Jovitos Majauskaitės-Staniulėnės dienoraštis
Nuo visiškos nevilties iki nuoširdaus juoko
Šiandienos susitikimas su močiute (arba motule, kaip ją vadino Vytaras, ir ji visada į tokį kvietimą atsiliepdavo) bei dviem jos našlaitėmis anūkėmis – puikus įrodymas ir patvirtinimas, kad Dievas maldas išklauso.
Vyrą ir visus penkis savo vaikus palaidojusi moteris paklausta apie tą dieną, kai laidojo paskutinį savo sūnų, mergaičių tėtį, prisipažino, kad tuomet ir pati norėjusi mirti. Bet gyventi privalėjo dėl našlaitėmis likusių vienerių ir ketverių metų anūkių bei vyresnio jų brolio. Dažnai neturėdama pinigų net elementariam maistui Motulė žvelgdama atgal pati stebisi, kaip iki šios dienos „atėjo“: „Jei neturiu ką duoti mergaitėms valgyti, aš tiesiog užkuriu ugnį, pastatau tuščius puodus ir meldžiuosi Dievui. Ir maisto atsiranda – tai kaimynas užsuka ir kažką atneša, tai dar kas nors nutinka”.
Motutė kas ketvirtį gauna dvidešimties eurų pensiją. Prisidurti bando „ausdama“ šiaudinius kilimus. Vis tiek pinigų dažniausiai neužtenka ir parduotuvėse maistą tenka skolintis. Savo šeimos situaciją pristatydama kaip unikalią ir labai sudėtingą – mat yra likusi vienui viena su anūkais – ji mus nustebina savo gerumu: kiekvieną dieną šiek tiek prieš pietus ji skuba savanoriauti į UNICEF centrą, kur gaminamas ir dalinamas maistas vaikams iš sunkiai gyvenančių šeimų. Būtent čia, UNICEF centre, pirmą kartą pamatom Motulę besišypsančią ir greitai perprantam, kad tai ji čia pagrindinė ir už viską atsako.
Kol Motulė gamina maistą, sesutės kartu su kitais vaikais žaidžia netoliese. Iš karto pastebime, kad jos neatskiriamos ir viena kitos niekur nepaleidžia. Motutė joms – visas gyvenimas, ypač mažajai sesutei, kuri savo mamos net neprisimena. Motulė pasakojo, kad visai neseniai vyresnėlė bandė mažajai paaiškinti apie Mamą ir kas nutiko, tačiau toji nenorėjo nieko girdėti ir kategoriškai atrėžė, kad jos mama – Motulė. Paklaustos apie gimtadienius – jos linksmai išpyškino datas, tačiau liūdnai suniurnėjo, kad tos dienos niekaip nepažymi.
Atėjus laikui atsisveikinti padovanojome joms maišą kukurūzų miltų (pagrindinis jų maistas), Vytaras – iš Lietuvos atvežtą kamuolį, sąsiuvinių, pieštukų. Mergaičių akys staiga nušvito, o Motulės – prisipildė dėkingumo ašarų. Netrukus visą kiemą užliejo skardus, su dovanotu kamuoliu žaidžiančių vaikų juokas.
Tas kelias paskutines akimirkas mačiau Motulę ir jos anūkes nepaprastai laimingas. Motulė lyg ta „Italijos balsą“ laimėjusi vienuolė nenustigo vietoje ir šokinėdama, juokdamasi vis šlovino Dievą ir mus visus laimino.
Tai vienas iš tų momentų, kai dar ir dar kartą supranti, kaip svarbu išdrįsti pasidalinti, kaip svarbu išdrįsti pamatyti bei pajausti kito, kad ir labai toli gyvenančio ar esančio, skausmą... Kaip svarbu išdrįsti ir pagaliau atverti širdį gerumui.
