Šiandieninis Vanas – to paties pavadinimo provincijos sostinė, įsikūrusi pačioje turkiško Rytų Anatolijos regiono širdyje. Čionai per pastaruosius penkiolika metų suvažiavo gausybė žmonių, taigi Vano gyventojų skaičius labai padidėjo. Emigrantai iš Irano, Irako, Azerbaidžano atvyksta į šiuos kraštus, ieškodami geresnio gyvenimo. Čia statomi gyvenamieji būstai, dalykiškai triūsia ekskavatoriai, dulkėtose sankryžose ūžia betono maišyklės, vaikai įprastiniais maršrutais lenkia armatūros krūvas.
Miestas įsikūręs ant unikalaus Vano ežero kranto. Ežerai būna gėlavandeniai ir sūrūs, o Vanas – šarminis. Tai – didžiausias ežeras Turkijos teritorijoje ir pats stambiausias šarminis ežeras pasaulyje. Maksimalus atstumas tarp jo krantų – 119 km, vidutinis gylis – 171 m, maksimalus – net 451 metras. Tokiame gylyje vandens sūrumas siekia 67 proc., tai yra daugiau negu jūroje (vidutinis jūros vandens sūrumas – 30–50 proc.). Ne veltui vietiniai gyventojai šį ežerą ir vadina jūra.
Tiesa, prie kranto ir vandens paviršiuje druskų koncentracija žymiai mažesnė, siekia apie 22 proc., o upių ir upelių įtekėjimo vietose ežero vanduo praktiškai gėlas. Ir skaidrumas jo nepaprastas: 5–6 metrų gylyje matyti kiekvienas akmenėlis.
Gerti šio ežero vandens neįmanoma, o štai skalbti jame galima be muilo. Gidė pasakojo, jog pagal susiklosčiusias tradicijas vietos gyventojai ežere organizuoja „masinį skalbimą“, ir šį reginį itin mėgsta fotografuoti turistai. Dėl vandenyje ištirpusios sodos drabužiai išsiskalbia taip švariai, tarsi būtum naudojęs patį brangiausią muilą.
Neatsitiktinai iš šio vandens išgarinamos druskos naudojamos ekologiškų skalbimo priemonių gamybai. Druskos išgavimo srityje darbuojasi nemažai vietos gyventojų. Tinka šis vanduo ir SPA procedūroms, puikiai pašalinančioms nuovargį ir gydančioms nervų ligas, reumatą ir artritą. Beje, dėl į Vaną įtekančių trijų upių skirtingose ežero vietose vandens tankis ir mineralizacija skirtinga. Dėl šios priežasties ežero vandenys pasižymi dar viena neįprasta savybe – skirtinga spalva. Jo ryškaus ultramarino fone gali atsirasti tai smaragdinio atspalvio juosta, tai absoliučiai balta dėmė. Fantastika!
 |
| 123rf.com nuotr./Poilsiautojai prie Vano ežero |
Šarminiai ežerai pasaulyje laikomi reliktiniais. Vanas – vienas iš seniausių vandens telkinių mūsų planetoje, jame išliko tokia vandens sudėtis, kokia buvo čia prieš dešimtis milijonų metų. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad gyvybė Žemėje galėjo užsimegzti ne vandenyne, o būtent tokiame šarminiame ežere. Tačiau per paskutinįjį milijoną metų gyvų būtybių skonis aiškiai pasikeitė, todėl Vano ežere gyvena viena vienintelė žuvų rūšis gudriu lotynišku pavadinimu Alburnus tarihi. Turkai ją vadina „darekh“.
Žuvelė – endeminė, besiveisianti tiktai čia ir niekur kitur Žemėje, savo išvaizda šiek tiek primenanti silkę, nors priklausanti karpinių žuvų šeimai. Neršia gėlame upės vandeny, o gyventi grįžta į ežerą. Vieninteliai jos priešai – žuvėdros, na ir, žinoma, žmonės, nes ji turi mažai kaulų, o jos švelni mėsa savo skoninėmis savybėmis net upėtakį lenkia.
Vano mieste išvydome Urartu valstybės griuvėsius (I tūkstantmetis p. Kr.), senųjų valdovų kapavietes ir grožėjomės senoviniu raštu, kuriuo urartiečiai naudojosi kartu su asiriečiais. Ir dar nuplaukėme į visiškai magišką Achtamaro salą, kurios pavadinimas mums buvo gerai žinomas – šį vardą juk turi viena iš geriausių armėniško konjako rūšis.
