Čia, kaip besisuktum, nacionalinių klausimų neišvengsi. Tikriausiai planetoje nėra tiek jau daug kalnų, kurie vaidintų tokį svarbų vaidmenį ištisų tautų gyvenime, kaip šis. Armėnai, laikantys Araratą savu, savo tėvynėje jo neturi. Turkijoje, kuriai jis dabar priklauso, kalnas vadinamas Agri Dagi vardu.
Tiksliau, taip jį tituluoja kurdai, gyvenantys aplink šį kalną. Čia – Kurdistano teritorija ir visi pasaulyje puikiai žino, kad kurdai ne itin mėgsta turkus ir kaip beišmanydami stengiasi atgauti nepriklausomybę.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Ararato kalnas iš Armėnijos pusės matomas per tvorą |
Kad tai – itin skaudi tema ir turkams, ir kurdams, pajutome, pabandę apie ją užsiminti gidei. Visada puikios nuotaikos turkė mergina išsyk paniuro ir piktokai atrėžė: „Maža ko tie kurdai nori... Kada gi jie tą savo Kurdistaną turėjo? Dešimtame amžiuje? Užuot reikalavę nerealių dalykų, geriau apsitvarkytų, kad atvykėliams apsileidimas nekristų į akis... Įsivaizduokite, užteko mūsų, turkų, kelininkams pradėti tiesti kelią Ararato link, kai jų, kurdų partizanai, užpuolė ir sudegino techniką. Kodėl? Kad turkų kariuomenė negalėtų tuo keliu naudotis!“
Beje, nusiskundimų turkais irgi netrukome išgirsti. Išėję pasidairyti po miestelį ir išsikalbėję su vienos mažos parduotuvėlės šeimininku kurdu, išgirdome pasakojimą apie tai, kaip neseniai jie, kurdai, specialiai turistams pastatę medinį Nojaus laivo muliažą, kad šie turėtų kur nusifotografuoti, bet jį netrukus sunaikinę turkai...
Manau, ne tik mums, bet ir visiems, apsilankantiems turkiškame Kurdistane, esančiame pasienyje su Armėnija ir Iranu, susidaro įspūdis, jog vargu ar kada nors šie sudėtingi nacionaliniai klausimai bus išspręsti. Bet, nepaisant nelengvos situacijos tarpusavio santykiuose, turizmą vis dėlto reikia vystyti ir šalies rytuose. Tą supranta abi pusės, vadinasi, lieka vienas – kompromisų kelias. Juo labiau kad į šį kraštą veržiasi vis daugiau užsieniečių.
Ararato link vykstama dviem tikslais: pakilti į viršūnę (o tą galima padaryti nuo gegužės iki rugsėjo pabaigos) arba palypėjus šiaip pasigrožėti kalnu, be to, ir Nojaus laivo liekanas apžiūrėti. Suprantama, pastarojo objekto autentiškumas iki šiol tebekelia audringų ginčų, bet kol mokslininkai laužo ietis ir rašo traktatus, visi norintys asmeniškai gali apžvalgyti įvykio vietą ir paskelbti savą verdiktą.
Pakilti į penkių kilometrų aukščio biblinę Ararato kalno viršūnę laiko neturėjome, taigi pasitenkinome, aplankydami „Nojaus laivo pėdsaką“, kuris (kaip ir buvo paminėta Senojo Testamento dalyje „Jubiliejų knyga“) atsidūrė ne pačioje Ararato kalno viršūnėje, o ant jo kur kas žemesnio ir mažiau žinomo kaimyno – Liubaro kalno. Žydų šaltiniai skelbia, jog senkantys potvynio vandenys nuplovė laivą nuo Ararato viršūnės ir jis įstrigo kaimyniniame kalne.
Kildami apžiūrėti Nojaus laivo pėdsakų, kiekvienas bandėme prisiminti, ką gi esame skaitę apie pasaulinį tvaną ir su juo susijusius įvykius. Man atmintyje iškilo viename moksliniame žurnale išdėstyti faktai apie Juodosios jūros regione prieš 7,5 tūkstančio metų įvykusį katastrofinio masto potvynį, sukėlusį žūtį viso, kas gyva, ir inspiravusį pačios jūros atsiradimą. Straipsnio autorius tikino, jog kaip tik šis įvykis ir aprašytas Biblijoje. Tačiau pagrindinis dėmesys žurnale buvo skirtas faktams, liudijantiems, jog Nojaus laivo išties būta.
