Milijonus skaitytojų visame pasaulyje „Bėgūnai“ sužavėjo savo specifine žiūra, gebančia susieti pavienius vaizdus, ir preciziškai tiksliai iš skirtingų detalių dygsniuojamu naratyvu. Rubrikos „Pasaulis kišenėje“ skaitytojams ši knyga (angliškai išleista kaip „Flights“) svarbi taip pat ir tuo, kad paliečia šiuolaikinio turizmo problemas, aprašo būtį oro uostuose ir viešbučiuose, klausia, ko išties ieško šiuolaikinis žmogus, kas jį gena; kur yra kelionės pradžia, ir kur – pabaiga, ir t.t.
Beje, knyga originalo kalba Lenkijoje išleista bemaž prieš dvylika metų – kitaip kalbant, šiandien užgriuvusi sėkmė yra ilgo ir vingiuoto knygos kelio pas skaitytojus... ne, ne pabaiga – nauja pradžia, simboliškai sutampanti su besikeičiančiu (ar jau ir pasikeitusiu) požiūriu į patį turizmą, keliavimą.
Nepaliaujamai plečiantis skrydžių geografijai buvusį jausmą, kad stovime ant kažkokio naujo slenksčio, kurį jautėme pirmaisiais naujo tūkstantmečio metais (ypač postsovietinėse šalyse), keitė iš pradžių noras užkariauti tolimesnius kontinentus, paskui – abejingumas, inercija. O tada jau atėjo ir suvokimas, kad turizmas – tai autentiką ir pasaulį, kokį radome, naikinantis buldozeris, šiurpi industrija, neturinti laiko vietai ir tikslui.
Be abejo, šį naują požiūrį į turizmą taip pat galima ir reikia vertinti šiuolaikinių ekologijos madų, savaip interpretuojančių realybę, šviesoje, taigi, matyt, nebūtina atsisakyti kelionių lėktuvais, kaip jums siūlo švedų aktyvistė Greta Thundberg. Bet teks susitaikyti su faktu, kad dideli pasaulio regionai darosi vis mažiau tinkami turizmui būtent dėl... turizmo – pradedant Venecija, Praha, Paryžiumi, baigiant žinomais hubais Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje arba Šiaurės Afrikoje.
Išsipūtusios viešbučių ir įžymybių lankymo kainos, turistų apgaudinėjimas ir menkaverčių suvenyrų industrija, kalnai šiukšlių, griaunamos ekosistemos ir miestų struktūros – visa tai tik nedidelė dalis nelaimių, kuriomis graso pasaulinis turizmas.
Turizmas – tai autentiką ir pasaulį, kokį radome, naikinantis buldozeris, šiurpi industrija, neturinti laiko vietai ir tikslui.
Ir vis dėlto tai – tik dalis realybės paveikslo. Kol vieni regionai skęsta turistų paliekamose šiukšlėse ir klegesyje, o jų gyventojai priversti užsidaryti į savotiškus getus, didelėje dalyje pasaulio turistas yra negirdėtas, nematytas, o kartais – ir visai neįsivaizduojamas svečias. Ir tai nebūtinai atokios, kariaujančios, chaose paskendusios šalys kaip Jemenas, Pietų Sudanas, Afganistanas ar, pavyzdžiui, Somalis, įtrauktos į juoduosius civilizuotomis save vadinančių šalių užsienio ministerijų sąrašus, į kurias sveiko proto turistui išties geriau nekišti nosies. Norint pabėgti nuo turistų ir turizmo industrijos kartais nereikia trenktis į pasaulio kraštą – tereikia pavažiuoti kelis ar keliasdešimt kilometrų nuo kurio nors svarbaus turizmo hubo turistinėje šalyje ir jūs pateksite į visai kitą pasaulį, tarsi į kitą visatą.
Didžiulius skirtumus tarp šalių / regionų lemia daugybė priežasčių – nuo UNESCO pasaulio paveldo objektų skaičiaus ir įspūdingumo bei turizmo industrijos gebėjimo koncentruoti ir valdyti turistų srautus, manipuliuojant burtažodžiais „išvystyta infrastruktūra“, „saugumas“, „komfortas“, „egzotika“ ir pan. iki tam tikros rūšies ksenofobijos, intuityvaus buitinio rasizmo, natūraliai siejančio Afriką, Aziją ir Lotynų Ameriką su nesaugumu bei teroristais.
Be to, pati turizmo industrija, siausdama turistus veidmainišku rūpesčiu ir manipuliuodama (dažnai – nesamais) baubais, per metų metus sukūrė luomą keliautojų, neturinčių visiškai jokio supratimo apie pasaulį ir jokių keliavimo įgūdžių, kartais visiškai neįgalių suvokti, nei kur jie atsidūrė, nei kaip orientuotis aplinkoje. Šitokie asmenys be patarimų, instrukcijų, nurodymų nepajėgūs funkcionuoti – jie gali sumanyti pasidaryti asmenukę su krokodilu arba pojodinėti ant kobros. Jų saugumą užtikrinti galima tik laikant juos savotiškuose rezervatuose, visiškai izoliavus nuo „pavojingos“ aplinkos.
