Kai debesuotą, švelniai vėsią vasarą, labai panašią į lietuvišką, viena keliaudama su nei anglų, nei rusų kalbos nemokančiu vairuotoju valandų valandas pro automobilio langą stebėdavau monolitišką, kelias dešimtis ar šimtus kilometrų nesiteikiantį keistis stepių horizontą, kurį tolumoje nupilkšvindavo lietaus šuorai pramaišiui su saulės spinduliais, o kelią laikinai užblokuodavo gyvulių bandos, imdavau gailėtis, kad į šį dar saikiai lietuvių lankomą kraštą turėsiu kviesti ekstremalius romantikus. Ne todėl, kad būčiau Mongolija nusivylusi. Visiškai atvirkščiai.
Ten, kur internetas yra
Pasidaro liūdna vien pagalvojus, kas nutiktų, jei Čingischano palikuonys stačiomis pultų į masinio turizmo industriją. Jau ir taip keliautojų skaičius nomadų šalyje kasmet auga. Tačiau vienas įžvalgus lama yra pastebėjęs: Azijoje autentiškoms vietinėms kultūroms didžiausią žalą daro ne turizmo verslas. Šimtametes tradicijas į sunykimą pastūmėja skaitmeninės technologijos, bukinančios žmonių protus ir elgesį.
Ulan Batore wi-fi – jau ne deficitas, priešingai nei žvilgiuose Gobio smėlynuose, kur šimto kilometrų spinduliu aptikti vienišą šamano jurtą ar snieginio leopardo pėdsakus – kur kas lengviau, nei rasti interneto pėdsakus. Bet ir ne išmanieji stebuklai, ne belaidis ryšys dabar yra didžiausias pavojus gamtiškam klajoklių gyvenimui.
Jei Mongolija, palaikanti su Kinija partnerystę ir šiam kaimyniniam drakonui atverianti vis daugiau galimybių investuoti ir rausti vietines naudingąsias iškasenas, kinams patikės dar ir nuosavus laukinius plotus, tai stepių, dykumos ir tundros ekosistemą, ežerų tyrumą ir klajoklišką egzistenciją greitai ištiks krachas. Mat atsirastų daugybė aplinką teršiančių gamyklų ir laukuose šiurpiai galingų daugiabučių kvartalai išdygtų greičiau, nei galvijai ten spėtų nurupšnoti sezoninę žolę. Kartu pasikeistų ir gyventojų proporcijos.
Kol šis apokaliptinis vaizdas lieka šaržuota ateities vizija, kol Mongolija dosni gryno oro, kol joje naminių gyvūnų skaičius dešimtimis kartų viršija žmonių populiacijos rodiklius, kol čia dar palaidi ganosi vieninteliai tokie pasaulyje išlikę laukiniai Prževalskio arkliai, kol jurtos statomos ne parodomajai programai, o kasdieniam gyvenimui, čia verta apsilankyti tiems, ką traukia pirmapradė gamta ir būtis po beribiu dangaus gaubtu.
Tik nereikėtų trykšti viltimi, kad visi ant kiekvieno kampo tik ir čiulbės rusų kalba. Vyriausioji karta jai jaučia nostalgiją, bet paprastai tesurezga vos vieną kitą rusų kalbos sakinį. Laisvai rusiškai kalba tik verslininkai, nuolat turintys reikalų su rusais, ir kai kurie gidai. Iš užsienio kalbų anglų gerokai populiaresnė, ir jaunimas jai imlesnis.
Ulan Batoras – tik kelionės užtvirtinimui. Labai patogi ir šiuolaikiškai civilizuota vieta su klajoklių kraštu apsiprasti ar atsisveikinti (priklausomai nuo krypties ir užmojų).
Koks oro uostas, toks ir miestas
Pasakyk, koks oro uostas, aš tau pasakysiu, koks tai miestas. Pirmi įspūdžiai ima kapsėti tarptautiniame Čingischano oro uoste, kol už Japonijos suteiktą paskolą apie 50 kilometrų nuo Ulan Batoro kyla supermodernus oro uostas.
