Daugiau istorijų ir kelionių patarimų galite skaityti Mykolo Vadišio kelionių puslapyje „Explorway.com“.
Kaip ir kiekviename stereotipe yra dalis tiesos, taip ir kiekvienoje glamūrinėje reklamoje yra per daug pagražintų ir paryškintų detalių. Vis dėlto pasaulyje nėra daug valstybių, kurios taip stipriai, kaip Uganda, balansuotų tarp gamtos ir žmonijos rojaus vaizdo ir chaotiškumo, vedančio į susinaikinimą. Į Ugandą retkarčiais vis užsuku jau 10 metų, lyginu su kitomis Rytų Afrikos kaimynėmis, žvelgiu ir iš laiko perspektyvos. Ir vis tiek – tai šalis, netelpanti vaizduotės rėmuose. Štai keli faktai už tų rėmų ribų.
Uganda – gamtos rojus Žemėje (galėtų būti)
Ugandos džiunglės, sodai, bananų plantacijos įsiurbia mane nuo pat pirmo žingsnio Kampalos priemiesčio oro uoste – tarsi sodri žalioji skylė. Čia oras persismelkęs drėgme ir šimtų rūšių augalų aromatais bei šimtų paukščių rūšių garsais. O šalia – ir Kampalos smogas bei nesuskaičiuojamų senų automobilių kamščių eilės. Dešimtys kilometrų prie pagrindinio greitkelio aplipdyti namais, parduotuvėmis, kioskais, prekystaliais ir tikrąja to žodžio prasme milijonais žmonių.
Bet nusiperku bilietus į Botanikos sodą Entebėje – Kampalos priemiestyje prie Viktorijos ežero – ir vėl jaučiuosi kaip pusiaujo džiunglių rojuje. Taip Uganda ir mainosi kaip zebro kailis kas kelis šimtus metrų – gamtos tankmė ir intensyvumas keičiasi su nevaldomu žmonių dūzgesiu.
Tai šalis, netelpanti vaizduotės rėmuose.
Pažiūrėjus iš paukščio skrydžio, Uganda ties pusiauju yra žaliuojanti pelkių, upių, ežerų ir gėlo vandens išvagota, kalnų atskirta lietaus miškų ir savanų valstybė. Dėl idealaus klimato, pakankamos drėgmės, derlingos žemės Uganda jau 100 tūkst. metų gyvenama ir pirmųjų mūsų planetos žmonių, ir savanų bei džiunglių gyvūnų, tarp kurių artimiausios mūsų giminaitės žmogbeždžionės – šimpanzės ir gorilos.
Prabėgo 100 tūkst. metų, ir visas balansas Ugandoje iš gamtos pakrypo žmonių pusėn. Čia vis dar viskas dera, veša, tačiau jau labiau žmonių naudai nei gyvūnų. Net ir visa aplinka čia pritvinkusi vaisingumo – kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, bet Ugandoje yra idealios sąlygos užsiauginti maisto ir susilaukti palikuonių. Ypač taikos metu, kurio pelnytai sulaukė Uganda, ypač šiuolaikinės medicinos ir globalios edukacijos bei ekonomikos laikais, kurie dar labiau padidino šansus plėstis populiacijai.
Todėl kalbant apie Ugandos žmones, vyrauja vienas žodis – daug. Vienai moteriai tenka beveik 5 gimę vaikai, o per ateinančius 30 metų dabartinė 50 mln. gyventojų populiacija turėtų padvigubėti! Ugandoje yra vienas didžiausių jaunų žmonių procentų pasaulyje – aštuoniolikmečių ir jaunesnių čia daugiau nei 50 proc. visuomenės.
Iš kitos pusės, 11 proc. pasaulio paukščių rūšių taip pat gyvena Ugandoje – apie 1040 rūšių. Šioje pasakiškoje žemėje veisiasi ir beveik dešimtadalis planetoje žinomų žinduolių. Ketvirtadalį šalies dengia gėlo vandens ežerai ir upės. Šioje džiunglių valstybėje gyvena ir didžiausia primatų koncentracija pasaulyje – jiems, kaip ir žmonėms, čia iki šiol buvo geriausios sąlygos daugintis ir gyvuoti.
Vienai moteriai tenka beveik 5 gimę vaikai.
Priartėjome ir prie fakto, kad Uganda yra antra didžiausia bananų eksportuotoja pasaulyje. O ir pačioje Ugandoje bananai dominuoja kiekvienoje virtuvėje – dažniausiai yra patiekiami vietoj virtų ar keptų bulvių – nors ir pastarųjų derlingoje žemėje netrūksta. Panorėjusi Uganda galėtų išmaitinti visą Afriką. Tik senoviniams miškams ir gyvūnams savanose vietos liktų dar mažiau.
