Kažkas šią Centrinės Azijos šalį lygina su Šiaurės Korėja. O kad jau taip susiklostė, jog esu aplankęs jas abi, šiam teiginiui labiau pritarčiau nei nepritarčiau – panašumų šios šalys tikrai turi nemažai.
Pirmiausias, aišku, yra tas, jog jos abi yra nuožmios diktatūros, įsileidžiančios labai ribotą turistų skaičių, o kokiems nors tarptautiniams stebėtojams į jas apskritai draudžiama kišti nosį. Prie to pridėkime griežtą savo piliečių, spaudos, interneto ir religinių laisvių kontrolę ir gausime esminius panašumus.
Tačiau yra ir skirtumų. Didžiausias iš jų yra tai, kad Turkmėnistane, skirtingai nei Šiaurės Korėjoje, nėra koncentracijos stovyklų režimo nemėgėjams auklėti. Arba bent jau nieko apie tokias nėra žinoma. Be to, skirtingai nei nuskurdusi Šiaurės Korėja, Turkmėnistanas, valdydamas begalines gamtinių dujų ir naftos atsargas, yra labai turtingas. Valdžia čia gali leisti statyti statinius iš aukso ar lieti kelius iš marmuro.
Tiesa, nepanašu, kad šalies turtai yra paskirstomi bendram piliečių labui. Turkmėnistano gėrybės daugiau naudojamos valdžios žmonių ambicijoms, tokioms kaip auksinių paminklų ar kitų nesąmonių statyba, tenkinti. Kita vertus, kažkokius tikslesnius finansinius parametrus sunku konkretizuoti, nes šalis neteikia duomenų, bet bent jau iš to, ką mačiau, eiliniai turkmėnai neatrodo net pasiturintys.