Kai tą birželio dienos popietę Mongolijos sostinėje nusileido „Turkish Airlines“ lėktuvas, taip išpuolė, kad iš jo pabirę keliautojai buvo vieninteliai nauji atvykėliai. Jokių grūsčių atsiimant lagaminą. Ir prie pasų kontrolės pavyko išvengti suplukėlių eilių.
Prieš kelionę namo į tą patį oro uostą atvykau gerokai per anksti, kaip ir dauguma kitų užsieniečių. Kai kurie jų jau buvo pažįstami iš skrydžio į Ulan Batorą tuo pačiu reisu. Tarptautiniai oro uostai keliautojus išmuštruoja taip, kad atsiranda įprotis prieš įlaipinimą atsisegti daugiau laiko tam atvejui, jei tektų ilgai užtrukti prie pirminės lagaminų patikros prie įėjimo ar dar ilgiau šliaužti registruojant bagažą.
Tačiau atrodė, kad esu ne antroje pagal plotą planetos valstybėje (iš tų, kurios neturi priėjimo prie jūros), ne buvusioje vienoje galingiausių imperijų per visą žmonijos istoriją, o visiškoje pasaulio periferijoje. Nes ir vėl oro uosto salės buvo apytuštės. Visi keliautojai išsirikiavo į porą eilių prie registracijos į tą patį „Turkish Airlines“ skrydį į Stambulą. Toks ne itin populiarios stepių sostinės privalumas. Kur kas daugiau šaršalynės ir turistų masių joje būna tik liepos mėnesį, t. y. per Nadamo festivalį.
Nerėksmingas taškas laukinėje plynėje
Azijoje esti miestų, į kuriuos smalsiam svetimšaliui atvykus darbo reikalais dar ten būtina atsidėti laisvo laiko ir jį leisti vien turistaujant ir pramogaujant, o kitą kartą ten pat grįžęs žmogus stebisi, kiek per pirmą viešnagę liko nepamatyta, neišragauta ir neišbandyta. Toks pilnas, pavyzdžiui, yra Tokijas. Toks yra Pekinas, Bankokas. Iš artimesnių rytietiškų galiūnų neišsemiamas – Stambulas.
Ulan Batoras ribas turi, bet tai ir nevienadienis miestas. Ginu jį panašiai kaip Delį ar Kvalą Lumpūrą. Tas Rytų sostines keliautojai pavertę tranzito taškais ir skuba iš jų kuo greičiau išdumti. O be reikalo.
Ulan Batoras su šiais Pietryčių Azijos megapoliais visiškai nepalyginamas nei ploto ar gyventojų skaičiaus, nei tautų įvairovės, tuo labiau – turistų tirštumos mastais, yra gerokai uždaresnis, ne toks rėksmingas, bet panašus dėl atvykėlių požiūrio – esą tinkamas tik aklimatizacijai, dar verslo reikalams suderinti ir gal apsipirkti likus porai neįpareigojančių valandų.
Savaitę maltis netankiai ir netgi primityviai išsidėsčiusioje ir nedidelį centrą turinčioje Mongolijos sostinėje iš tikro jau būtų per ilgai, tačiau jai ir jos apylinkėms skirti bent porą dienų tikrai verta. Bet prieš tai – keletas svarbių vietinės kultūros šifruočių.
Čingischano ir dangaus šifruotės
Čingischanas – pats populiariausias Mongolijos simbolis. Jo vardu pavadintas oro uostas. Jo portretas puikuojasi 500, 1000, 5000 ir dar vertingesniuose tugrikų banknotuose, o draugystę su sovietais ir socialistinę tvarką į tėvynę pritraukusiam Damdinui Sukhbaatarui „atiteko“ smulkesnės kupiūros.
Tik su pastaruoju Čingischanui vis tenka konkuruoti dėl pagrindinės sostinės aikštės. D.Sukhbaataras iš klajoklių tautų vienytojo ir vėl paveržė aikštės pavadinimą, bet jo nepajudinamo autoriteto vis tiek nenurungė.