Visuose šiuose žodžiuose slypi daug užkoduotos nevaldomos reakcijos, kurios gali negrįžtamai paveikti Ugandos gamtą. Jau veikia. Taip rojus žmonėms ir gyvūnams Kampalos priemiesčių pavidalu tampa artimas pragarui. Tokia niūri mintis man skverbėsi į galvą trečią valandą vos judant juoduose sostinės automobilių kamščiuose, tarp milijono žmonių gatvėje. Jautiesi mažas ir suspaustas, lyg impala prie greitkelio, parko pakraštyje.
Ugandos viltis – stabili politinė situacija, atkuriami parkai
Nuostabiausia visoje šioje įspūdingų skaičių mišrainėje, kad Uganda vis dar sugeba rūpintis gyvąja gamta ir atkurti savo gamtos parkus. Turizmas vėl iš lėto grįžta į savanas ir džiungles, o gyvūnams paskiriamos dar išlikusios laukinės gamtos buveinės.
Modernioji Ugandos istorija daug baisesnė nei rojų primenančios žmonijos ištakos. Dar Hemingway laikais Uganda buvo visų Europos nuotykiautojų, gamtos tyrinėtojų, medžiotojų kelio galas. Britų kolonijos provincija, priešingai nei Kenija, nesulaukė tiek vakariečių dėmesio, tačiau visada buvo laikoma ir daug laukiniškesne, mažiau įžengiama, labiau egzotiška.
Vis dėlto XX a. antra pusė Ugandai buvo ypač kruvina. Vienas žiauriausių modernių laikų istorijoje diktatorius Idi Aminas mažiau nei per dešimtmetį Ugandoje sugebėjo įvairiausiais būdais išžudyti ne tik daugybę savo šalies skirtingų genčių piliečių, tačiau ir įsiveržti į kaimyninę Tanzaniją. O kartu ir visas gyvosios gamtos naikinimas pasiekė aukščiausią tašką – brakonieriavimas dėl ilčių ir raganosių ragų ar net paprasčiausia medžioklė dėl maisto tapo nuskurdusios pilietinio karo draskomos šalies kasdienybė.
Uganda tapo ir vienu iš gamtos saugojimo ir atkūrimo poligonų.
Dabartinis ilgametis Ugandos prezidentas Yoweris Musevenis ne tik dalyvavo maište nuverčiant I.Aminą, tačiau ir valdo šalį iki šiol. Nors demokratiniu jo valdymą galima pavadinti tik iš dalies, tačiau Ugandos žmonės prezidentui dėkingi dėl kelių dešimtmečių stabilumo ir nors chaotiško, bet ekonomikos atsigavimo.
Kartu su stabilia valdžia vėl kaip ant mielių pradėjo augti ir Ugandos turizmo industrija. Dabar 2 iš 10 Ugandos gyventojų dirba ar gauna pajamas iš turizmo. Tai sudaro apie 2 milijardus JAV dolerių per metus. Kartu su turizmo atsigavimu ir plaukiančiomis pajamomis, Uganda tapo ir vienu iš gamtos saugojimo ir atkūrimo poligonų. Tai viena labiausiai į gamtos atkūrimą ir apsaugą investuojančių valstybių Afrikoje.
Buindžio miškas, Kibalės džiunglės, Karalienės Elžbietos nacionalinis parkas ir Murčisono krioklių gamtos parkas – tai tik kelios teritorijos, kurių į Ugandą keliauju tyrinėti pastarąjį dešimtmetį.
Karalienės Elžbietos parkas – kur laukiniai gyvūnai arčiau nei per žingsnį
Karalienės Elžbietos nacionaliniame parke Ugandoje pirmą kartą stovėjau prieš laukinį Afrikos krūmynų dramblį be jokių atitvarų, automobilio ar apsaugos. Viduryje parko sprogus taksi motociklo padangai, kol vairuotojas gretimame mieste taisė ratą, tiesiog sėdėjau po akacija dienos kaitroje. Mažiau nei už 100 metrų po kita akacija ausimis vėdavo didžiulis 5 tonas sveriantis patinas.
Į tokią situaciją jau sunkiau pateksite griežtai saugomuose Kenijos ar Tanzanijos parkuose, tačiau Ugandoje visų saugomų teritorijų ribos dar labai išplaukusios.
