Po beveik pusės amžiaus istorija kartojasi – tik skrendama ne per Maskvą, bet per Stambulą ar Rygą. Turizmo sezonas trunka nuo vasario iki vėlyvo rudens. Kiek išlepusius lietuvius vilioja ne tik Samarkandas ar Buchara, bet ir Kyzylkumų dykuma.
Nostalgijos turas
Šalies kelionių organizatoriai pastebi, kad Uzbekija nėra tikrasis hitas vakariečiams – belgams, vokiečiams ar olandams. Jis kol kas neatstoja Graikijos ar Meksikos. Bet dalis entuziastų, kurie nori pažinti ką nors naujo, renkasi šią palaipsniui demokratėjančią Vidurinės Azijos šalį.
Dabartiniai Uzbekijos užkariautojai yra vakariečiai studentai, kuriems tolimi žygiai dykumomis ar kopimas į kalnus yra tiesiog įaugę į kraują. Tarp tokių gali būti prancūzai, šveicarai ar vokiečiai. Viena kita grupė Taškentą pasiekia ir iš Šiaurės šalių.
Tuo tarpu lietuvių tikslinė auditorija skyla į dvi dalis. Pirmoji – vis dar energijos nestokojanti 65–75 metų senjorų karta, kuriems prisiminimai apie Uzbekiją sukasi lyg iš vaikystės dokumentinių filmų.
Visa tai nukelia į sovietinius laikus, kai gauti turistinį kelialapį buvo „vau“. Kelionės trukdavo 10 parų. Buvo apsistojama buvo „Inturist“ viešbučiuose. Vyšnia ant torto būdavo iki panagių išblizgintas Samarkandas ar Buchara.
Būtent iš jų lietuvaitis galėdavo susidaryti klaidingą įspūdį apie visą kažkur toli esantį Rytų pasaulį. Lėktuvai iš Vilniaus su tarpiniais nusileidimais kildavo vos ne 2–3 kartus per savaitę. Atgalinis reisas kvepėdavo melionais ar džiovintais vaisiais. Vienas kitas mūsų tautietis įsigudrindavo parsivežti ir rankų darbo kilimą, neretai vis dar karantį kokiame nors daugiaaukštyje Šilainiuose.
Sovietiniai kelionių organizatoriai stengdavosi, kad lietuviai pajustų ir laukinę gamtą. Būdavo rengiami šiuolaikinių džipų safarių atitikmuo – keletą valandų voromis būdavo jojama kiek paklaikusiais laukiniais kupranugariais, kurie į kurią nors turistę, bekramtančią gumą, iššaudavo 0,8–1 kg. seilių.
„Tedo“ vadovas Remigijus Kertenis pamena, kad už išvykas į Uzbekiją nebuvo gailima ir 200 rublių. Alternatyvų išvykti kur toliau tais laikais nebūdavo. Kyšis gauti kelialapį į Uzbekiją svyruodavo apie 100–150 rublių. Būtent ši dabartinė 65–75-ečių karta yra nedidelė dalis nostalgijos turistų.
Nusižiūrima iš tėvų
Antroji kur kas platesnė jau šių laikų lietuvių auditorija – tėvų egzotiškus nuotykius badanti atkurti „pajaminga“ lietuvių karta. Išvykos šiais laikais į Uzbekiją kainuoja apie 1200 eurų, plius lėktuvo bilietai. Tai gali būti informacinių technologijų ar finansų specialistai, kurie jau yra išbandę gan nuobodžią Meksiką ar Šri Lanką ir nori kai ko daugiau.
Jauni europiečiai, keliaujantys po Uzbekiją, būna ištikti šoko ir viešai socialiniuose tinkluose dalijasi įspūdžiais – 5 eurai Uzbekijos užkampyje prilygsta 100-ui Olandijoje. Iš karto už kelis eurus būsi vežamas vos ne į atokiausius kampelius.
Jei kokiame nors kalnų tarpeklio kaimelyje yra pavadinimas „hotel“ – tai bus šeimos namas, kur vaikų bendra erdvė bematant virs svečių miegamuoju, o vakarienei ir pusryčiams garuos karšti patiekalai. Kaipmat teks pamiršti vegetarizmą – vietiniai koldūnai bus tik su mėsa. Pamiršite ir brokolius ar prieskonines žoleles – rasite tik agurkų ir pomidorų. Aišku, jie yra labai gardūs.
Be rusų kalbos – nė iš vietos
Vakariečiai socialiniuose tinkluose perspėjami drąsiai nešokti ant arklių ar kupranugarių – jie kiek laukiniai, menkai prajodyti. Bandymas užšokti – gali kainuoti mažiausiai stuburo raumenų sutrenkimą. Jei nė žodžio nemokate rusiškai – po mėnesio išmosite „horosaja Lada“ – geras Žigulys bei „prekrasnaja devuska“ – puiki mergina.
Lietuvos kelionių organizatoriai mini, kad Uzbekiją užkariaujantys lietuviai dažnai yra susibūrę į tam tikrus klajūnų klubus arba tai būna santykiniai vienišiai, kurie ieško prasmės, kur tik įmanoma. Jiems tolimi kraštai – galimybė pabėgti nuo realybės. Būtent šiems žmonėms reikia skanaus plovo, gero viešbučio ir natūralių sulčių.
Visa tai sparčiai vakarėjanti Uzbekija jau gali pasiūlyti. Tik ką perrinktas prezidentas Šavkatas Mirzijajevas yra nusibrėžęs vakarietišką kryptį. Iš Taškento jau vinguriuoja 7–8 turistiniai maršrutai. Į atokiausius kampus kursuoja modernūs naktiniai traukiniai ir autobusai. Patys gidai neblogai bendrauja ir angliškai.
Įdomu ir studentams
Atsigaunančio turizmo mastą įrodo, kad vakarais Taškente nusileidžia orlaiviai ne tik iš Stambulo, bet ir iš Rygos.
Lietuvos geologijos tarnybos patarėjas dr. Jonas Satkūnas neatmeta galimybės, kad Uzbekija galėtų būti bandymų poligonas jauniems geologams. Aukso, volframo ar vario klodai yra žinomi pasaulyje. Kadaise čia vykdavo studentų geografų praktikos, o Fanų kalnai būdavo populiarūs tarp žygeivių.
„Uzmetkombinat Trading House“ vykdančioji direktorė Tetiana Kovalova teigia, kad ne tik turizmo, bet ir verslo ryšiai lietuvius skatina vykti į Taškentą. Neatsitiktinai Vilniuje atsidarė du uzbekiško maisto restoranai, o prekybos apimtys tarp šalių kasmet auga 50–80 procentų.