2008 m. apie 50 kilometrų į rytus nuo Ulan Batoro buvo pastatyta gigantiška plieninė didžiojo chano, sėdinčio ant arklio, statula. Jos viduje įrengtas muziejus. Į viršų pakilus stačiais laiptais, iš paties Temudžino glėbio galima apžvelgti stepių tolumas. Iš viso to, ką Mongolija turi, tai bene pats nenatūraliausias ir komerciškiausias turistinis objektas. Prie jo keliautojų grupės būtinai stabteli pakeliui į Gorkhi Tereldž nacionalinį parką. Bet gigantišką Čingischano statulą lanko ir patys mongolai.
Juk jis – daugiau nei tik istorinė asmenybė, patogi įtvirtinti narsios valstybės įvaizdžiui. Daugiau nei tik eksponatas, kurio atvaizdas užpildęs suvenyrinius niekučius. Juo vietiniai žmonės nuoširdžiai didžiuojasi. Tam yra rimta priežastis. Mongolijos plynaukštėje iki šiol gyvuoja archajinis tikėjimas: klajokliai garbina Dangų – Tenger, įvairias dievybes ir protėvių dvasias. Su šiomis, vietiniai tiki, reikalui esant, susisiekia ir susišneka šamanai.
Neilgai po Temudžino žygių truko, kad jis būtų sudievintas ir taptų kone Tenger įsikūnijimu. Mongolijos vyrai kildinami tiesiogiai nuo šio XIII amžiuje nomadų gentis suvienijusio ir Vidurio Aziją, Kiniją bei Persiją užkariavusio vado. Tad ne tik dėl to, kad jis, kaip manoma, į pasaulį paleido daug atžalų, mongolai save laiko Čingischano palikuonimis.
Beje, ne šiuolaikiniai turizmo ideologai Mongolijai prilipdė ir mėlyno dangaus šalies epitetą. Jis prigijo ne tik dėl to, kad daugybė dienų čia būna giedros ir saulėtos. Dar svarbiau – kad čia garbinamas Dangus. Taigi, ir ne šiaip sau khadakai – ritualinės juostos, rišamos aplink šamaninius lauko altorius ir šventus medžius, būna dangaus spalvos.
Tiesa, ją savinasi ir budistinės maldos vėliavos. Tibeto budizmas gimė ir į Mongoliją atkeliavo kur kas vėliau nei stepėse paplitęs tengrizmas ir Tibete klestėjęs bonas. Todėl gali būti, kad khatų ir maldos vėliavų simboliką atjautos religija ir paveldėjo iš tų senesnių šamaninių ir maginių tikėjimų.
Paskui Geltonkepurius ir jų atgimėlius
Svarbiausia Tibeto budizmo buveinė Ulan Batore – Gandanas (Gandantegchenling). Urga vadintoje sostinėje šis Gelug, vadinamosios Geltonkepurių, sektos vienuolynas buvo pastatytas 1838 m. Savo istorija garsus ir buvęs Chojin lamos vienuolynas. XX amžiaus pradžioje jis buvo tuomečio, paskutinio Mongolijos chano Bogdo brolio bei orakulo namai. Per kruviną sovietų siausmą vienuolynas buvo uždarytas, o laisvesniais laikais naujam gyvenimui nebeprisikėlė, bet dabar atviras kaip muziejus.
Dar vienas netolimos praeities reliktas – buvę Bogdchano rūmai. 1911 m. jis tapo nepriklausomybę nuo Kinijos paskelbusios Mongolijos kaganato valdovu. Taip pat Bogdchanas buvo laikomas Geltonkepurių sektos savo šalyje vadovu Bogd Gegenu, atgimėliu Jebtsundamba Khutukhtu VIII.
1921 m. revoliucijos „tėvas“ D.Sukhbaataras paskutiniam chanui leido išlaikyti savo titulą, tačiau jo galias smarkiai suvaržė, svarbiausia – nukirto atgimėlių tradiciją. Bogdchanas mirė 1924 m. Naujasis tiulku gimė Tibete. 1959 m. po numalšinto tibetiečių sukilimo prieš kinus okupantus, kad išvengtų kalėjimo ir egzekucijos, jis kartu su Dalai Lama XIV iš Lhasos pabėgo į Indiją, o mirė Mongolijoje 2012 m. Jo Šventenybė Dalai Lama 2016 m. per vizitą Ulan Batore paskelbė, kad tiulku Jebtsundambos Khutukhto X paieškos prasidėjo, ir suteikė vilties, kad jis gali būti atgimęs Mongolijoje.
