikalios architektūros namukų trulių, ir Materą – vieną seniausių pasaulio miestų, kuris pradėjo kurtis uolose ir kur buvo filmuojama Melo Gibsono juosta „Kristaus kančia“.