Pamenu, kai laukdama autobuso į Kauną, pirmą kartą užsukau į šalia Birštono autobusų stoties įsikūrusią jaukią kavinukę „Mažoji Italija“. Juodųjų serbentų arbata sušildė, o pokalbis su ją man patiekusi barmenu suintrigavo: pasprukęs nuo baro jis darbuojasi ugniagesiu gelbėtoju. Pasirodo, tai suderinama. Tuomet dar nežinojau, kad Dalius – „Mažosios Italijos“ savininkas, dažnai ir pats, kaip tąkart, mano vizito metu, randantis laiko aptarnauti klientus. Negana to, jis valdo ir dar vieną Birštono restoranėlį – „Skonių svetainė“. Sakoma, kad ten patiekiami vieni skaniausių šaltibarščių šalyje.
Birštonietis, giliai įleidęs šaknis savo gimtajame krašte, pagalvojote? Ot, ir ne! Dalius Dulskas kilęs iš Kaišiadorių rajono, o į šį kurortą jį atviliojo meilė grynakraujei birštonietei Gražinai. Kurį laiką nematęs mažame miestelyje didelių verslo perspektyvų, galiausiai jis paniro į maitinimo sektorių taip giliai, kad tapo viena svarbiausių jo dalimi. Iki tol dar siekta profesionalaus futbolininko karjeros, tarnauta armijoje, užsiimta automobilių prekyba, išbandyta vairuotojo, apsaugininko profesija, – ryžto pradėti vis kažką naujo šiai asmenybei išties netrūksta.
– Daliau, šiuo metu Birštone su šeima jau valdote penkis objektus – tris kavines ir du grožio salonus. Tačiau birštoniečiai pašnibždėjo, kad viso to galėjo ir nebūti – kadaise planavote tapti profesionaliu futbolininku ir žengti visai kita kryptimi.
– Taip, Kaišiadoryse, nes kilęs iš Stasiūnų, futbolo treniruotes lankiau nuo 12-ikos metų. Buvo didelė svajonė, futbolininkas Pele – Dievas. Suformavę Lietuvos rinktinę, važiavome į Sibirą, kuriame vyko penkiolikos respublikų aukšto lygio futbolo turnyras. Papuolėme į tokį stadioną! Niekuomet nebuvome tokiame žaidę. Likome antri, nusileidę tik šeimininkams. Pamenu, verkėme. Sportininko karjerą nutraukė tarybinė armija. Būdamas 18 metų atsidūriau Vokietijoje. Ten toliau žaidžiau už savąjį batalioną, – palaikiau formą. Žaisdavome prieš vokiečius ir nepasakyčiau, kad į vienus vartus viskas vyko.
– Buvote piktas, kad šaukimas į armiją sudaužė paauglišką svajonę į šipulius?
– Ne, aš norėjau tarnauti armijoje, nes visi penki broliai, aš, beje, jauniausias, buvo tarnavę. Dar ir tris seseris turiu. Didelė šeima (nusijuokia). Galėjau ir neiti į armiją, nes mama augino mus viena (tėtis mirė, kai Daliui tebuvo vieneri – aut. past.), – Tarybų Sąjungos „motina didvyrė“, bet buvau užsispyręs, labai norėjau tarnauti. Armijoje išbuvau dvejus metus, galėjau likti Vokietijoje, bet pasiilgau namų.
– Kilęs iš tokios didelės šeimos, o pats susilaukėte vos dviejų vaikų – sūnaus Edvino ir dukros Brigitos. Kaip čia taip?
– Aha (nusijuokia).
Kai jaunas, gal išgąsdino tie klientai su „Motorolomis“ ir pistoletais.
– Parvykęs iš Vokietijos į sportus nebegrįžote?
– Ėmiau dirbti vairuotoju, tačiau draugas, valdęs kavinukę Kaišiadorių kino teatro rūsyje, pasiūlė padirbėti barmenu. Ten rinkosi meno žmonės. Patiko plepėti su bohema. Visa tai užkabino labai stipriai. Po metų išvažiavau į Kauną, kur dirbau apsaugininku. Vėliau vėl sugrįžau į barmenavimą. Nusprendžiau pabaigti barmenų mokslus. Eksperimentuoti visad patiko ir su maistu.
