PROJEKTĄ „ATRASK INDONEZIJĄ SU MARIUMI JOKŪBAIČIU“ RASITE ČIA
15min verslo naujienų skyriaus redaktorius Marius Jokūbaitis leidosi į dvi savaites truksiančią kelionę po Indoneziją, užsukant į Singapūrą. M.Jokūbaitis dalijasi savo įspūdžiais – straipsniais, nuotraukomis, vaizdo įrašais. Kelionės akimirkas rasite projekto polapyje „Atrask Indoneziją su Mariumi Jokūbaičiu“.
Trejus metus Džakartoje gyvenantis Martynas Grigalavičius savaitgaliais stengiasi ištrūkti iš sostinės, nes užterštumas jau pakenkė akims. Ilgai dirbęs Šveicarijoje, Lietuvoje, tik atvykęs į Džakartą suprato, ką reiškia gyventi tikrų spūsčių sostinėje.
12 milijonų gyventojų turinti Indonezijos sostinė metro neturi, tad vienintelis susisiekimas turistams čia yra taksi, nes visuomeninio transporto teko matyti nedaug. Verslininkai ar vidurinė klasė sėda į automobilius, bet greitesnis jais nebūsi.
Tačiau stebėti tą nesibaigiantį skruzdėlyno srautą, įsilieti į jį bent trumpam yra savotiškai žavu, nes tai lietuviui primena, kokia iš tiesų yra gyvenimo kokybė Lietuvoje.
Į darbą Džakartos priemiesčio gyventojas važiuoja apie dvi valandas, ir tik nedaugelis, kaip pavyzdžiui, čia gyvenantis M.Grigalavičius, turi prabangą į darbą keliauti tik valandą.
„Čia mūsų, lietuvių, yra nedaug, tačiau daugelis pagyvenę jau pajutome, ką reiškia gyventi šiame mieste – kvėpavimo takai, akys reaguoja“, – sako M.Grigalavičius, kai jį kalbinu vėsiame jo darbo kabinete Džakartoje.
Šiukšlių deginimo gamyklų čia taip pat nėra, tačiau yra jau atskiru miestu virtęs milžiniškas sąvartynas, kuriame gyvena šimtai tūkstančių žmonių.
Džokartoje šiomis dienomis lankosi verslininkų grupė iš Lietuvos. Sostinė tebuvo tik stotelė dvi savaites trunkančios ekspedicijos, kurią surengė Vilniuje veikiantis „Harmoningos asmenybės institutas“. Verslų savininkai, vadovai, investuotojai susitinka su Singapūro ir Indonezijos verslo lyderiais ir dalyvauja bendruose susitikimuose bei naujų verslo prasmių paieškose. Apie tai skaitykite tolimesniuose reportažuose.
Viešbutyje – patarimas dar neiti į gatvę
Daugiau nei 30 laipsnių karštis, drėgmė ir galybė kvapų pasitinka pirmąkart atvykusį į sostinę Džakartą. Tiesą sakant, sostinė niekada ir nebuvo turistų išlepinta, nes mažai čia ką yra pamatyti – daugelis traukia į salas.
Sostinės senamiestis yra vos viena pėsčiųjų gatvė ir pagrindinė miesto aikštė. Vakarais, darbo dienomis, į senamiestį apskritai nepateksi.
Viešbutyje vakare man patarė kol kas palūkėti ir nevažiuoti iki centro, nes kelionė taksi gali trukti dvi valandas ir daugiau. „Važiuokit dešimtą valandą, kai šiek tiek sumažės kamščiai“, – išgirdau registratūroje. Nutariau palūkėti iki devynių.
Važiavimas Džakartos gatvėmis yra atskira tema. Tai tema, apie kurią vietos gyventojas gali kalbėti ilgai, bet jis kilometrines spūstis tiesiog priima. Yra kaip yra. Tad taksi vairuotojas pradžiugino pasakęs, kad iki centro važiuosime tik valandą, nors tai – vos dešimt kilometrų.
Senamiestį vakare užrakina
Valanda kelio taksi kainavo 60 tūkstančių rupijų arba maždaug keturis eurus. Vienintelėje vadinamojo senamiesčio gatvėje groja keli muzikantai, viena kita jau užsidaranti kavinė.
Penkios minutės kelio ir senamiestis baigiasi, prasideda lūšnynai. Vakare šmirinėti šalia jų yra baugoka, tačiau dieną įdomu stebėti, kaip gyvena sostinės vargingiausi gyventojai.
Nutariu apeiti kvartalą. Blankiai apšviestuose lūšnynuose spiečiasi prekeiviai ir pavieniai gatvės maisto siūlytojai. Kvapai užgula nosį ir kai kur išspaudžia ašarą.
Šaligatviai Džakartoje turi kitokią reikšmę nei, pavyzdžiui, Lietuvoje. Šaligatvis – tai vieta, kur gali praeiti tarp motorolerių ir automobilių.