Armėniška brangenybė Turkijos gilumoje
Sala – didžiausia ežero įdomybė. Su jos pavadinimu yra susijusi legenda. Valdovo duktė Tamara, gyvenusi saloje, pamilo paprastą jaunuolį, kuris kas naktį atplaukdavo su ja susitikti. Tačiau apie tai sužinojo jos rūstusis tėvas ir pasistengė atsikratyti netinkamo pretendento į dukters širdį. Skęstantis ežero vandenyje vaikinas sušuko: „Ach, Tamar!“, ir mirties valandą ištarti jo žodžiai davė pavadinimą salai.
Išties, Achtamaro saloje kažkada buvo įsikūrusi armėnų valdovų rezidencija. Iš visų statinių išliko tiktai šv. Kryžiaus bažnyčia – armėnų architektūros paminklas. Šis pastatas, kurį sukūrė architektas Trdatas Mendetas Vaspurakano karalystės klestėjimo metais, iškilo valdovo Gagiko Arcrunio įsakymu kažkur tarp 915 ir 921 m.e. metų. Savo sumanymams įgyvendinti valdovas įsakė vežti nuo ežero krantų akmeninius luitus ir jais išplėsti salą. Vėliau čia atsirado ištisas miestas, kurį juosė aklina siena. Svečiai atvykdavo į salą pro uostą. Manoma, jog valdovo rūmų čia būta ištaigingų, su kolonomis, galerijomis ir sargybos bokštais, saugojusiais įplaukas į salą.
Praeityje salos būta kur kas didesnės, bet per praėjusius šimtmečius ji sumažėjo, pakilus Vano ežero vandenims. Dabar turistus į Achtamarą plukdo nedidelė keleivinė jachta.
Į salą plaukėme vakarop, prieš saulėlydį. Ko gero, sunku surasti geresnį metą romantiškai kelionei: saulė apšvietė senovinius rudai juodus salos statinių akmenis, ežero vandenyje – tokiame mėlyname, tarsi ant jo tyro paviršiaus būtų nusileidęs dangus, atsispindėjo saulėlydžio ugnies pliūpsniai.
Išlipę iš jachtos, nuskubėjome prie armėniškos bažnyčios. O Dieve, kokia ji apleista! Akis užkliuvo už čia neseniai vykusios puotos pėdsakų – ant altoriaus voliojosi vištų kaulai, mėtėsi tušti cigarečių pakeliai... Bet, matyt, visa tai raižė akis tiktai mums, krikščionims, nes gidė turkė į šį apleistą istorinį paminklą žvelgė gana abejingai. Kai pasiteiravome, ar Turkijos valdžia nežada nors kiek daugiau dėmesio skirti šiam architektūros šedevrui, išgirdome, jog nuspręsta šią bažnyčią restauruoti ir paversti mokamu muziejumi. Tam numatyta skirti 1,5 mln. dolerių.
Tąsyk buvo gaila žvelgti į žūstantį įspūdingą istorijos ir architektūros paminklą. Tačiau visai neseniai į akis krito spaudoje pasirodęs pranešimas, jog šv. Kryžiaus bažnyčia (esanti pačiame 1915 metų armėnų genocido centre) pagaliau restauruota.
Spauda rašė, jog šios armėnų bažnyčios atidarymas po restauracijos buvo iškilmingas. Dalyvavo daug šalies parlamentarų, diplomatų, buvo atvykusi ir armėnų delegacija. Kadangi nuo 1993 metų siena tarp Turkijos ir Armėnijos yra uždaryta, armėnams teko vykti aplinkiniais keliais.
1914 metais Osmanų imperijos teritorijoje buvo per 2500 armėniškų bažnyčių. Po kruvinos armėnų tautos tragedijos jų liko tik kiek daugiau kaip 900, iš kurių virš 500 netrukus išnyko nuo žemės paviršiaus. Vien tik pastaruoju metu per 250 armėniškų bažnyčių virto griuvėsiais, o beveik šimtui skubiai reikalinga restauracija. Gal Šv. Kryžiaus bažnyčios sutvarkymas taps gražia istorinių-kultūrinių paminklų prikėlimo naujam gyvenimui pradžia? Juk į savo šalies rytinę dalį turkai irgi nori pritraukti turistų...
