- Pirmoji pasakojimo dalis: Ekstra kelionė: kaip chaosas dėl COVID taisyklių jaukė atostogas Turkijoje
- Antroji: Kelionė į Turkiją su COVID „pokštais“: ką pirmiausiai daryti pagaliau patekus į kurortą
- Trečioji: Turkijos viešbučio SPA specialistai uždirba ir 6 kartus daugiau nei vidutinė alga
- Ketvirtoji: Turkijos mieste Sidėje nustebino požiūris į augintinius
- Penktoji: 3 ypatingos pažintys Turkijos kurorto viešbutyje
- Šeštoji: COVID pasekmės: turkams per Ramadaną sunkiausia buvo ne pasninkas
Nejaugi nebemoku pailsėti, „atsijungti“ per kūnui ir dūšiai skirtą pauzę, likimo ar kasmetinių atostogų grafiko dovanotą laiką? Atsakymas iki šiol tik pakeliui, bet tunelio gale ryškiai įžiūriu jo kontūrus: žmogus turi galimybę pailsėti per savaitgalį, kelias dienas ir daugiau. Galima mokytis atjungti savo protą, išlaisvinti lakioti mintis jų neužkabinant, nesustoti ties, atrodytų, itin svarbiais emociniais ar patyrimų momentais. Tai tik mano išvada.
Ir... lengva pasakyt, sunkiau tuo gyventi. Tiesiog bandau. Pagaliau – mokslininkų tiesa byloja, kad žmogui reikia atostogauti mažiausiai du kartus per metus, atostogos turi trukti 14–15 dienų. Psichologiškai ir fiziologiškai geriau, kai ilsimasi du kartus po dvi savaites nei vieną kartą ir apie mėnesį. Žmogui reiktų kelių dienų vien tik priprasti prie atostogų, kitaip tariant, atsipalaiduoti. Išsimiegoti, apsidairyti aplinkui, pakvėpuoti grynu oru. Įdomu, kokias tyrimų išvadas skaitytume pandemijos akivaizdoje...
Neširstu ant likimo ar agentūros žmonių komunikacijos už sutrumpintas mūsų su mama atostogas. Užteko. (Apie tai, kodėl, skaitykite čia: Ekstra kelionė: kaip chaosas dėl COVID taisyklių jaukė atostogas Turkijoje). Jei būtų dar 24 valandos, tikrai būtume jį skyrusios dar vienai kelionei iki Sidės ar iki kedrų plantacijos, aš – niurktelėjusi dar keliolika kartų į romėnų vadintą Viduržemio Mare internum (Vidinė jūra).
Šešių, o ne septynių dienų poilsinėje kelionėje tikrai nepritrūko pajusti visus Turkijon pirmaisiais reisais po karantino bangos atlaisvintais suvienijančio jausmo noro keliauti ir mėgautis poilsiu svečioje šalyje. Pirmasis tai patvirtino Tomas iš Lenkijos.
Ryte netoliese vaikštinėjęs vyras meditavo pakrantėje. Stengdamasi netrukdyti paėjau plaukioti atokiau. Maždaug po pusvalandžio praeidamas vyras užkalbino, iš kur mes su mama atvykusios. Kad iš Lietuvos, Tomui patiko, sakė buvęs Vilniuje, patikęs mūsų senamiestis. Kaip ir Rygos, kuris turi išskirtinio savitumo tarp Europos sostinių.
Kalba pasisuka apie atostogas. Iš pažiūros apie 35 metų amžiaus lenkas su verslo partneriu, bičiuliu išsiruošė puikiai (sušuko: „Pagaliau po tokios kovidinės pertraukos!“) praleisti laiką. Turkiją rinkosi kaip ir mes su mama – ne dėl šalies, o suviliojo paskutinės minutės pasiūlymas, atsivėrusios galimybės keliauti. Abu tikisi atsipūsti, pažvejoti (bičiulis mėgsta nardyti, čia esą neblogos sąlygos).
Tomas sako, kad rytais pabūti tyloje mėgsta jau kelerius metus. Tai jam padeda ir darbe, ir kasdienybėje. Prie religijų neprisiriša, nes ten hierarchija ir kontrolė ima viršų. Daug skaitęs filosofinių veikalų, mėgstantis rytietišką išmintį vyras sako, kad karantinas skirtas labiau ne virusui ar gydymui. Jo manymu, – sustoti, apsispręsti, kokiu keliu eiti, mažinti išvešėjusį vartojimo, pinigų poreikį, malšinti troškimus, atsigręžti į savo vidų, santykius, ryšį su visata, kūrėju, panirti, perrikiuoti tai, kas buvo, yra, bus svarbu.
Vyras sako, kad karantinas skirtas labiau ne virusui ar gydymui.
Karantinuotis grįžus nereikės, nes Tomas patyręs virusą, persirgęs lengvai. Prasitaria, kad ideali situacija jiems su bičiuliu būtų ir netgi nemaloniausiu atveju – grįžtant gavus teigiamą COVID-19 testo rezultatą Turkijoje užsidaryti nereikėtų – Lenkija parskraidina gyventojus ir sirgti bei izoliuotis galima gimtinėje. Na, bet pasijuokiame, kad lietuviams gal ir pasisekė, – ne toks jau ir lažas izoliuotis Turkijos kurorte. O naktimis lietuvis ir iki jūros iš viešbučio ištrūkt sugebėtų, ir kambario balkone saulės voniomis prisisotinti.