Tuomet įsidarbinau žymiajame Kauno „Margirio“ restorane. Tais laikais klestėjo banditizmas. Ištvėriau vos 1,5 metų, nes mačiau, kokia publika renkasi. Kai jaunas, gal išgąsdino tie klientai su „Motorolomis“ ir pistoletais. Merginos jų buvo baisiai gražios, bet... Klientas nusigeria, o panelė klausia manęs, ką po darbo veiksiu. „Nežinau, kada baigsiu“, – vis atsakydavau. Litų nematydavome, vien tik doleriais klientai atsiskaitydavo. „Baisiniai“ pundai pinigų. Niekad nežiūrėdavo, kiek kas kainuoja. „Sakyk, kiek?“, – paklausdavo tik. Tas naglumas, pasipūtimas. Dirbome, pamenu, keturiese, tai vienas barmenas butą sugebėjo nusipirkti per porą metų. Man kentėti dėl pinigų nesinorėjo.
– O kaip atsidūrėte Birštone?
– Atvažiavau į sanatoriją pasigydyti. Gal 27-eri tuo metu buvo.
– Ir tuomet pamatėte ilgaplaukę blondinę, kuri amžiams pakeitė jūsų gyvenimą?
– Pamenu, išėjau iš „Versmės“ sanatorijos valgyklos, su kažkuo kalbėjausi ir pamačiau ją. Pasitempusi, ilgi šviesūs plaukai. Vau, man ji buvo kažkas tokio! Dirbo „Versmėje“ medicinos sesele. Pradėjau vis lankytis pas ją – temperatūrą pasimatuoti (nusijuokia). Jai buvo juokinga. Bendravome ir susibendravome. Matyt, taip buvo skirta, kad atsirasčiau Birštone. Dar kurį laiką Kaune apsaugininku dirbau, tačiau draugystė su Gražina vis rimtėjo. Gal po 1,5 metų nuo pažinties atsidarė Birštono J.Basanavičiaus aikštėje baras „Alongė“. Gražina pasiūlė pabandyti ten įsidarbinti barmenu. Pamenu, nelabai norėjau į Birštoną, bet nusprendžiau važiuoti. „Alongėje“ praleidau gal penkerius metus. Užsikabinau. Vestuves iškėlėme. Džiaugiuosi, kad turiu tokią žmoną, paskatina eiti pirmyn, kai bijau.
Gražina (prisijungė pokalbiui su Daliumi įpusėjus): Kai susipažinome, vaidino Dalius, kad jam svaigsta galva, kraujospūdis sukilo. Pasakiau, kad, matyt, per daug Birštone deguonies gavo, kad nueitų CO2 pakvėpuoti (nusijuokė). Vienturtė buvau, kur aš čia tekėsiu paskui vyrą, jis atitekėjo į Birštoną.
– Barmenai sulaukia daug klienčių dėmesio. Štai, pasakojote, Daliau, ir apie darbą „Margiryje“. Ar Gražina nepavyduliaudavo?
– Pavydi ji buvo, o dabar jau ne tas amžius. Toks darbas. Gal po 6–7 metų Gražina ėmė darbuotis grožio salone. Dirbdama medicinos sesele ji nuomodavosi sanatorijoje patalpas, kur galėdavo save realizuoti kaip kosmetologė. Pasiūliau susirasti savas patalpas. Pasitaikė mums tuomet kaip tik butas pirmame aukšte.
– Įsigijote butą grožio salonui iš barmeno algos?
– Užsiėmiau kartu dar ir automobilių verslu. Pirkdavau iš Vokietijos mašinas su defektais. Per savaitę surinkdavome tralą ar du, parsivežę į Lietuvą sutvarkydavome – ir į turgų. Tuomet atsidarė Birštone „Audenis“ – viešbutukas su kavinuke. Savininkai žinojo, kad aš patyręs barmenas, ėmė kalbinti dirbti pas juos, padėti įsikurti. Nesutikau, tuomet jie kreipėsi į Gražiną (šyptelėjo).
