Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Ankstyvo pavasario saulė jos sienas nušviečia iš pietų pusės, iš ten, kur veda kelias į Lietuvą. Vis artėjant, išryškėja bažnyčios sienų kontūrai, langai, raudonos plytos, įmūryti akmenys ir lyg ilgi giltinės pirštai aplink išsiraizgę juodi medžių šešėliai.
Tokie objektai man visada sukelia daug minčių ir emocijų. Apleistos mūrinės bažnyčios byloja apie buvusias dideles čia gyvenusių žmonių bendruomenes, kadaise vykusius svarbiausius jų gyvenimo momentus ir laiką, užmušantį viltį, kad kažkas visatoje gali būti amžina.
Nors Rubos bažnyčia jau seniai nebeturi stogo, kiekvienam paprastam mirtingajam, norinčiam patekti vidun, reikia praverti duris. Atrodo, kad kažkas tuo visai neseniai pasirūpino, tarsi primindamas, kad nevalia bet kam į šventą vietą sliūkinti.
Vos tik jas atvėrus, akys krypsta aukštyn – į aštuonkampio bažnyčios varpinės bokšto rėmuose įsispraudusią dangaus žydrynę, pro kurią, akivaizdu kartais plytomis lyja...
Žvilgsnį atplėšus nuo padangės, dėmesį prikausto bažnyčios vidus. Čia matyti sijų, sienų dekoro likučiai ir buvusio altoriaus niša su kryžiumi.
Manoma, kad pirmoji Rubos tikinčiųjų bendruomenė susibūrė apie 1640 m., panašiu metu buvo pastatyta ir pirmoji medinė bažnyčia. Gali būti, kad ji stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir dabartiniai griuvėsiai. Apie tai netgi šiek tiek užsimenama dar prieš įeinant į buvusių maldos namų vidų.
Gal daugelis ir suabejoja tokia sena Rubos bažnyčios istorija. Visgi, tai iš dalies patvirtina čia iki II-ojo pasaulinio karo naudota komunijai skirta taurė. Ant jos buvo įrašas su XVII a. menančia data – 1688 m. spalio 30 d.
1815 m. medinė Rubos bažnyčia sudegė.
Apie 1818 m. Kuržemės architektas Heinrichas Eduardas Dichtas suprojektavo vokiškojo imperinio architektūros stiliaus pastatą. Apie tai išduoda ties įėjimu pasitinkančios kolonos, specialus zakristijos įėjimas, piliastrai ant bokšto ir plačios vėduoklės formos langai.
Per II-ąjį pasaulinį karą Rubos maldos namai stipriai nukentėjo.
Net 250 sėdimų vietų parapijiečiams turinti naujoji bažnyčia atsivėrė jau 1820 m.
Per II-ąjį pasaulinį karą Rubos maldos namai stipriai nukentėjo. Tąkart buvo sunaikintas interjeras, neliko langų ir durų.
1949 m. tikintieji bažnyčią restauravo: įstatė sunaikintas pastato dalis, perdengė stogą, žalios spalvos skarda papuošė bokšto viršūnę.
Prabėgus vos 11 metų, vietovėje nebeliko parapijiečių, todėl Rubos bažnyčia pradėjo nykti ir galiausiai pavirto į šiandien regimus griuvėsius.
Šio pastato likučiai man paliko labai didelį įspūdį, bet tai dar ne viskas, ką slepia Rubos miškai...
Vos už kelių šimtų metrų nuo bažnyčios matyti kažkoks keistas bokštelis. Jis – iš sukryžiuotų kaulų...
Pasirodo, miške glūdi Rubos kapinės, o į jas veda neįtikėto grožio vartai. Apstulbau vos tik juos pamačiusi. Nuoširdžiai manau, kad tai galėjo būti vieni gražiausių kapinių vartų ne tik Latvijoje, bet ir kaimyninėse valstybėse.
Tai galėjo būti vieni gražiausių kapinių vartų ne tik Latvijoje, bet ir kaimyninėse valstybėse.
Atrodo, žmonės dienos šviesą čia paskutinį kartą palydėdavo iškilmingai „praeidami“ pro miniatiūrinius puošnius rūmus, kurie rodydavo kelią į amžinojo poilsio vietą.
Turbūt kiekviena šalis turi savo dar neatrastų architektūros lobių... Tikiuosi, kad latviai išsaugos ypatinguosius Rubos istorijos liudytojus.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