Ugandos žmonėms agresyvūs buivolai yra jų kiemuose, pavojingi drambliai – jų daržuose, begemotai – žvejojamo ežero pakrantėje. Visa tai tėra kasdienis gyvenimas. Tai dar vienas įrodymas, kaip arti žmonės priartėjo prie gyvūnų, antra vertus, tai panašėja į stulbinančią sėkmės istoriją, kai žmonės ir pavojingi laukiniai gyvūnai sugyvena kartu ir nepuola vieni kitų galabyti.
Dėl to dabar nuolat užsuku į dar 1952 m. įkurtą parką, išgyvenusį ir diktatorius, ir karus, ir stiprų populiacijos didėjimą apylinkėse. Čia gyvena ypatingi medžiais laipiojantys liūtai – taip prisitaikę prie aplinkos, aukštos žolės ir karštų krūmynų. Ežerus sujungiančiame Kazingos kanale kiurkso per 5000 begemotų, o dramblių parke yra per 3000. Parke mokslininkai bando atkurti liūtų populiaciją, įrengti natūralius barjerus drambliams atskirti nuo žmonių daržų, o vietos bendruomenės mokomos tvariai gyventi šalia laukinės gamtos.
Kalnų gorilų likimas – ant plauko
Buindžio neįžengiami miškai – tai ant kelių ugnikalnių apžėlusios džiunglės – paskutinė tinkama gyventi vieta kalnų goriloms. Mokėti apie 1000 eurų už pagyvenimą parko prieigose ir žygį pas laukines gorilas daugeliui iš mūsų atrodo milžiniški pinigai. Tačiau jei ne šie keliautojų sunešti pinigai, jei ne milžiniškos pasaulio gamtos organizacijų pastangos, jei ne UNESCO Pasaulio paveldo statusas – kalnų gorilų Ugandoje jau nebebūtų.
Dabar jų populiacija po truputį atsigauna – iš kelių šimtų paskutinių gorilų peržengta 1000 individų riba. Ir prasiskinti kelią per tankius lietaus miškus su reindžeriais bei pažvelgti laukinei gorilai į akis buvo gyvenimą keičianti patirtis. Mes galime ilgai žiūrėti į begemotą, dramblį ar liūtą, jausti pasigėrėjimą, baimę, nuostabą, tačiau tik gorilos (ir kitų žmogbeždžionių) akyse galime išvysti save. Sąmonę. Tylų prašymą pagelbėti šioje joms keblioje situacijoje.
Prašymą pagelbėti piniguoti keliautojai išvysta ir vietos bendruomenės žmonių akyse. Jos, priešingai nei daugelyje kitų Afrikos vietų, ypač jaučia atskirtį tarp tūkstančius eurų mokančių turistų ir savo būties. Dėl to dažnai važiuojant pro kaimelius į Buindžio mišką galima išgirsti nesmagių replikų, o kartais vaikigaliai paleidžia ir akmenį į safario automobilį. Iš desperacijos arba tiesiog žaisdami ir taip pamokyti vyresnių.
Ir čia vėl paspaudžiamas mygtukas ir įsijungia Uganda. Norisi užjausti, paremti, pagelbėti čia gyvenantiems žmonėms, tačiau visas Buindžio miškas net ir ypač saugomas, net ir tris kartus mažesnis nei Labanoro giria, vis tiek yra spaudžiamas iš visų pusių vietos ūkių, arbatos ir kavos plantacijų, kertamų medžių ir kitos ūkinės veiklos.
Ant kelių ugnikalnių apžėlusios džiunglės – paskutinė tinkama gyventi vieta kalnų goriloms.
Situacija be išeities – žmonių bendruomenė, kuri čia gyveno pastaruosius 60 tūkst. metų, dabar kerta paskutinius miško likučius, dalis tą mišką saugo, keliautojai atvyksta sumokėję šimtus eurų ir vėl išvyksta, valdžios stagnuoja ir galiausiai keičiasi, o viso ko centre lieka liūdnai žvelgiančios gorilos.
Grįžimas į Ugandą
Prižadėjau sau čia sugrįžti ir kitus pasiimti kartu, kad padėčiau goriloms išlikti, kad motyvuočiau reindžerius toliau dirbti savo darbą, kad sekčiau kiekvieną gerą pokytį ir liudyčiau bei pasakočiau apie netinkamus dalykus. O netyčia gal dar ką nors bekeliaujant pavyks ir pakeisti į gera.
Pažadėjau sau Ugandoje žiūrėti į viską ir viską rodyti ne per turistinius akinius, lygiai taip pat atsikratyti visų stereotipų apie nustekentą Afriką. Ji žalia ir gyvybinga!