– Jūsų dabartiniai konkurentai versle – „Audenio“ savininkai, buvo jūsų mokytojai?
– Galima taip sakyti. Sutikau pasidarbuoti iki tol, kol „Audenio“ baras įsivažiuos. Ir taip likau vėl penkeriems metams (nusijuokia). Savaitę dirbau prie baro, savaitę – su automobiliais.
– Birštono merė užsiminė, kad šiuo metu kurorte priskaičiuojama apie 30 maitinimo vietų. Vien jūs jau valdote tris kavines. Miestelis mažas, ar jaučiate konkurenciją? Ar visi esate tokie savi, kad labiau padedate vienas kitam, o ne konkuruojate tarpusavyje?
– Nemėgstu žodžio „konkurentai“. Kolegos esame. Negalima kaišioti kitiems pagalių. Visuomet pasiūlysiu klientui nueiti ir pas ką nors kitą kažko paskanauti.
– Tuomet jūsų gyvenime atsirado dar ir gaisrinė.
– Draugas dirbo gaisrinėje, pasiūlė prisijungti (nusišypsojo). Parą dirbi, trys paros laisvos.
– Birštonas pagarsėjęs kaip ramybės oazė. Ką veikia per dienas Birštono ugniagesiai?
– Galvojate, kad čia nėra ką veikti? Blogai galvojate. Birštono komanda atlieka tuos pačius darbus, kaip ir sukarintieji, bet atlyginimus gauna... Minimumą! Vadiname tai ne alga, o pašalpa (šypteli). Priklausome Vidaus reikalų ministerijai. Žmonės ugniagesiais gelbėtojais pasitiki bene 90 proc., o nuskriausti valstybės finansų atžvilgiu esame bene labiausiai.
– Kokių velnių, dar turint ir savo verslą, jums tuomet to reikia?
– Ugniagesio gelbėtojo darbas suteikia adrenalino. Dirbau aš dažniausiai greitosios vairuotoju – greitai ir saugiai nuvežti į įvykį kolegas turėdavau. Iš viso mūsų Birštone – 15. Šiuo metu dėl atliktos operacijos esu praradęs dalį darbingumo, bet žadu grįžti į gaisrinę, manau, kitąmet tai padarysiu – praleisiu kokius metus be ugniagesio gelbėtojo uniformos. Iš kur dabar gaunu adrenalino? Iš gyvenimo.
Save ramini, kad avarijos, gaisrai vyko ir vyks – tai neišvengiama, to nepakeisi.
– Kaip dažnai, vilkint ugniagesio gelbėtojo uniformą, teko susidurti su mirtimi?
– Būdavo tokių parų, kai reaguodavai į 3 ar 4 iškvietimus. Kaip šiandien atsimenu, kai avarijoje, važiuojant į Prienus, užsimušė su BMW vaikinukas. Tik grįžome iš šios avarijos, gavome iškvietimą apie kitą BMW, įsirėžusį į stulpą. Nuvykome, kilo kitoje vietoje gaisras. Vėliau dar vienas gaisras. Po tokios pamainos ir už tokį atlyginimą... Man atsistatyti prireikdavo savaitės. Valai mintis, užsiimi kažkuo kitu, kad negalvotum, save ramini, kad avarijos, gaisrai vyko ir vyks – tai neišvengiama, to nepakeisi.
Esu vienas pats išgelbėjęs du žmones. Vienas springo „Audenio“ bare. Kitą kartą į gaisrinę užėjo žmogus valgydamas. Norėjo kažką sakyti, įtraukė oro, pamėlo, prarado sąmonę. Gaivinau. Šiurpiausias prisiminimas: link Vilniaus važiuojant lėkė keturiese vaikinai su „Opel“, lenkė iš dešinės, sumėtė, palindo po vilkiku. Du žuvo vietoje, vienas iškrito per langą – jį išvežė medikai į ligoninę, o ketvirtas buvo gyvas užspaustas stipriai mašinoje. Teko mums nukelti vilkiką, kad galėtume išvilkti automobilį. Kol tai darėme, užgeso vaikino gyvybė. Beliko ištraukti tris kūnus.
