Išskirtinė ji ir tuo, kad apie daugelį kelionių norisi kuo greičiau pasakoti, aprašyti, o šiaurė tarsi susirangė mintyse ir kantriai laukė tinkamų žodžių, kurie atspindėtų jos tikrąjį veidą. O man žodžių vis trūko...
Taigi savo vasaros atostogas nutariau praleisti Norvegijos, Suomijos, Švedijos šiaurėje ir gražiausia kada nors regėta gamta pasipuošusiame Norvegijos salyne – Lofotenuose. Visgi vasaros toli už speigračio, kur saulė nenusileidžia visą parą, sulig kiekvienais metais tampa vis šiltesnės, o kelionės metu vyravusi temperatūra šiems kraštams buvo tikrai neįprasta.
Sniego vidurvasarį čia jau nebūna, viskas primena pavasarį, kai laukuose sužįsta gėlės, kai lapais pasipuošia berželiai keružiai ir savo sunkius kailinius pradeda mesti šiaurės elniai. Kaip norėtųsi į save sugerti kuo daugiau šiaurės, kur kiekvieno augalo ar musės stiprybę pajauti labiau nei kur kitur. Kur nuo mėlynių ir tekšių raibsta akys.
Tenka girdėti pamąstymus, kad Suomijoje galima aplankyti nebent tik Helsinkį ir Kalėdų Senelio rezidenciją. Jei taip mąstote, labai klystate.
Suomijos gamta, miškų, uolų didybė, ežerų gausa čia tikrai gniaužia kvapą. Tuo galima įsitikinti dar ir neperžengus poliaračio – Suomijos Šiaurės Karelijos regione esančiame Koli nacionaliniame parke ar Šiaurės Ostrobotnijos ir Laplandijos regionuose įsikūrusiame Oulanka nacionaliniame parke.
Įsimintiną įspūdį paliko ir Savonlinoje aplankyta šiauriausia pasaulyje akmeninė viduramžių pilis bei Šiaurės Karelijos sostinė – Joensū. Taip pat – didžiausia pasaulyje krikščionių medinė bažnyčia.
Suomių meninis skonis dažnai pranoksta standartus, būtent tokia yra meninė instaliacija – kaliausių paradas „Nebylūs žmonės“. Turbūt pasaulyje nėra kitos tokios vietos, kurioje vienoje vietoje vėjas plaiksto bene tūkstančio kaliausių rankoves...
Dar didesnės įdomybės prasideda už poliarinio rato. Ypatingą įspūdį paliko Tankavaara – aukso ieškotojų kaimelis, įsikūręs net 231 km šiauriau nuo Kalėdų Senelio būstinės – Rovaniemio.
Būtent Tankavaaroje išmokau plauti auksą. Atsisėdi ant suolelio baloje ir sijoji tai, ant ko stovi. Nors grynuolių rasti nepavyko, džiaugiausi ir tomis keliomis miniatiūrinėmis aukso kruopelėmis. Dar radau epidoto mineralą, kurį man rekomendavo pasilikti. Mielai vėl grįžčiau į tą balą aukso ieškotojų kaime...
Už poliaračio vidurvasarį buvo sunku miegoti, mat „vidurnakčio“ saulė švietė ne ką mažiau nei dieną. Įspūdingai 2 val. nakties atrodė Inario gyvenvietė (Suomijos samių (lapių) sostinė) su šalia telkšančiu Inario (Inarijervio) ežeru (vienas didžiausių ežerų už poliarinio rato).
Taigi, pačioje mūsų žemyno šiaurėje gyvena samių tauta, kuri, deja, labai sparčiai nyksta. Tai, kaip dar ne taip seniai gyveno samiai, šių laikų žmogui sunku suvokti.
Klajokliai samiai keliaudavo su šiaurės elnių bandomis. Jie sekė paskui šiuos gyvūnus per Šiaurės Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Rusijos platybes. Elniai jiems buvo reikalingi maistui, būstui, įrankiams. Samiai gyvendavo palapinėse, apdengtose elnių kailiais.
Pačioje mūsų žemyno šiaurėje gyvena samių tauta, kuri, deja, labai sparčiai nyksta.
Įsivaizduokite klajoklišką gyvenimą poliarinėje naktyje tarp neaprėpiamų sniegynų ir svajonių apie grįžtančią saulę... Teko girdėti ir samių kalbą – gali jos nesuprasti, bet ją tikrai išjausi.
Norvegija taip pat turi savo samių sostinę – Finmarko regione esantį Karašoką (Karasjok), kur, kaip ir Inaryje, yra samių parlamentas. O štai už Karašoko, jau visai žemyno pakraštyje, prasideda Arkties vandenyno skalaujami fjordai.
Čia vėl keičiasi gamta, jau nebelieka net keružių beržų, tik nuogos uolos. Gyvenviečių irgi vis mažiau, o mažutėlis Skarsvåg jau vadinamas vienu šiauriausių pasaulyje žvejų kaimų. Už šio kaimo verta patyrinėti stulbinančio grožio Kirkeporten uolas, kurios pasiekiamos jau tik pėsčiomis. Viena primena arką, kita – drakoną...
Be abejonės, šiaurė nebūtų šiaurė be garsiojo Nordkapo („Šiaurės kyšulio“), ant kurio atsistojęs, tikrąja to žodžio prasme, atsiduri ant žemyno krašto. Tai šiauriausia Europos vieta, kurią galima privažiuoti.
