Šiemet 725-erių metų jubiliejų švenčiantis Tytuvėnų kraštas garsėja kalvotų, pelkėtų, ežeringų apylinkių kraštovaizdžiais. Vienas unikaliausių šio krašto gamtos simbolių – paveldo objekto statusą turinčios akmenų rūžos, kurios yra vienintelės tokios Lietuvoje, atsiradusios po paskutinio tirpstančio ledynmečio.
Susimąstėte, kas per velnias yra ta rūža? Atsakymą pateikė Vytautas Stonys, Tytuvėnų regioninio parko vyr. specialistas, laikinai einantis direktoriaus pareigas.
Pasak jo, paskutinio apledėjimo metu, prieš 10 tūkst. metų, Lietuvoje laikėsi apie 200 metrų ledo storis. Tas ledas slėgė žemės plutą, o atitekėdamas iš Skandinavijos atsinešė su savimi akmenis, žvyrą bei smėlį.
„Kada tirpo, lede susidarė lūžiai. Plyšiuose lūžių tekėjo didžiuliai srautai vandens, kurie apačioje esančią moreną išplovė. Taip toje vietoje liko tik pati stambiausia frakcija – iš Skandinavijos atnešti akmenys, kurie iki tol buvo ledyno dalis, buvo įšalę lede. Kitaip sakant, rūža – tai yra akmenų ruožas, ilgas akmenų pylimas. Tik tarmiškai jis taip vadinamas“, – paaiškino V.Stonys.
Išliko ne visos
Tokių akmenų rūžų Tytuvėnų apylinkėse, anot jo, buvo daug. Tačiau ten, kur plytėjo derlinga žemė, žmonės, aišku, tuos akmenis išnešiojo: kas statyboms, kas kokiems gaminiams suskaldę panaudojo. Taigi daug akmenų rūžų žmonės išnaikino, bet kelios, kurios buvo miškuose, pelkėse, išliko.
„Unikalus dalykas. Lietuvoje beveik jų niekur daugiau nėra, tik Tytuvėnų regioniniame parke. Prasideda čia ir tęsiasi iki Šiaulių. Parkas užima 18 tūkst. hektarų, rūžos užimtų kokį penktadalį parko teritorijos“, – teigė pašnekovas.
Tiesa, apie rūžų susidarymą Tytuvėnų apylinkėse egzistuoja ir legenda. Sakoma, kad gyveno Tytuvėnų dvare šlėkta Tvardauskis. Jis sutarė su velniais, kad šie už jo sielą nugrįs akmenų kelią nuo Tytuvėnų iki Pašiaušės dvaro.
„Ir nešė akmenis velniai miškais, paežerėmis. Staiga pragydus gaidžiams, metė jie akmenis šalin. Taip ir atsirado akmenų pylimai, velniakeliais vadinami“, – legendą papasakojo V.Stonys.
Šiuo metu išlikę tik keli akmenų ruožai. Visi jie – miškuose, kur žmonių veiklai netrukdė. Vienoje iš šių išlikusių akmenų rūžų 2015 metais buvo pritaikytas ir įrengtas išskirtinis pažintinis takas.
Į pažintį su skandinaviškais akmenimis kviečiame jus ir mes, tiesa, jei vyksite į Kiaunorių mišką kaitros metu, galite ir pasigailėti – įkyrūs geliantys vabzdžiai neleis ramiai mėgautis gamta. Jų šiemet – kaip niekad gausu, o iš „išalkę“ jie taip, kad net ir atvažiavusį automobilį palaiko galviju.
Nuo ugnies įžiebimo iki statybų
Eidami 1,3 km ilgio Akmenų rūžų pažintiniu taku, galėsite susipažinti su unikaliu ledyno suformuotu geomorfologiniu objektu, paslaptingu ir įvairiapusiu akmenų pasauliu. Juk nuo neatmenamų laikų akmenys buvo neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis.
Informacija pažintiniame take pateikiama ne tik įrengtuose stenduose, čia pat – ir realios akmeninės iliustracijos bei kompozicijos.