1916 metais rusų lakūnas I.Roskovickis, skrisdamas virš turkų kariuomenės pozicijų, Ararato kalno apylinkėse pamatė į ledą įšalusias laivo liekanas. Vėliau jis pasakojo, jog tas laivas buvęs be galo didelis – kaip ištisas miesto kvartalas. Sužinojęs apie tai, caras Nikolajus II įsakė tuojau nusiųsti į tą vietą dvi inžinerines grandis. Leitenantas I. Roskovickis vėliau pasakojo, jog jie aptikę laivą daugiau kaip 4 tūkstančių metrų aukštyje. Jo viduje buvę be galo daug didelių ir mažų pertvarų – skyrių. Jų sienų storis siekęs 60 cm. Laivo medienos pavyzdžiai ir visa surinkta medžiaga buvo pristatyta į Sankt Peterburgą.
Bet ten tuo metu prasidėjo bolševikinis perversmas. Bolševikai surinktus duomenis sunaikino, o medžiagą atgabenusius karininkus sušaudė. L.Trockis buvo įsitikinęs, jog ši medžiaga galėjusi daug žalos padaryti revoliucijos reikalui. Apie ekspediciją išliko tiktai I.Roskovickio interviu, 1939-aisiais metais duotas vienam Kalifornijos laikraščiui.
1959 m. turkų armijos kapitonas L.Durupinaras, tyrinėdamas aeronuotraukas, aptiko neįprastos formos objektą. Šis objektas, savo teritorija didesnis už futbolo aikštelę, buvo įsikūręs akmenuotoje vietovėje, 6300 pėdų aukštyje, netoli Turkijos sienos su Iranu. Aerofotografijos drauge su negatyvais buvo išsiųstos į JAV, Ohajo valstijos universitetą, aerofotografijos specialistui dr. Brandenburgeriui. Jo išvada buvo tokia: „Nėra abejonių, kad šis objektas yra laivas.“
1960 m. fotografija su pavadinimu „Noahs Ark?“ buvo išspausdinta žurnale „Life“. Tais pačiais metais grupė amerikiečių, lydima kapitono Durupinaro, aplankė šią vietą. Jie tikėjosi rasti konkrečių laivo buvimo įrodymų. Keletą dienų paieškoję ir nieko įtikinamo neradę, paskelbė visam pasauliui, jog menamas Nojaus laivas pasirodė esąs tiktai gamtiniu dariniu.
Tačiau tai nenuslopino kitų žmonių noro ieškoti. Į Araratą aptikti Nojaus laivo pėdsakų vėliau vyko ne viena ekspedicija. Visos paieškos baigėsi 1974-aisiais, kai turkų vyriausybė, įkurdinusi Ararato kalne pasienio stebėjimo postus, uždarė šį rajoną bet kokiems lankytojams. Nepaisant to, 1977-aisiais mokslininkui Ronui Wyattui pavyko gauti leidimą kasinėti ir atlikti kur kas kruopštesnį minėtosios teritorijos tyrimą. Ekspedicija pasitelkė metalo ieškiklius, požeminius radarus – skenerius su duomenų įrašymo mechanizmais ir kitą pažangiausią to meto techniką. Ir ką jūs manote – kasinėjimų rezultatai pasirodė esą pritrenkiantys.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Tikima, kad tai Nojaus laivo liekanos |
Aptiktas objektas pasirodė esąs iš suakmenėjusios medienos. Smailas priekinėje dalyje ir kur kas bukesnis galinėje. Atstumas nuo jo priekio iki galo siekė 515 pėdų. Dešinėje pusėje, objekto gale, buvo matyti vertikalūs išsikišimai, išlindę iš molio. Atstumas tarp jų buvo vienodas, ir tai leido daryti prielaidą, kad tai galėtų būti laivo špantai. Priešais juos, iš kairiojo borto, iš grunto kyšojo didžiulis „šonkaulis“. Kiti „šonkauliai“, buvo užnešti moliu, tačiau aiškiai matomi iš arti.
Analizė parodė, jog rasta mediena yra persisunkusi mineralinėmis medžiagomis, tačiau jos forma ir vidinė struktūra išlikusi. Išoriškai ji priminė akmenį – tikriausiai todėl taip ja nusivylė 1960-ųjų metų ekspedicijos dalyviai. Šios ekspedicijos dalyvių įsitikinimu, objektas dabar išsidėstęs žemiau, maždaug vienos mylios atstumu nuo savo pirminės įsikūrimo vietos: jį bus nunešę vandens ir purvo srautai. O 1948-ųjų metų žemės drebėjimas, atidaužęs purvą iš korpuso plyšių, atskleidė jo struktūrą. Beje, tą neakivaizdžiai patvirtino ir vietos gyventojai, kalbėję apie „stebuklingą“ ir „netikėtą“ laivo pasirodymą tuo laiku – anksčiau šio keisto objekto niekas čia nebuvo matęs. Taigi, dėl gamtos kataklizmų visi vidiniai laivo įrenginiai sugriuvo ir, laikui bėgant, virto suakmenėjusiais dariniais. Į dirvą prasiskverbiančiu radaru laivas buvo „nufotografuotas“, o vėliau – sukurtas vidinės laivo struktūros atvaizdas.