Yra vadinamųjų sąmokslų teorijų neva „oranžinės zonos“, Vakarų valstybių specialiai palaikomos, kad nereikėtų dalintis turizmo srautais su konkurentais. Pavyzdžiui, Mauritanijoje žmonės tiki, kad jų šalies kaip nesaugios keliauti statusas susijęs su Sarkozy verslo interesais. Savo įsitikinimą jie grindžia argumentu, neva jei europiečiams iš tikrųjų rūpėtų saugumas, jie turėtų uždaryti Paryžių, Briuselį ir Londoną, kur pastaraisiais metais įvyko ar buvo bandyta įvykdyti ne vieną teroro aktą.
Taip, tai yra blogai. Tai yra nesąžininga, neteisinga – tiek turizmo žalojamų šalių atžvilgiu, tiek prieš neturtingų egzotiškų valstybių, kurios laikomos nesaugiomis, gyventojus, prarandančius galimybę turistų pinigais pasigerinti savo buitį. Neproporcinga, neekologiška, neracionalu vienas valstybes pasmerkti (arba tiksliau – parduoti) turizmo pragarui, kitas – (nebūtinai pelnytai) palikti vegetuoti laike anapus šiuolaikybės, pasaulyje, kurio nėra, laikantis papročių, kurie kitur išnykę (ir – galbūt – smerkiami).
Bet tai yra galimybė. Tie plotai (šalys / regionai) be turistų ir turizmo industrijos yra galimybė žmonėms, kuriuos labiau domina ne įžymybių medžioklė ir jų registravimas, bet kelionė gilyn, kelionė prasmės link. Tiems, kurie nori patirti pasaulį, kurį vystydamasi civilizacija nušlavė kaip nebetinkamą naudoti, pasenusį, atgrasų. Kurie jaučia, kad laikas ne visur teka vienodai, todėl skrydis į kitą šalį gali tapti kelione į kitą amžių, galbūt – netgi į kitą koordinačių, prasmės sistemą, sunkiai suvokiamą įrankiais, kurios mums siūlo paketinis turizmas.
Čia toks paradoksas, bet kuo pasaulis labiau išniekinamas masinio, aplinką niokojančio turizmo, ir kuo naivesnis bei patiklesnis tampa turistas, kuo daugiau jam reikia instrukcijų ir apribojimų, tuo daugiau erdvės kvėpuoti keistuoliams ir laisviesiems, suvokiantiems, kad ribos egzistuoja ne valstybėse, ne teritorijose, bet pirmiausia mumyse – mūsų baimėse ir išankstinėse nuostatose, o ir, kaip vėliau neretai pasirodo, ganėtinai pervertintame saugumo poreikyje.
Neproporcinga, neekologiška, neracionalu vienas valstybes pasmerkti (arba tiksliau – parduoti) turizmo pragarui, kitas – (nebūtinai pelnytai) palikti vegetuoti laike anapus šiuolaikybės.
Be abejo, perspėjimus dėl saugumo visada reikia skaityti labai įdėmiai. Tačiau nereikėtų visiškai nepaisyti ir fakto, kad jus globoti pasiryžusios turizmo industrijos atstovams rūpi ne tik jūsų fizinis, bet ir jų pačių finansinis saugumas – jiems reikia, kad jūs nesusiviliotumėte nemokamomis pramogomis už viešbučio sienų, nepatirtumėt, koks pigus ir koks skanus gatvės maistas, neįsivaizduotumėte, kad iki paminklo ar įžymybės galima tiesiog nueiti, ir lindėtumėt už brangesnių nei yra verti viešbučių aukštų tvorų.
Jei norite išsiveržti iš rutinos, išlaisvinti nuolatiniame „progrese“ įstrigusį protą – bėkite kuo toliau nuo masinio turizmo srautų (nebent ketinate tyrinėti pačius turistus). Labai nesibauginkite sunkumais ir „neišvystyta turizmo infrastruktūra“ – tai tiesiog reiškia, kad už prekes, paslaugas ir viešbučius mokėsite mažiau, naudositės tuo pačiu transportu kaip ir vietiniai, galėsite pasirinkti, ką valgysite ir ką lankysite. Kuo mažiau turizmo – tuo platesnis veriasi patirties horizontas, tuo autentiškesni santykiai su vietiniais, tuo įspūdingiau atrodo natūralioje aplinkoje išsilaikę paminklai; tuo pigiau, skaniau, o ir (paradoksalu) laisviau – net tokiose ganėtinai rūsčių papročių valstybėse kaip Iranas.