Iš aukštai ir iš arti
Visai netoli Bogdchano rūmų stūkso Zaisano memorialo kalva. Ne dėl militaristinių ir komunistinių motyvų ją mėgsta lankyti ir vietiniai. Nuo paminklo atsiveria platus miesto fragmentas. Aplink, apačioje, dar visai neseniai buvo tuštuma arba jurtos – jau nebekilnojamos, o sulipusios į sėslią gyvenvietę. Šiuos kaimietiško gyvenimo Ulan Batore likučius keičia modernūs daugiaaukščiai.
Alternatyva Zaisano kalvai – kelios minutės pėsčiomis nuo Nacionalinio akademinio dramos teatro, kaip burė iškilęs stiklinis „Blue Sky“ viešbutis. Iš 23-iame aukšte įkurto baro centrinis Ulan Batoras pasirodo kaip ant delno. Kad tai – stepių sostinė, išduoda nebent horizonte banguojančios plikos kalvos. Bet Mongolijos sostinė dar nevirto superkosmopolitišku dangoraižių brūzgynu, kuriame pats velnias susipainiotų nuo kontrastingų, vienas ant kito lipančių milžiniškų pastatų tankmės ir jos begalybės.
Keliautojai ir paiso taisyklės apsilankyti vietiniame turguje. „Lonely Planet“ ir kiti turizmo gidai Ulan Batoro svečiams siūlo pamaklinėti po Juodąjį turgų, mongolų vadinamą Khar Zakh. Vis dėlto ši rekomendacija kiek atgyvenusi, nes prekystalius visu savo svoriu yra užgriuvęs kiniškas šlamštas: plastikiniai niekalai, sintetinis apatinis trikotažas, nefirminės ir tikrai ne rankų darbo palapinės ir buitiniai prietaisai. Todėl jei lauktuvėms norisi kažko originalaus ir kokybiško, visiškai pakanka apsilankyti didžiuosiuose prekybos centruose ar atskirose suvenyrų krautuvėse, kur prekiaujama kašmyro aprėdais, veltiniais, kupranugario vilnos diržais.
Norint pasistiprinti tikru mongolišku skoniu, kurio svarbiausia gėrybė – mėsa, irgi nebūtina nutolti nuo centrinių Ulan Batoro gatvių. Tai, ką mes vadiname chaltūra, pasitaiko palyginti retai. Mongoliško maisto restoranai paprastai išlaiko naminį – gerąja prasme – lygį.
Persisotinus vis tokių pačių koldūnų – buzų ar čeburekų – hušiūrų ar pasiilgus „kažko vakarietiško“ ir nukrypus nuo tradicinio vietinio valgiaraščio, gresia skurdi mongolams svetimo skonio interpretacija. Pavyzdžiui, picerijų Ulan Batore – ne viena, bet, ten sukant, verčiau nusiteikti atlaidžiai, kaip ir bare knebinėjant Cezario salotų imitaciją.
Užtat ilgesį Europai Ulan Batore nepriekaištingai kompensuoja kava. Mongolijos sostinė – bene vienintelis klajoklių šalies miestas, kuriame galima kokiame nors centro kiemelyje pasislėpusioje ar didelių užkandinių eilėje įsispraudusioje, bet jaukioje kavinukėje gauti pagurkšnoti rūšinės arabikos ir maloniai pasisaldinti minkštu, drėgnu pyragėliu su šokolado glaistu.
O vos keliolika kilometrų nuo Ulan Batoro išnyksta ne tik kavos aromatas. Rečiausiai apgyvendintoje pasaulio valstybėje už sostinės, kurioje dabar telkiasi daugiau nei trečdalis gyventojų, ir žmogaus nelieka nė kvapo. Nebent pro šalį pralekia džipas ar motociklas arba tolumoje kaip mažas taškelis prajuda, o gal tik pasivaidena, kerdžius, genantis tankią jakų, ožkų ir avių arba arklių bandą. Bekraštės Mongolijos plynaukštės stepės vietą užleidžia galvijams, į juos besitaikantiems vilkams ar kitiems pavieniams plėšrūnams ir vėjo sūkuriams.