Pasivaikščiojome po visą salą. Iš vienos pusės – bokšto likučiai su Turkijos vėliava. Iš priešingos nuo prieplaukos pusės regėjome nedidelį paplūdimį su atsargine prieplauka. Į šiaurės vakarus nuo bažnyčios, iš kur galima padaryti pačias gražiausias fotografijas, augo nedidelis sodas. Buvo balandžio pabaiga, ir jis žydėjo visu grožiu.
Subtilūs balto akmens raižiniai, armėniškos freskos ir reti armėniškai bažnyčiai bareljefai, vaizduojantys aukas atnašaujantį Abraomą bei Dovydo ir Galijoto kovą, nekalbant jau apie ultramarininio ežero grožį, leido pajusti šioje saloje tikrą palaimą. Kaip norėtųsi čionai patekti dar kartą ir pasigrožėti atkurtu senųjų freskų ir akmens raižinių grožiu!
Žvelgti į istorinės bažnyčios sienas tarsi į Senojo testamento puslapius, bandančius pranešti mums Gyvenimo išmintį. Gėrėtis bareljefuose aiškiai atpažįstamais bibliniais siužetais ir šventųjų veidais su charakteringais kaukazietiškais bruožais. Jų žvilgsnyje regi nebylų priekaištą. Taip, krikščioniškasis gyvenimas čia užgeso, svarstyklių lėkštei nusvirus į pusmėnulio pusę.
Paslaptinga būtybė – ne vien Loch Nese
„Ežere, kurio amžius siekia milijonus metų, gyvena jūrų pabaisa!“ – straipsniai su panašiais pavadinimais reguliariai pasirodo ne tik turkų bulvarinėje spaudoje, bet ir gana respektabilių mokslo populiarinimo leidinių puslapiuose. Esama per tūkstančio liudininkų, tariamai mačiusių jūros pabaisą. Jie pasakoja, jog ji turi ilgą kaklą, primenantį ichtiozaurą, 15 m. ilgio kūną. Norėdama nufilmuoti paslaptingąjį monstrą, čionai buvo atvykusi japonų mokslininkų delegacija. Jiems tariamai pavykę nufilmuoti kažkokį paslaptingą objektą už 300 m. nuo kranto. Deja, tarptautiniai ekspertai tuo abejoja.
Vietos operatoriai atveža prie ežero turistus, trokštančius pažvelgti į pabaisą, gyvenančią Vano ežere. Leidžiantis saulei, tuo laiku, kai gyvūnas, pasak vietinių, paprastai išlenda iš vandens, prie kranto visada galima išvysti keletą palapinių. Gidė pasakojo, jog nuo 1975 metų gauta daugybė dokumentinių paslaptingojo Vano ežero gyvūno įrodymų. Duomenims susisteminti Vano universitete buvo sukurtas ištisas štabas. Ilgą laiką bandyta sugalvoti pavadinimą paslaptingajam gyvūnui, pagaliau jį nuspręsta vadinti tiesiog „Vano ežero monstru“. Gauti duomenys nusiųsti į Kembridžo universitetą, tačiau mokslininkai iki šiol negali nustatyti objekto, įamžinto fotografijose, prigimties dėl prastos nuotraukų kokybės.
Turistams kainos čia palyginti neaukštos
Kai lankėmės, Vano mieste buvo tiktai vienas keturių žvaigždučių viešbutis – „Merit Šachnamar“. Šis turistams ir kitokiu tikslu mieste apsilankantiems svečiams skirtas pastatas stovi išskirtinėje Vano ežero pakrantės vietoje: nuo jo, ežero link yra tik švelnus nuolydis ir jokio skardžio. Viešbutis šiuolaikinis, numeriai komfortiški, su atvira aikštele diskotekai – vasarą, ir uždara – šaltesniems laikams.