Aišku, laisvė paprastai kainuoja laiko, pastangų – juk reikia pačiam susirinkti informaciją, pačiam susidėlioti kelionių planą, gauti vizas (jeigu reikia), įsitikinti (dažniausiai – skaitant keliautojų forumus), kad pasirinktoje šalyje / teritorijoje / regione – saugu ir t.t. Bet vietoj plokščių, tegul ir labai egzotiškų atostogų, pažymėtų pragulomis ant paplūdimio gulto ir riebalų raukšlėmis nuo all included stalo, jūs gaunate šansą patirti pasaulį, koks jis yra – be šleikščiai saldaus, apsimestinio paslaugumo, be laisvai kvėpuoti ir padoriai jaustis trukdančių „patogumų“, be „progreso“, o ir be politinio korektiškumo – didesnioji pasaulio dalis vis dar sukasi pasakos laike, kuriame aiškūs ir lyčių vaidmenys, ir hierarchijos, ir šventybės. Išgyventi tai savo kailiu – neeilinė, keičianti patirtis.
Dar vienas svarbus aspektas – didelis turizmo srautas iš tikrųjų trukdo sutikti kitus įdomius keliautojus. Paryžiuje, Londone, Stambule, Bankoke mes visi esame viena turistų minia, neturinti individualybės ir patirties, aklai kaip link stabų besiveržianti link travel guide‘uose pažymėtų UNESCO stacijų.
Keliautojai nestovi minioje valandų valandas, kad nufotografuotą vieną vargšelį kondorą, nesigaluoja įgyvendindami iš anksto kruopščiai sudarytus ir su agentūromis suderintus planus. Keliautojai klajoja vieniši arba poromis, bet niekada – būriais, juos, kaip retus žvėris, dažniausiai sutiksi tyruose, ten, kur yra tik kelios pakrypusios lūšnos; rasi pigiose smuklėse drauge su vietiniais valgančius pigų (bet anaiptol nebūtinai blogą) maistą; pamatysi gausių žvaigždučių neapšviečiamų viešbučių dormitoriumuose (beje – neretai skaitančius knygą) ir už bet kokių klasifikacijos ribų levituojančiose transporto priemonėse.
Jų tikslas – ne paplūdimys, ne poilsis, ne palmės, ne krokodilas, ne mieloji beždžionėlė, bet prasmė ir seniai pabėgęs laikas. Šie žmonės, kartais sugebantys išnykti savo kelionėje, susilieti su ja, puikiai žino, kad kelias link autentikos veda ne pro UNESCO stabus, bet vingiuoja drauge su jų asmenine patirtimi, ir susijęs su laiku, kuris joje gimsta čia ir dabar, mezgant nuoširdų ryšį su savimi ir aplinka – tiesą kalbant, bet kur, tik ne ten, kur minios sumaitvanagėjusių turistų doroja „autentiką“ ir svaiginasi „pažinimu“. Pagaliau ar tikrai mums, gerai ekipuotiems, apsirūpinusiems visa įmanoma informacija, vis dar aktualu kelionėje „sužinoti“ ir „pamatyti“?
Olga Tokarczuk, aukščiau minėto garsaus romano (beje, pavadinto vardu Rusijos stačiatikių sektos, maniusios, kad nuo piktosios dvasios, nuo velnio ir visokio blogio gelbsti tik nuolatinis judėjimas, kapanojimasis prieš srovę, nes plaukimas pasroviui – tai anaiptol ne tikrasis judėjimas) autorė, viename iš savo interviu teigia, kad „svarbiau už mokslus pamatyti tai, kas netelpa mūsų galvose. Apšvietos idėja gauti žinių paseno. Kam mums tos žinios? Mes jas išsaugosime? Suglaudinsime ir įrašysime į diskus? Dabar svarbu, kokia to, ką žinau, prasmė.“
Klausimas apie mūsų keliones nėra atsietas nuo bendresnio, visada maudžiančio klausimo, kas yra mūsų gyvenimas, kur mes esame, kas mes esame.
Rašytoja netiesiogiai klausia mūsų: ką mums iš tikrųjų sako krokodilas, beždžionėlė, palmė, baseinas, griuvėsiai? Kokią žinią perduoda kruopščiai nufotografuotas ir į kelionių albumą patalpintas mielas hipopotamas?
Kaip matome, klausimas apie mūsų keliones nėra atsietas nuo bendresnio, visada maudžiančio klausimo, kas yra mūsų gyvenimas, kur mes esame, kas mes esame. Ar ieškosime atsakymo į jį, keliaudami prasmės link, ar leisimės užliūliuojami masinio turizmo pasakų – priklauso nuo mūsų.
P.S. Ir ne, „Bėgūnai“ nėra paplūdimio knyga, taip pat tai nėra knyga apie keliones. Kaip ir šis kuklus tekstas, tai yra knyga apie prasmę, apie geografiją, pirmiausia atsirandančią mažuose, kone nepastebimuose dalykuose. Apie struktūrą ir sandarą to, ko nėra ir (galbūt) nebuvo.
Imkite į rankas ir skaitykite tik tokiu atveju, jei būsite tikri, kad tai – saugu.