Nutariau sugrįžti į senamiestį. Bet čia mane pasitiko metaliniai vartai – po dešimtos vakaro nieko neįleidžia.
Po įkalbinėjimų, kad esu turistas, patenku į uždarytą zoną ir išdidžiai žingsniuoju tuščiu bulvaru. Pagrindinėje aikštėje randu vienintelę dar veikiančią pustuštę kavinę, kurioje dar groja visai padori grupė.
„Kodėl jūs uždarote senamiestį, kai čia dar veikia kavinės su grojančiais muzikantais?“, – klausiu vietinių barmenų, tačiau niekas atsakymo man nepateikia, tik šalia vartų stovintis apsauginis pirštu duria į dangų – „tai vyriausybė taip nutarė“. Kaip Džakarta bando prisivilioti turistus, taip ir liko mįslė.
Tiesa, yra Džakartoje ir parkų. Pavyzdžiui, Monumen Nasional, kur stūkso grandiozinis 137 metrų aukščio paminklas. Jis simbolizuoja indoneziečių pergalę prieš japonus. „Lonely Planet“ skaičiau, kad paminklu galima užsikelti į jo viršų ir pažvelgti į miestą iš viršaus. Tačiau, kaip ir senamiestis, parkas buvo uždarytas. Taksi vairuotojas nesugebėjo paaiškinti, kada jis bus atidarytas, o ir iš anksčiau keliavusių teko girdėti, kad jiems taip pat kelią pastojo vartai.
Reklamuoja šalį visur
Tiesa, šalis aktyviai vilioja turistus šūkiu „Wonderful Indonesia“, bet užsieniečiams, o ir lietuviams, ši šalis labiau asocijuojasi su Balio sala. Užrašas „Wonderful Indonesia“ lydi visur, net ant tualetų sienų.
Tačiau visą kelią nepaliko įspūdis, kad tai tiesiog valdžios bandymas parodyti, kad jie stengiasi pritraukti turistus. Štai šį užrašą radau viename skurdžiame rajone, kur sutikti turistą prilygtų pamatyti dramblį turguje.
Indonezijos valdžia visaip bando prisivilioti europiečius, tačiau panašu, kad didmiesčiai – Džakarta ar Surabaja – taip ir bus aplenkiami daugelio keliaujančių. Į Indoneziją traukiama grožėtis gamtos stebuklais, o ne žmonių sukelta tarša.
Ypač šokiruoja vandens kanalai, į kuriuos pilamos šiukšlės. Nors bandoma juos valyti, tačiau panašu, kad tai tarsi kova su vėjo malūnais.
Ir kaip juokingai atrodė Džakartos senamiestyje šiukšlių rūšiavimo dėžės, skirtos labiau turistams, o ne vietos gyventojams.
Visur lydi šypsenos
Nors Džakarta dažnai varginama potvynių, žemės drebėjimų, kitų kataklizmų, tačiau iš žmonių veidų tai neištrina šypsenų. Kur tu bebūtum – gatvėje, ar automobilyje, ar oro uoste – visur tave pasitinka smalsios akys ir šypsenos.
Dar didesnį dėmesį pajunti, kai nuvyksti į mažesnius miestus. Ar būtų ant motorolerio, ar eitų gatve – iškart ima plačiai šypsotis ir mojuoti – to iš indoneziečio neatims joks skurdas ar gamtos išdaigos.
Pakanka stebėti vietinių gyvenimą
Žmones reikia priimti tokius, kokie jie yra, mėgsta sakyti Indonezijos gyventojai. Panašu, kad taip galima pasakyti ir apie valstybės sostinę – Džakartą. Reikia priimti tai, kad net ir pagrindinėje senamiesčio gatvėje netoli kojų prabėgs žiurkė ar tarakonas, o ant sienų linksmai bėgios driežai.
Greitai augančios ekonomikos megapolį verta pamatyti ir dėl kelių traukos centrų, pavyzdžiui, čia veikia vienas įspūdingiausių Pietryčių Azijos zoologijos sodų, įdomu užsukti ir į kelis bankų muziejus, neaplenkiant ir lėlių muziejaus.
Jei netraukia tai, Džakartoje pakanka stebėti vietinių gyvenimą – ypač ant pajūrio molo ar šalia kanalų, kur čia pat gali užsisakyti masažo paslaugas, prisijungti prie šachmatais žaidžiančių senjorų ar surizikuoti ir paragauti bakso – mėsos kukulių sriubos, nors gatvės maisto nerekomenduojama keliautojams, kaip ir nerekomenduojama gerti vandens iš čiaupo.
Kainos europiečiui čia glosto širdį. Užeigoje sočiai pavalgyti galima už porą eurų, tik už alkoholį mokėsi brangiai.