Beje, viešbučiai čia statomi ne tiktai žmonėms. Netoli nuo Vano ežero čia esama vadinamųjų „Katės namų“. Tai ypatinga vieta, kur gyvena ypatingi gyvūnėliai – Vano veislės katės. Jos turi sniego baltumo kailiuką ir skirtingų spalvų – mėlynos ir žalios – akis.
 |
| 123rf.com nuotr./Vano ka |
Šioms katėms skirtą skulptūrą pastebėjome dar prieš įvažiuodami į miestą. Tiktai tokioje neįprastoje vietoje tikriausiai ir galėjo atsirasti vienintelės pasaulyje katės, kurios moka ir mėgsta puikiai plaukti bei gaudyti žuvį. Vietiniai pasakojo, jog ankstyvą rytą galima stebėti, kaip šie gyvūnai išsiruošia „rytinėn žūklėn“. Kiekvienas toks gyvūnėlis labai branginamas ir saugomas įstatymų. Laikoma, jog šios katės yra paties Alacho palaimintos. Šias kates leista pirkti, tačiau draudžiama išvežti iš šalies. Tiesa, kartais šios taisyklės pažeidžiamos: Pavyzdžiui, JAV prezidentui Barackui Obamai Turkijos valdžia yra padovanojusi šį retą kačiuką ir išimties tvarka leidusi pasiimti jį su savimi į tėvynę.
Kainos čia neaukštos, užtat nepraleidome progos pasilepinti šašlyku iš švelniausios ėrienos, prie kurios buvo patiekta skanių šviežių daržovių, taip pat mėgavomės turkiška pica, panašia į itališką, tiktai keturkampės formos ir šiek tiek storesniu padu.
Užsigėrėme visa tai vietiniu vynu. Apskritai valgis šioje Turkijos dalyje paprastas. Tą diktuoja ir rūstokas gyvenimo stilius, ir žmonių įprotis maitintis tuo, ką dovanoja sava derlinga žemė. O ji pirmiausia teikia šviežias daržoves, vaisius ir avieną.
Ežeras, „įsikoręs“ į 1648 metrų aukštį virš jūros lygio, sušvelnina aukštikalnių klimatą. Vasarą ant jo krantų ne itin karšta, o žiemą – ne pernelyg šalta. Tai leidžia augti puikiems vaismedžių sodams – alyvmedžiams, persikams, obuoliams, granatams, sultingoms daržovėms. Pusryčiams viešbučiuose daugiausia gaudavome kiaušinienės su pomidorais bei agurkais, šviežios gardžios duonos, didžiųjų alyvuogių ir įžymiųjų vietinių sūrių – „Otlu“ su kalnų žolelėmis ir „Jorgiu“, supinto į kaseles.
Gidė pasakojo, jog, norėdami paįvairinti įprastą tradicinį racioną, Vano gyventojai dar valgo pastą iš maltų sezamo sėklų (tachinį), košę iš sviesto, kiaušinių ir kvietinių miltų (murtagą), saldų patiekalą kaimaką iš lydytos grietinėlės, taip pat rutuliukus iš trintų graikiškų riešutų ir medaus.
Atvykėliams vietiniai gyventojai būtinai pasiūlo įsigyti vietinio audimo kilimų. Jie čia taip ir vadinami – „kilim“. Išausti merginų rankų nedidelėse privačiose dirbtuvėlėse, kilimai stebina įvairove ir traukia akis įmantriais raštais. Tiesa, šioje vietoje kalbą apie saikingas kainas reiktų nutraukti: vidutinio dydžio kilimas, išaustas iš šilkinių siūlų, kainuoja mažiausiai tūkstantį eurų. Vienos kilimų dirbtuvėlės, į kurią užsukome, savininkas pasakojo, jog pas juos neretai atvyksta pirkėjų iš Olandijos ir kitų šalių, kuriose savo interjerus mėgstama puošti kilimais.
Nežiūrint į tai, kad kilimų audimas – nelengvas darbas, daugelis merginų po pamokų atsisėda prie staklelių ir pradeda rišti mazgus. Šio meno mokomasi nuo mažumės. Tuo tarpu berniukai, parėję iš mokyklos, traukia padėti vyresniesiems į parduotuvėles ir užkandines. Išvydę nedidukus padavėjus dailiomis uniformomis ir su kaklaraiščiais, netrukus nustojome stebėtis. Praleidžiančiųjų pamokas vaikų tėvams čia skiriamos didelės piniginės baudos, taigi gimdytojai nerizikuoja auginti menkaraščių atžalų.