Žengdami taku išvysite riedulius su mitiniais ženklais, duobutėmis, kurie buvo naudojami apeigose, ant jų aukodavo. Sužinosite, kuo akmuo buvo naudingas buityje – naudoti svirtims, sūriui prislėgti, ugniai įžiebti, senoviniam laidojimui, slenksčiui, be šios medžiagos nebuvo apsieita ir įrengiant pastatų pamatus, mūrijant sienas, kuriant apdailos detales.
Vien ko vertas nuostabiosios akmeninės Salako bažnyčios pavyzdys.
Iš akmens buvo gaminami ginklai medžiotojams ir kariams, susmulkintais rieduliais grindė kelius, o ir grūdai ne vieną šimtmetį juk buvo malami akmeninėmis girnomis.
Nuo seno iš akmenų buvo kuriamos skulptūros, paminklai, tad ir šiame pažintiniame take išvysite ne vieną meno kūrinį.
Akmenų panaudojimo galimybės, rodos, beribės. Ne veltui ir vienas istorinis laikotarpis pavadintas akmens amžiumi.
„Vaikams labiausiai patinka ekspozicija, pasakojanti, kaip akmenis senovės žmonės naudojo sportui. Nuo senų senovės vyrai varžydavosi tarpusavyje ir rodydavo savo jėgą nešdami, mėtydami ir ridendami akmenis. Jais grįstas olimpinis žaidimas akmenslydis (kitaip – kerlingas) ir mažiausiai 4 tūkst. metų žinomas vienas seniausių strateginių stalo žaidimų – Go“, – pristatė V.Stonys.
Pasidarbavę pažintiniame take ir jo lankytojai – pristatyta daugybė „energetinių“ akmenų bokštų.
Tako pradžioje, o kartu ir pabaigoje (einama ratu), įrengta stovyklavietė su židiniu, kurią itin pamėgę medžiotojai.
V.Stonys atkreipė dėmesį į itin įdomų eksponatą – didelį akmenį, kurį senovėje kažkas bandė perskelti per pusę, bet nepavyko. Atskilo ta akmens dalis ne taip, kaip reikėjo.
„Įsivaizduokit, vidury miško išlikęs akmuo, prie kurio kadaise, prieš tūkstančius metų, buvo prisilietusios žmogaus rankos“, – intrigavo parko vadovas.
Paslaptingas eglių koridorius
Dar viena gamtos įdomybė Tytuvėnų krašte turistų vis dar nėra atrasta. Ji slypi Medsodžių kaime, greta Papušynio miško, – tai įspūdingai atrodantis eglių koridorius, kuriame pasidarę nuotrauką, tikrai norėsite ja pasidalinti instagrame.
Įžengęs į šią eglių alėją jautiesi tarsi pakliuvęs į keistą pasakų pasaulį.
„Kartą vedžiau dviračių žygį ir sugalvojau su žmonėmis čia užsukti. Visiems šis koridorius padarė įspūdį. Būna medžiai – gamtos paminklai, bet kad taip suaugę ir suformavę koridorių... Unikalu“, – šyptelėjo V.Stonys.
Tęsiasi tas koridorius iki 100 metrų ir atsirado jis apie 1970-uosius metus.
„Likus eglių sodinukų, tai miškininkai taip juos ir susodino. Skirtingu laiku sodinta. Iš pradžių buvo karpomos eglės, vėliau – „užleido“. Ši vieta – buvusi eiguva“, – pristatė V.Stonys.
Durpės prikėlė miestelį
Kartu su regioninio parko vadovu vykstame į aukščiausią Tytuvėnų vietą – ant Majako kalno 2007 metais pastatytą 15 metrų aukščio apžvalgos bokštą.
Nuo jo atsiveria rapsų laukai ir juose lyg mitiniai ornamentai išvažinėtos technologinės vėžės, išeksploatuoti durpynai, iš kurių durpės keliavo į Kauną bei Vilnių. Dabar durpynai virtę neįžengiamomis džiunglėmis – prisipildę vandeniu, apaugę krūmais ir nendrėmis, o, kaip juokauja V.Stonys, tytuvėniškiai vis dar laukia, kada didmiesčiai kompensaciją išmokės už šiuos žemės išteklių praradimus.