Sutuoktinių porą iš Vokietijos pastebėjau nuo pirmos dienos, – prie pusryčių stalo jie įdėmiai žiūrinėdavo patiektų valgių asortimentą, lėtai šnekučiuodamiesi mandagiai klausinėdavo ir dažniausiai išsirinkdavo nedidelį kiekį sveiko maisto. Jokių stirtų baltų miltų duonos ar gausybės lėkštėje. Praeidami visad sveikinosi.
Vieną rytą priėjusi su didele šypsena grakšti, garbaus amžiaus moteris nuteikė labai maloniai. Prasitariau, kad vokiškai sugebu pasakyti tik tas kelias mandagumo frazes, tad pasikalbėjome anglų kalba. Frankfurte gyvenanti pora atskrido čia ilgam. Sidėje apsistojo, o Turkijoje praleis tris savaites. Keliaus po įdomiausias, senovinių šventyklų, skulptūrines formas išlaikiusias Turkijos vietoves. Žinoma, lengva nebus, daugelis jų dar uždarytos. Stengiasi keliaudami pabendrauti su vietiniais gyventojais.
Pasirodo, buvusi anglų, vokiečių kalbos mokytoja sakė apsisprendusi išeiti iš ilgamečio darbo ir su vyru iškart išvyko atostogų. Dabar darys tai, apie ką svajojo ir tam laiko mažai turėjo. Jos noras ir pomėgis – kūryba. Jau yra sukūrusi skulptūrų – iš akmens, medžio. Ruošiasi surengti ankstesniųjų metų darbų parodą. Svajonė pildosi – surengs ją gimtajame mieste. Liko labai daug darbo – pabaigti kelias skulptūras ekspozicijai, sukurti konceptualią erdvę, sukviesti ne tik savo draugus, gimines, bet ir meno mylėtojus, pasirūpinti sklaida. Todėl dabar stengiasi atitrūkti, negalvoti, kiek įmanoma pailsėti.
Buvusi anglų, vokiečių kalbos mokytoja sakė apsisprendusi išeiti iš ilgamečio darbo ir su vyru iškart išvyko atostogų.
Su dar vienu turistu – šiltųjų kraštų mėgėju suvedė augintiniai. Kol žaidėme su didžiuliais dviem Turkijos šunimis, praėjo vyras. Pensinio amžiaus žilais plaukais mėtė kamuoliuką iš pirmo įspūdžio jau bičiuliškai nusiteikusiam taksui. Jamesas (atvykęs iš Šveicarijos, tačiau gimęs ir ilgai gyvenęs Albanijoje) neslėpė esąs nustebintas vietinių žmonių rūpesčiu augintiniais. Ir šį keturkojį draugą rado viešbučio teritorijoje. Ten šunimis rūpinasi personalas, kasdien juos šeria, jei prireiki, pasirūpina gydymu.
„Kas man belieka tokio amžiaus – mėgaujuosi gyvenimu. Ilsėsiuos, keliausiu Turkijoje mažiausiai tris savaites. Paskui – į Albaniją, giminaičių, artimųjų aplankyti. Gyvenu tarp Šveicarijos ir Albanijos. Esu laimingas, dabar ir saugiai jaučiuosi. Turiu abu skiepus“, – pasakojo jis.
Paklausinėju apie Albaniją, kur gyvena mano kelionių bičiulė. „Nieko gero negaliu papasakoti. Dabar ten auga nusikalstamumas, narkotikų pardavinėjimo mastai auga. Daug korupcijos ir bedarbystė. Nelengva vietiniams. Kol dar Graikija visiškai neatsivėrusi turistams, albanai tebelaukia galimybės vykti dirbti į Graikijos salas. Sustingęs, bet labai gražus pasaulis“ – šypsosi Šveicarijos albanas.
Bene visi sutikti žmonės – dešimtys ukrainiečių, bičiuliškai bendravusių su lietuviais nuo pirmos susitikimo dienos, draugiški pasisėdėjimai su Italijos, Vokietijos turistais, kai nebesvarbu, kuris tėvas prižiūri mažamečius vaikus po vakarienės (Ivanas iš Ukrainos, keliaujantis po pasaulį verslo reikalais gavo tėčių tėčio vardą), kai visi viešbutyje ilsėjęsi vaikai – turkų, lietuvių, ukrainiečių, rusų, italų – sulaukdavo nuoširdaus dėmesio.
Tiesiog tvyrojusi atmosfera kuždėjo – visi mes panašūs vienu – esam žmonės, pasiilgę bendravimo, buvimo, poilsio. Ir tą maždaug trejų metukų garbanotą mažylę, prisėlinusią vieną vakarą iš nugaros, paėmusią už dešinės rankos pirštų, ir tyliai, be jokio žodžio (spindėjo tik tamsųjį gintarą primenančios akys) nuvedusią mane į netoliese įrengtą žaidimų aikštelę su šviečiančiais automobiliais, rodžiusią viešbučio teritorijos kates, medžius, gėles, paukščius, prisiminsiu ilgai.
Kai mergaitės atėjo parsivesti jos pasigedusi mama iš Ukrainos, sužinojau mergaitės vardą. Ją pavadino Amber. Ir kaip netikėti, kad Lietuvoje gintaras gražiausias, bet sutinkamas ir visam pasauly. Po saule.
