Vaikščiodamas regiono sostinėje Antakijoje, jautiesi it filme apie pasaulio pabaigą. Likę tik griuvėsiai ir jau niekam nereikalingas turtas – sudulkėję rūbai, suplyšusios knygos ar sulūžę buitiniai prietaisai. Praėję pro buvusį miesto senamiestį radome net kažkieno seniai rašytus laiškus. Kraupu suprasti, kad tavo rankose kažkieno sudaužyti gyvenimai.
Po nelaimės prasidėjo vagystės
Nors dabar regione tyku, mus nustebino gausios kariuomenės pajėgos. Jos ten yra ant kiekvieno kampo. Pasirodo, ji įvesta dėl to, kad po žemės drebėjimo prasidėjo vagystės, marodieriavimas.
Kaip sako vietiniai, blogiausia buvo kelios dienos po nelaimės. Situacija pagerėjo tik atvykus kariškiams.
Išdygo milžiniški palapinių miesteliai
Kadangi miestai sugriauti, dauguma vietinių laikinai apgyvendinti milžiniškuose palapinių ar konteinerių miesteliuose. Šie išdygę prie stadionų, didesnėse automobilių parkavimo aikštelėse.
Turkai kalba, jog taip dar reikės gyventi 1–2 metus. Atstatymo procesas bus lėtas ir nelengvas. Išlikę pastatai turi būti nuodugniai patikrinti, netinkami nugriauti, o jų griuvėsiai pašalinti. Tik tada bus galima pradėti naujų būstų statybas.
Tiesa, šiaip sau atstatyti irgi negalima. Nauji pastatai turės būti atsparūs net ir tokiems galingiems žemės drebėjimams. Visai tai pareikalaus ir daug laiko, ir daug pinigų. Dėl to turkai vis dar tikisi pagalbos ir paramos iš kitų valstybių. Aukoti buvo pakviesti ir lietuviai.
Įdomu tai, jog turkai savo miestus nori atstatyti naujai. Kalbama apie žalesnę ateitį, modernų viešąjį transportą, dviračių takus, taip pat – apie miestų skaitmenizaciją. Planams pavykus, jie galėtų tapti pavyzdžiu ir kitiems pasaulio kraštams (pavyzdžiui, karo nuniokotai Ukrainai).
Turkai nerimauja dėl ateities smūgių, tačiau gyvenimas vyksta įprastu ritmu
Vis dėlto dauguma kalbintų turkų dėl ateities nėra užtikrinti. Ypač bijoma dėl Stambulo, kuris taip pat yra žemės drebėjimų rizikos zonoje. Čia mažesnis ar didesnis žemės drebėjimas prognozuojamas 20 metų laikotarpyje. Jei jis būtų stiprus, aukų skaičius galėtų siekti ir milijoną (šiuo metu mieste yra virš 18 mln. gyventojų).
Kad tokios tragedijos pavyktų išvengti, jau dabar reikia pradėti ruoštis. Vienas mūsų apsilankymo tikslų – į tai atkreipti dėmesį.
Ypač bijoma dėl Stambulo, kuris taip pat yra žemės drebėjimų rizikos zonoje.
Neįtikėtina, tačiau vos keliasdešimt kilometrų nuo sugriauto Antakijos miesto gyvenimas vyksta įprastu ritmu. Kavinės pilnos besišypsančių vietinių, paplūdimiai – turistų. Išties didžioji dalis Turkijos – nelaimės nepaliesta ir laukia lankytojų.
Turkijoje lankėmės su „Erasmus+“ programa. Čia dirbome kartu su vietinėmis organizacijomis, taip pat vedėme užsiėmimus vaikams ir jaunimui.
Visgi sugriautuose miestuose nepatartina apsilankyti savarankiškai. Nebent vežtumėte paramą ar norėtumėte kaip nors pagelbėti. Tokiu atveju, reikėtų susirasti vietinę organizaciją, kuri jums patartų ir padėtų sudaryti vizito programą.