„1959 metais pradėjo kasti. Durpynai besitęsia 7 km, jų plotis – 2–3 km. Apleido dabar, nes nebegali konkuruoti su baltarusiškomis durpėmis. Sovietmečiu Tytuvėnai buvo garsūs dėl durpių. Kai atidarė durpyną, pastatė Tytuvėnuose ir naują mokyklą, daugiabučių namų, durpių įmonę, nutiesė siauruką į pelkes. Tytuvėnai įgavo antrą kvėpavimą. Daug specialistų, darbininkų atsikėlė gyventi. Buvo didžiulis postūmis miesteliui“, – prisiminė V.Stonys.
Pasak jo, yra atlikti skaičiavimai: jei sudėtume į vieną ešeloną visas čia iškastas durpes, tai tas ešelonas būtų apie 4 tūkst. kilometrų ilgio.
Tolumoje – Radviliškio rajonas, pelkės pakraščiu driekiasi jo riba. Matosi ir Šiluva. Giedrą dieną galima įžvelgti net Šiaulių daugiabučių viršūnes.
Anksčiau Tytuvėnų bokšto vietoje stovėjo trianguliacijos bokštas, nes nuo lygumose iškilusio kalno puikus matomumas į visas puses.
Pro apžvalgos bokštą veda Tytuvėnų dviračių trasa, todėl jį ir dar keletą lankytinų vietų galima aplankyti važiuojant dviračiu iš Tytuvėnų 14 kilometrų ilgio maršrutu. Nors netoliese tyvuliuoja du ežerai (pro kuriuos ir veda dviračių trasa), jų nuo apžvalgos bokšto nesimato.
Tytuvėnų regioninis parkas vilioja ir dar vienu – 21 metrų apžvalgos, bokštu, bet jis jau – Radviliškio rajone.
Ežeras su 42 metrų gylio duobe
Tytuvėnų kraštas garsėja ir išsiskiria unikalia 4 ežerų grandine (Bridvaišio, Giliaus, Apušio ir Gauštvinio) – tarsi mažieji Zarasai.
„Tytuvėnai tarpukariu norėjo gauti kurorto statusą, bet užėjo karas ir planai žlugo“, – patikino V.Stonys.
Poilsiautojai dažnai traukia išsimaudyti miestelio teritorijoje esančiame Bridvaišio ežere, kiti – pasivaikščioti po šiauriniame ežero krante stūksantį Bridvaišio piliakalnį. Ties piliakalniu iš ežero išteka Tytuvos upelis, nuo kurio pavadinimo, spėjama, ir kilo Tytuvėnų pavadinimas.
Gausiai lankomas paplūdimys užima apie 1,5 ha plotą. Jame įrengtas lieptas su tramplinu, persirengimo kabinos, suoliukai, smėlio dėžė, tinklinio aikštelės, šašlykinė, stalas su suolais, lauko tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė.
Siūloma išsinuomoti irklentes, vandens dviračius, įrengtas vandenlenčių parkas. Drąsiausieji gali išbandyti ir elektrines vandenlietes, kurios ant vandens išvysto daugiau nei 40 km/val. greitį (valanda atsieis 80 eurų).
„Anksčiau prie Bridvaičio mažai kas bebūdavo – populiaresnis buvo Giliaus ežeras, bet kai sutvarkė pakrantes, žmonės ėmė traukte traukti. Aplink driekiasi dviračių trasa, įsikūrusi poilsiavietė „Sedula“, turinti viešbutį ir restoraną.
Šio ežero išskirtinumas – kelios seklios vietos, kur galima išlipti: gylis – po metrą, o kita vieta... Netoli pliažo ežere yra duobė, kurios gylis – 42 metrai! Nuo paplūdimio nutolusi ji apie 300 metrų. 13 aukštų namą pastatytume, visas prasmegtų po vandeniu“, – įdomų faktą atskleidė parko vadovas.
Šiemet duris prie šio ežero atvėrė nauja svečių apgyvendinimui skirta vila. Nuo senų laikų čia stovėjo aptriušęs namas: pasikeitė savininkas, pasikeitė ir vaizdas.
Pastatyta ir sodyba „Nendrė“, tad Tytuvėnai gali pasiūlyti vis daugiau nakvynės vietų šalia vandens telkinio.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