Dar pamenu atvejį, kai su traktoriumi apvirto žmogus, jis buvo prispaustas. Deja, išgelbėti nepavyko. Savaitę reikia po tokių vaizdų atsigauti. Kadrai vis grįžta, bet bandai valyti iš atminties. Jei nieko neveikčiau, gal būtų sunkiau, bet kitos veiklos leisdavo užsimiršti.
– Nusprendęs įkurti savo pirmąją maitinimo vietą, pirmiausiai prieš, rodos, aštuonerius metus, atidarėte „Mažąją Italiją“, kavinukę ir gurmaniškų prekių krautuvėlę viename. Kodėl pasirinkote būtent tokį modelį, ne kokį barą, kuris, rodos, labiau atitiktų jūsų įgytą patirtį?
– Prieš tai čia taip pat veikė arbatinė. Buvome išvykę į Ispaniją, Italiją paatostogauti. Sužavėjo. Norėjosi ir Birštone įkurti jaukų kampelį, įnešti tos itališkos auros. Prienų rajone nieko panašaus tuo metu nebuvo. Sakoma, turėk didelę svajonę, ji vis tiek kažkada išsipildys. Tam prireikė ketverių metų. Prieš „Mažąją Italiją“ dar buvau atidaręs kebabinę ant ratų. Kai kam iš Birštono savivaldybės tarybos narių ji labai nepatiko – ne vietoje neva stovėjo.
Kai atsidarėme „Mažąją Italiją“, dirbau kurį laiką vienas, kol prisikaupė namuose neatliktų darbų. Apie 20 proc. čia užsukančių klientų – autobusų stoties klientai, belaukiantys autobuso ar ką tik atvykę į Birštoną. Maža patalpa, tad klientai čia užsuka kaip pas mane į namus. Nuolatinis jaukus šurmulys. Turi išklausyti, atjausti, paglostyti. Kaip koks gydytojas (šypteli). Svarbiausia – jaukumas. Patinka man pačiam atsistoti už baro.
Kokie pliusai, valdant kavinę mažame mieste? Konkurencija mažesnė, bet ir klientų užsuka mažiau. Prasčiausi mėnesiai, turint maitinimo įstaigą Birštone, – lapkritis ir vasaris. Pajamos tuomet krinta 40–50 proc. Galima būtų rakinti duris ir nedirbti, bet dirbame. Štai, pradėjome kepti net picas šiemet.
– Kitoje gatvės pusėje, priešais „Mažąją Italiją“, įsikūręs žmonos valdomas grožio salonas „Gražina“. Vienas nuo kito toli nepabėgote.
– „Gražinos“ grožio salonui – 13 metų, „Eglės sanatorijoje“ kabinetas veikia ketverius metus. Į grožio saloną buvo investuota apie 200 tūkst. litų. Juokaujam, kad pagrindinis mūsų partneris versle – bankas. Šešias paskolas turėję (nusijuokia). Sunkus šis verslas. Štai draugas pabandė maitinimo įstaigą atidaryti, užsidarė po pusmečio. Labai tikėti ir norėti reikia. Ir patiems netingėti dirbti.
– O kada pastarąjį kartą žmoną kvietėte kavos?
Dalius: Kiekvieną dieną kviečiu.
Gražina: Tikrai, nemeluoja. Ypač savaitgaliais lepina. Žino, ką mėgstu.
– Daliau, kaip pragyvenote karantiną?
– Emociškai buvo labai sunku. Užsidarėme visiškai, atlikome remontus. Visą „Skonių svetainę“ (antroji atidaryta Dulskų maitinimo vieta Birštone – aut. past.) persidažiau su sūnumi, įrangą išsivalėme, „Mažojoje Italijoje“ pasirengėme picų gamybai. Reikėjo mobilizuotis, nuspręsti, kaip teisingai pasielgti su darbuotojais. Savęs negailėjome, kad galėtume išlaikyti visus darbuotojus, kad jie nenusiviltų. Išleidome juos apmokamų atostogų.