Tyrinėdami atvirą ertmę dešiniajame laivo borte, mokslininkai paėmė mėginius medžiagos, kuri buvo nusiųsta į JAV Tenesio valstijoje esančią Gabbraith Labs laboratoriją. Ji atskleidė, jog joje esama gyvūnų mėšlo, ragų gabaliukų ir kailio šerių. Dėmesingai ištyrus suakmenėjusį medį, pasirodė, jog jis susideda iš trisluoksnių, kažkokiais organiniais klijais suklijuotų lentų. Tokia technologija naudojama, pavyzdžiui, gaminant fanerą. Iš išorės lentos kažkada buvo padengtos derva.
Dar keistesnė buvo strypų, įkaltų į sumedėjusią medieną, analizė. „Vinys“ pasirodė esančios iš geležies!
Netrukus metalo ieškiklis aptiko ir keistas kniedes. Analizė atskleidė, jog jos pagamintos iš geležies, aliuminio ir titano. Tyrimai buvo atliekami net keliose laboratorijose, ir visur gautas tas pats rezultatas. Geležies ir aliuminio lydinys suformuoja ploną aliuminio oksido plėvelę, apsaugančią nuo rūdžių ir korozijos, o titanas suteikia tvirtumo. Tai štai kokių technologijų tuo metu būta! Argi ne stebuklas?
Už keleto kilometrų nuo Nojaus laivo radimvietės aptikta didžiulių akmenų su angomis. Tyrinėtojai nustatė, jog jie tarnavo inkarais jūroje ir per šias angas buvo pririšti prie laivo kanapinėmis virvėmis. Akmeniniai inkarai – senovėje priimta jūrininkų praktika.
Ką gi, visa tai verčia manyti, jog mitai – ne visada mitai...
Būta ir atskirų drąsuolių, ieškojusių Nojaus laivo likučių. Vienas iš jų – italas A. Palegas. Jis jau seniai domisi viskuo, kas susiję su Pasauliniu tvanu ir Nojaus žygiu. O praeities keliautojai apie Nojaus laivą yra rašę tikrai nemažai. Yra išlikę vieno persų istoriko užrašai, datuojami 275 m. pr. Kr. Juose kalbama apie maldininkus, kopiančius į kalną parsinešti bent gabalėlio šventojo medžio, iš kurio buvo padirbdintas laivas. Nojaus laivo vardas minimas ir įžymiojo keliautojo Marko Polo užrašuose. Tuose kraštuose jis lankėsi XIII amžiuje.
A.Palegui pavyko rasti laivo liekanų ir parsigabenti jų pavyzdžių. Šiuolaikiniais metodais ištyrus, paaiškėjo, jog medienos amžius – II tūkstantmečio prieš Kristų pradžia.
Ir štai turime galimybę pabuvoti toje vietoje, kur, pasak legendos, apsistojo Nojaus laivas. Jo paliktas pėdsakas aiškiai matomas ir savo forma labai primena laivo korpusą, o aplinka, kurią regime aplink save, labai panaši į tą, kuri aprašyta Šventajame Rašte. Prieš akis iškilęs vaizdas išties daro įspūdį: Nojaus laivo žymė įkurdinta įduboje, menamo laivo priekis žvelgia į Araratą, galas – į Irano kalnus...
 |
| IHA/UPPA/Photoshot nuotr./Nojaus laivo kopija Žalieji nori atkreipti dėmesį į globalinį atšilimą |
Ant kaimyninės kalvelės įkurdintas nedidelis muziejus, skirtas Nojaus laivui ir viskam, kas su juo susiję. Muziejų įsteigė Hasanas Ozeras, nebejaunas žmogus, šiai idėjai paskyręs visą savo gyvenimą. Pastatas nedidelis, įskilusiomis sienomis, aiškiai reikalaujantis kapitalinio remonto, tačiau juk ne tai svarbu. Tvarkingoje vidaus salytėje stovi tribūna – aiškiai matyti, kad čia kartkartėmis organizuojamos konferencijos ir kitokie renginiai. Sienas puošia fotografijos, iškarpos iš laikraščių, suvestinės, gvildenančios vieną – Nojaus laivo – temą. Kabo ir gausybė raštų, bylojančių, jog muziejaus įkūrėjas – moksliniuose sluoksniuose sluoksniuose žinomas žmogus. Štai jis kolegų apsupty per tarptautines konferencijas Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV... Nojaus laivo tema anaiptol neišsemta, ji iki šiol tebejaudina žmonių protus...