Tarsi prisilietus prie laiko, prie begalybės... Visur, kur pasitinka šiaurė... Štai Altos miestas irgi ypatingas. Čia rymo UNESCO saugomos uolos, ant kurių netyčia buvo atrasti tūkstančiai priešistorinių piešinių ir raižinių. Manoma, kad šių kūrinių amžius siekia gal net ir 7000 metų... Tai vienintelis UNESCO saugomas priešistorinis paminklas Norvegijoje.
Šiaurėje viskas kitaip. Net miestuose jautiesi tartum būdamas kažkur gamtos apsuptyje. Čia nesijaučia begalinio rungtyniavimo, skubėjimo.
Nuoširdžiai nesitikėjau, kad mane taip užburs Trumsė (Tromsø). Šis miestas turi daugybę šiauriausių dalykų pasaulyje – universitetą, botanikos sodą ir t. t. Nieko stebinančio, juk Trumsė yra apie 400 km į šiaurę nuo poliarinio rato pradžios. Į Trumsę galima pasižvalgyti nuo Storsteinen kalno – panorama tikrai verčia aiktelėti. Miestas ne šiaip vadinamas „šiaurės Paryžiumi“, „ledjūrio miestu“ ar „vartais į Arktį“.
Dar Trumsė garsėja ir pasakiškais poliarinės žiemos vaizdais su Šiaurės pašvaiste, tad jau svajoju, kad čia kada nors reikėtų apsilankyti šaltuoju metų laiku. Netoli Trumsės galima pasigėrėti Målselva upės kriokliu, kurio plotis pribloškia.
Atrodo, kad žemyninė Norvegija jau ir taip yra kerinti, kol... Kol nepamatai vienomis seniausių pasaulyje tituluojamų Lofotenų salų...
Tikėjausi, kad bus gražu, bet žodis „gražu“ kalbant apie Lofotenus turėtų būti padaugintas šimtus ar tūkstančius kartų. Šis salynas gali priminti fantastinius filmus, pasakas ar dar kažką, kas atrodo ne iš mūsų planetos.
Neįtikėtinai atrodo įspūdingu aukščiu iškart iš vandens į dangų besistiebiančios kalnų viršūnės, smaragdo pievų žaluma, jaukios žvejų gyvenvietės, stulbinantys laukiniai paplūdimiai, gėlės, paukščiai... Gamta čia tikrai užburia.
Žinoma, Lofotenuose esama ir kitų įdomybių. Buvo labai įdomu apsilankyti vikingų muziejuje Borg kaime, kur kadaise rymojo didžiausias iki šiol Skandinavijoje atrastas vikingų vado namas.
Didžiulį įspūdį paliko Nusfjord žvejų kaimelis, kuriame užutėkyje ant polių pūpso tradiciniai krašto nameliai. Šis nuostabus kaimas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
Lofotenuose tiesiog būtina greitaeigiais kateriais paplaukioti po fjordus ir pasigėrėti jūriniais ereliais, kriokliais, uolomis, švyturiais, kalnais. Dėl šios patirties čia žmonės atvyksta iš tolimiausių pasaulio kampelių.
Salyne galima aplankyti ir „Stebuklingą ledo“ galeriją, kurioje eksponuojamos meniškos ledo skulptūros, kurios, beje, sukurtos lietuvių.
Šios kelionės metu teko pabuvoti ir Švedijos Laplandijoje. Norisi išskirti čia esantį Abisko nacionalinį parką ir jo laukinę gamtą, kupiną lokių, vilkų, baltųjų lapių, šiaurės elnių ir kitų nuostabių gyvūnų.
Švedijos šiaurėje sutikau ir savo gimimo dieną. Tiesa, labai jau neįprastoje vietoje – požemiuose, labai giliuose požemiuose.
Būtent šioje šalyje yra įsikūręs Kirunos miestas, kuris stūkso ant bene didžiausio pasaulyje geležies rūdos telkinio, o šie žemės gelmių turtai kasami čia pat esančioje Kirunavaros geležies kasykloje. Jos požemių gylis siekia net 1365 km!
Tai tikrai milžiniško dydžio požeminis pasaulis su painiomis kelių sistemomis. Kirunos kasyklos požemiuose išasfaltuota net 500 km. Taip, po žeme!
Šioje šalyje yra įsikūręs Kirunos miestas, kuris stūkso ant bene didžiausio pasaulyje geležies rūdos telkinio.
Dėl geležies rūdos gavybos žemės paviršiuje prasidėjo įvairios deformacijos, atsiranda smegduobių, todėl visas Kirunos miestas gali prasmegti... Būtent dėl to Kiruna nusprendė persikraustyti, tad visi namai, parduotuvės ir net bažnyčia jau perkeliami į netoliese esančią vietovę. Ten jau teko matyti surinktus statinius ar pastatytus naujai.
Visgi turbūt niekas kitas nesukelia tokių, tarsi sparnus suteikiančių, emocijų, kaip gamtos didybė. Tuo pačiu – ir jos trapumas. Šiaurė tuo tikrai geba užburti. Ji tarsi panardina į savo ledinių upių purslus ir jų neleidžia nusiplauti.
Dabar supratau, kodėl ten gyvenantiems svarbiausi dievai – pasakiška gamta ir saulės ciklai.
Ši kelionė išaugino dar didesnį troškimą pažinti šiaurę – jos trapumą ir stiprybę, jos kovą ir ramybę. Juk čia – gyvenimas, tas – tikrasis...
Išskirtinis ačiū geografams Robertui Šalnai ir Rytui Šalnai, kurie šiuo maršrutu tarsi į visumą sujungė gražiausią šiaurės magiją.