Juokaujam, kad pagrindinis mūsų partneris versle – bankas. Šešias paskolas turėję.
– Užsieniečiai iki karantino užsukdavo?
– Pasitaikydavo. Amerikiečiai krepšininkai Ballai po rungtynių 12 valandą nakties užsimanydavo pavalgyti „Skonių svetainėje“ (šyptelėjo). Su sūnumi duris eidavome atrakinti. Diskutuodavo susėdę apie krepšinį. Tėvas Ballas litrą pieno su ledukais išgerdavo. Įdomi persona.
– Šių metų jūsų šeimos investicija – birželį duris atvėrusi „Bokšto terasa“. Kiek metų protėviams priklausiusiame sklype nieko nebuvo daroma?
Gražina: Mano seneliai dar prieš II pasaulinį karą gyveno ten, dirbo tas žemes. Turėjo 7 hektarus. Trims jų vaikams žemės sklypas buvo grąžintas ir padalintas. Iš mamos paveldėjome 35 arus. Šalia pusbrolis turi 70 arų. Niekuomet ten negalėjome nieko daryti, net pavėsinės pasistatyti – geomorfologinis draustinis. Viskas pasikeitė dėl aukščiausio Lietuvoje apžvalgos bokšto statybų. Bokštų Lietuvoje – ne vienas, mato, kad žmonės į juos plūsta. Prireikė, kad kas teiktų prie lankytino objekto kokias paslaugas.
Dalius: Savivaldybė išsikvietė pokalbiui. Suvažiavo iš Žemės ūkio ministerijos, regioninio parko atstovai, bokšto projektuotojai. Pasiūlė pagalvoti, ką įrengti, nes mūsų sklypai – arčiausiai bokšto. Pakeitė detaliajame plane mūsų ir Gražinos pusbrolio sklypų paskirtis. Nuo minties atidaryti „Bokšto terasą“ iki jos atidarymo praėjo 1,5 metų. Kiek dar minčių yra, ką ten padaryti. Geriau jų nebūtų (nusišypsojo).
– Jūsų 23-ejų metų sūnus Edvinas nuolat sukasi tai vienoje, tai kitoje šeimos maitinimo įstaigoje. Kaip prikalbinote jauną vaikiną likti Birštone?
– Neliko ir neliks (nusijuokia). Baigė bakalauro studijas, gavo stažuotę Ispanijoje – išvyks, iki rudens tik padės. Vasaromis visuomet padėdavo.
– O štai dukra Brigita, kuri, baigusi mokyklą, taip pat žada išvykti studijoms į užsienį, turės savo vardo mineralinį vandenį. Kaip kilo idėja išsigręžti šeimos sklype gręžinį?
Gražina: Reikėjo ieškoti išeities. Iš Birštono vandens juk neprisivežiosi, kiek čia su kibirais bėgiosi. Jei kažką darom sklype, tai reikia ir vandens. Žinojome, kad kalne yra šaltinis, bet jis – privačiose žemėse. Pavasarį sunku į sklypą būdavo įvažiuoti, nes dėl šaltinio – nuolatinės duobės ir balos. Vis užklimpdavome, traktorius važiuodavo traukti. Dabar, kai pastatė bokštą, ir kelią nutiesė. Kai pradėjome aiškintis, kur gręžti, specialistai spėjo, kad atrasime, tikėtina, mineralinį vandenį.
Dalius: Ir jie buvo teisūs. Pirmas gręžinys siekė daugiau nei 120 metrų. Pataikė į „Vytauto“ mineralinio vandens gyslą. Labai sūrus buvo. O antrasis, atrodo, kad paprastas vanduo. Pumpuojamas iš 60 su trupučių metrų gylio. Tik daugiau leidžiant pradeda jaustis specifinis mineralinio vandens kvapas.
Gražina: Mes juokaujame, kad pas visus birštoniečius šuliniuose yra mineralinis vanduo (nusijuokia).
– Daliau, brangu savo žemės sklype išsigręžti savo mineralinio vandens gręžinį?
– Daugiau nei 7 tūkst. eurų atsieina. Galime išgauti apie 8 kubus per valandą.