UNICEF geros valios ambasadorės Virginija Kochanksytės antrasis dienoraštis
Vėl pirmųjų gaidžių „skambutis“, greiti pusryčiai ir leidžiamės į kelionę kalnų keliais. Gamta bunda. Svazilande dabar žiema – rytais ir vakarais šaltoka. Naktimis temperatūra nukrenta iki plius penkių. O ir dienomis šiluma ne itin lepina – nesiekia trisdešimties laipsnių. Vėjas žvarbokas ir striukės labai praverčia. Vietos žmonių toks oras neliūdina, juos labiau jaudina tai, kad jau treti metai tęsiasi ypač didelė sausra. Todėl badas didžiausia kasdienė daugumos Svazilando žmonių problema. Jei taip ir toliau, šioms vietoms gresia pavirsti dykuma.
Mašinoje sudarome dienos darbų planą. Visus neramina, kaip pavyks sukurti natūralaus bendravimo nuotaiką – juk tai paprasti kaimo žmonės, gyvenantys gana uždarą gyvenimą. Gal dėl to, kad vakar su šeima maloniai pasikalbėjome, paaiškinome mūsų tikslus ir siekius, mus sutiko labai draugiškai – lyg būtume geri jų pažįstami. Vaikai linksmai ėmė mus už rankų, vedėsi po medžiu, kvietė drauge žaisti, smalsiai žiūrėjo, kaip aš ant smėlio piešiu, netruko ir jie su pagaliukais prisijungti, išsižioję klausė, kaip aš dainuoju, deklamuoju, entuziastingai reagavo. Paskui ir man padainavo dainų, plodami ir juokdamiesi. Ir kuo toliau, tuo smagiau veiksmas vyko. Regis, nei kalbos skirtumo, nei skaudžių problemų buvimo... Geranoriškumas sugriauna nepasitikėjimo užtvaras, atveria širdis nuoširdžiam pokalbiui.
Mama Sonto Dladla (40 metų) drauge su savo gausia šeimyna aprodė savo namelį, papasakojo ir parodė, ką jie veikia visą dieną. Ar laimingi šie vaikai, taip užkrečiamai besijuokiantys, kaip ir bet kur pasaulyje? Mano supratimu iki laimės toli, toli... Naktys perpučiamoje žagarų lūšnelėje, ant plikos aslos pamestas šiaudų čiužinys, kelios antklodės, kūnelis prie kūnelio, kad būtų šilčiau. Kokių šešių kvadratinių metrų lūšna nuo nakties vėsos ir darganų neapsaugotų nė vieno. Dieną vaikai žaidžia ant žemės po medžiu ar namelio šešėly, pamokas ruošia ten pat.
Jei ne Mama, vargu, ar skambėtų skardus vaikų juokas. Ji keliasi penktą valandą ryto, gamina maistą (dažniausiai kukurūzų košę), vaikus išleidžia į mokyklą. Tada eina į parduotuvę nusipirkti vištų galvelių ir kojelių pirštų (tai, ko mes maisto gaminimui nenaudojame), bulvių, prieskonių. Ir gamina patiekalą, kuris, pravažiuojantiems netoli esančiu keliu, labai patinka. Štai tas receptas: nuskustas bulves sudėti į puodą; vištų kojelių galūnėles ir galvas nuplikyti karštu vandeniu, nulupti odą, nupešti plaukelius ir sudėti ant stambiai supjaustyti bulvių; vandeniu užpilti , kad semtų; užbarstyti druskos ir prieskonių (savo nuožiūra). Uždengti puodą ir ant laužo ugnies troškinti. Toks patiekalas mūsuose galėtų puikiai tikti iškyloms. Jį mama verda, pamaitinusi visus vaikus ir vyresniuosius išleidusi į mokyklą. Paskui neša prie kelio ir pardavinėja porcijomis. Už visą puodą (kokių penkių litrų) uždirba du dolerius, už kuriuos jos šeima gali prasimaitinti visą savaitę. Žinoma, taip būtų, jei nereiktų pirkti už tuos pinigus bulvių, vištų galvų ir kojelių pirštų, prieskonių ir kitų būtiniausių prekių.
