Ilgą laiką buvo manoma, kad prekybos keliai, žinomi dėl prekių ir idėjų mainų tarp Rytų ir Vakarų, jungė žemumų miestus, rašoma BBC.
Tačiau naudodami nuotolinio stebėjimo technologiją archeologai aptiko bent du aukštumų miestus, kurie buvo įsikūrę svarbioje prekybos kelių sankryžoje.
Vienas iš miestų – Tugunbulak, mažiausiai 120 hektarų ploto metropolis – buvo daugiau nei 2000 m virš jūros lygio.
Archeologai aptiko bent du aukštumų miestus, kurie buvo įsikūrę svarbioje prekybos kelių sankryžoje.
Komanda mano, kad Tugunbulak ir mažesniame Tashbulak mieste VIII–XI a., Viduramžiais, kai šią teritoriją kontroliavo galinga tiurkų dinastija, būta triukšmingų gyvenviečių.
Šiuo metu tik 3 proc. pasaulio gyventojų gyvena aukščiau nei šiame aukštyje. Tarp retų pavyzdžių – Lasa Tibete ir Kuskas Peru.
Uzbekistano nacionalinio archeologijos centro direktoriaus Maksudovo ir Vašingtono universiteto Sent Luise archeologo Michaelo Frachetti vadovaujamam atradimui atlikti buvo panaudoti bepiločiai orlaiviai ir nuotolinio stebėjimo priemonė, vadinamoji „Lidar“, kuri naudoja atspindėtą šviesą trimačiams aplinkos žemėlapiams sudaryti.
Jų tyrimai paskelbti moksliniame žurnale „Nature“, o juose nedalyvavę ekspertai pasidžiaugė jų svarba atskleidžiant klajoklių bendruomenių gyvenimo būdą.
Pirmą kartą mažesnį miestą Tashbulak komanda atrado 2011 m., keliaudama po kalnus. Jie rado laidojimo vietų, tūkstančius keramikos šukių ir kitų ženklų, kad ši teritorija buvo apgyvendinta.
Istoriniuose šaltiniuose užsimenama apie regiono miestus, tačiau komanda nesitikėjo rasti 12 hektarų ploto Viduramžių miestą, esantį maždaug 2200 m virš jūros lygio.
„Buvome tarsi priblokšti“, – BBC sakė M.Frachetti.
Jis pridūrė, kad net žygis į viršų buvo sunkus, nes jie susidūrė su stipriu vėju, audromis ir logistiniais iššūkiais.
Po ketverių metų vietinis miškininkystės administratorius patarė komandai ištirti kitą vietovę netoli Tashbulak.
„Pareigūnas pasakė: „Manau, kad tokių keramikos dirbinių turiu savo kieme“.
Taigi mes nuvykome į jo namus... Ir sužinojome, kad jo namas pastatytas ant Viduramžių citadelės. Jis tarsi gyveno didžiuliame mieste“, – pasakojo M.Frachetti.
Sunkiausia šiuose atradimuose buvo įtikinti akademinę bendruomenę, kad šie miestai egzistavo.
„Mes sakydavome žmonėms, kad radome šią nuostabią vietovę, ir sulaukdavome skepticizmo, kad galbūt ji nėra tokia didelė, kad tai tik piliakalnis ar pilis... Tai buvo didelis iššūkis – kaip moksliškai užfiksuoti šį miestą, kad iš tikrųjų būtų galima parodyti, kas tai buvo“, – sakė M.Frachetti.
2022 m. komanda sugrįžo su dronu, kuriame buvo įrengtas „Lidar“ jutiklis, padedantis „nuvalyti“ paviršių ir atskleisti sienas, sargybos bokštus, sudėtingus architektūrinius elementus ir kitus Tugunbulak įtvirtinimus.
Tyrėjai mano, kad bendruomenės galėjo pasirinkti įsikurti Tugunbulak ir Tashbulak, kad galėtų išnaudoti stiprius vėjus, kurie kurstytų ugnį, reikalingą geležies rūdai, kurios regione buvo gausu, išlydyti. Preliminarių kasinėjimų metu taip pat aptiktos gamybos krosnys.
„Kas Viduramžiais rankose turėjo geležies, buvo labai galingas“, – sakė Maksudovas.
Tačiau tai galėjo lemti ir bendruomenių žlugimą, sakė jis. Anksčiau šią vietovę dengė tankus kadagyno miškas, tačiau jis galėjo būti iškirstas, kad būtų lengviau gaminti geležį. „Dėl staigių potvynių, lavinų vietovė tapo ekologiškai labai nestabili“, – sakė jis.
Paprastai mokslininkai tikėjosi rasti gyvenviečių įrodymų žemiau slėnyje, „todėl šie radiniai yra nepaprasti“, – sakė Oksfordo universiteto pasaulio istorijos profesorius Peteris Frankopanas.
Dėl staigių potvynių, lavinų vietovė tapo ekologiškai labai nestabili.
„Nuostabus lobis..., kuris rodo gilius Aziją kertančius tarpusavio ryšius, taip pat sąsajas tarp gamtos išteklių naudojimo prieš daugiau nei tūkstantį metų“, – sakė jis.
Aukštumose esančios miestų vietovės archeologinėje medžiagoje yra „nepaprastai retos“, nes bendruomenės, norėdamos ten įsikurti, susiduria su unikaliais iššūkiais, sakė Zachary Silviasas, Brauno universiteto archeologas.
Komandos darbas yra „didžiulis indėlis į Viduramžių urbanizmo Centrinėje Azijoje tyrimus“, – jis rašė komentare žurnale „Nature“.