Grįžusi nuo kelio, tvarkosi namie, darže darbuojasi. Mama Sonto aprodė man daržą, parodė kas ir kur pasodinta ir su rūpesčiu kalbėjo apie visą šalį ištikusią nelaimę – sausrą. O mes skundžiamės, kad mūsuose per daug lietaus... Vaikai šluoja kiemą, skalbia rūbus, ruošia malkas, tempia žagarus. Nieko nereikalingo šiuose namuose nepamatysi. Bet ir reikalingų daiktų (mūsų supratimu) čia taip pat nėra - nei lovos, nei stalo, nei kėdžių. Rūbai iš labdaros, nuskalbti, o kojos – basos. Nors mokyklos pirmųjų klasių lankymas nemokamas, bet mokyklai rūbus, batus ir mokymosi priemones turi pirkti tėvai.
Kas gelbėja šią šeimą tokioje apverktinoje padėtyje? Akivaizdu – mama. Jos darbštumas, valingumas, nepasidavimas nevilčiai. O mamą Sonto, kas gelbėja? Kaip ji pati sako – maldos. Ji tiki, kad, jei jos vaikams pasiseks išsimokslinti, tai ir į jų kiemą ateis geresnis gyvenimas. Atsisveikindami nuoširdžiai linkėjome stiprybės ir prašėme Dievo malonės šiai nuostabiai moteriai ir jos vaikams. O ji su ašaromis akyse mums dėkojo ir sakė, kad melsis, jog būtume palaiminti.
Jau ketvirtą kartą keliauju su UNICEF Lietuva misija, bet pirmą kartą šiose skurdo šalyse išgirstu, kad mokslas gali sukurti geresnį gyvenimą. Ir tai sako ne UNICEF darbuotojai, o paprasta kaimo moteris. Kitur gi, tėvai į vaikus žiūri kaip į darbo jėgą savuose ūkeliuose, nes kuo daugiau darbo rankų į žemę suleidžiama, tuo realesnė viltis gausioms šeimoms nenumirti iš bado.
Svazilandas sunkiai, bet keliasi iš tamsos. Tik 1968 metais jie išsivadavo iš Didžiosios Britanijos priespaudos ir tapo nepriklausoma šalimi. Negailestingi kolonistai ne tik naudojosi šios šalies gėrybėmis, bet ir padarė milžinišką skriaudą – nesudarė žmonėms galimybės mokytis. Puiki kovos priemonė – neduoti mokslo. Mus lydintis Svazilando UNICEF darbuotojas Mambo Makosini pasakė: „taip galima nokautuoti ne tik žmogų, bet ir visą šalį“. Ir iš to nokauto atsikėlimas ilgas ir skausmingas. Jis pats yra labai laimingas, nes turėjo mamą, tikinčią mokslo galia. Nors ji buvo paprasta kaimo moteris, bet turėjo daug išminties, kantriai jam aiškino, kad mokslas ne tik išmoko įvairių dalykų, bet ir kuria žmogų, jo vidinį pasaulį. „Už tai, koks esu šiandien, ką gyvenime pasiekiau, supratau, esu dėkingas savo mamai“, – sako Mambo Makosini.
Tos mūsų gerosios, išmintingosios mamos – kas mes būtume be jų? Jei dažniau mes prisimintume savo mamų pamokymus, patarimus, įsiklausytume į išmintį, kurią su meile jos stengėsi mums įskiepyti, tai ir patys būtume geresni, ir pasaulis būtų teisingesnis.
UNICEF projektą „Už kiekvieną vaiką“ globoja J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Misija Svazilande– tai šeštasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams. UNICEF taip pat vykdė misijas Kambodžoje, Siera Leonėje, Tanzanijoje, Haityje, Mozambike.
