Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Pro sąžalynus išnyra iš skaldytų lauko akmenų ir raudonų plytų mūrytas svirnas. Jo sienų tvirtybės galėtų pavydėti bet kuris šių laikų statinys. Net pažvelgus pro buvusių durų angą, regimas vaizdas priverčia netekti amo. Svirnas išties milžiniškas, jį sudarė trys aukštai, kurių perdangos jau seniai išpuvo, o gal buvo sunaikintos žmonių.
Toje didelėje apleistoje salėje gyvybės įneša tik pro kiauras stogo ertmes šokantys saulės spinduliai. Nors apie šio dvaro istoriją internete informacijos nėra, akivaizdu, kad tai buvo turtinga sodyba. Būtent svirnų dydis ir jų architektūrinis dailumas tai dažnai išduoda.
Čia pat, prieš svirną, į Mažaičių kaimą žvelgia kitas įdomus pastatas – panašu, kad tai buvusi spirito varykla. Apie tokią statinio paskirtį galima spręsti iš stoge kyšančio didelio apvalaus kamino.
Atrodė, kad Mažaičių dvarvietėje beliko tik tie du likimo nuskriaustieji. Gale kaimo pirmyn ir atgal vis vaikščiojau šalia tankiai suaugusių medžių paunksmės ieškodama rūmų. „Arba Mažaičių dvaro rūmai sugriuvo, arba jų likučiai labai gerai slepiasi tose džiunglėse“, – tariau kartu su manimi į šią vietą atvykusiai mamai.
Nekantraudamos nusiteikėme leistis gilyn į tą kvepiančią, knibždančią laukinę pievą.
Po šių mano žodžių ji priėjo arčiau už žmogų aukštesnių krūmų sienos ir pro jų properšas įžvelgė tolumoje esančio medinio statinio stogą. „Rūmai štai čia!“ – šūktelėjo mama. Tuomet nekantraudamos nusiteikėme leistis gilyn į tą kvepiančią, knibždančią laukinę pievą, apsuptą gamtos sukurta tvora.
Bent jau šiltuoju metų laiku ji netrikdoma žvilgsnių, pėdų ar bet kokios kitos žmogaus veiklos. Tarsi Eliziejaus laukai, tarsi rojus iki ten apsilankant mums, tiems artimiems primatų giminaičiams.
Akyse išvystas laukinės pievos vaizdas kaipmat privertė susimąstyti ir apie ten galinčius slypėti atvirus šulinius, duobes ir kitus nepageidaujamus siurprizus.
Kuo ilgiau stebėjau tą kvapą gniaužiančią pievą, tuo labiau linkau čia atkeliauti vėlyvą rudenį ar žiemą. Vis dėlto, mano kompanionė buvo ryžtingesnė ir būdama gerokai žemesnė už mane ryžosi pirmoji klampoti iki rūmų. Susigėdusiai Lietuvos metų keliautojai (tokį titulą buvau pelniusi prieš keletą metų) teko vėžlinti paskui drąsesnę vedlę.
Mums pasisekė, kad čia išvydome kažkokią žemesne žole apaugusią vagą, gal ji buvo skirta nubėgti susikaupusiam vandeniui, o gal susiformavo natūraliai. Tas žalias takas vedė per žiedais pasidabinusias notreles, dilgėles, vikius, garšvas. Jų skleidžiamas sodrus aromatas net lengvai svaigino, turbūt todėl visi šie augalai į puotą kvietė nesuskaičiuojamą daugybę kamanių, bičių, o taip pat ir laumžirgių ar grakščiųjų gražučių.
Nenorėdamos sutrikdyti tos mažai kur beregimos gamtos idilės, link savo tikslo ėjome retais, dideliais žingsniais. Netrukus atsivėrė ir Mažaičių dvaro rūmai – „L“ raidės formos, dviejų aukštų ir labai apleisti.
Nuo vaizdo vidiniame rūmų kieme taip pat abi aikčiojome – pasijautėme tarsi fantastiniame filme apie juros periodą. Būtent tokį įspūdį paliko čia karaliaujantys paparčiai milžinai.
Pačiuose dvaro rūmuose švilpauja vėjai – nebėra durų, nebėra langų. Jo viduje mėtosi pajuodę čiužiniai, šiukšlės ir krosnių nuolaužos. Pastato grindys girgžda nuo mažiausio prisilietimo, o iš lauko sklidusi gaiva nejučia pasikeičia į taip pažįstamą apleistų pastatų kvapą.
Jaukiausias (jei taip galima pasakyti) rūmų vidaus vaizdas atsiveria pažvelgus į šviesa nutviekstą verandą, kurios priešakyje riogso senas fotelis, o jį jau liečia vidun besiveržiančių vijoklių pirštai. Vaizdas toks, tarsi čia sėdėtų nematomas naivus optimistas, už nugaros palikęs pasaulio pabaigą... Manyčiau, kad labiau filosofiškesnės vietos surasti nelabai ir pavyktų.
Šiuo atveju svajoti neverta, Mažaičių dvaro jau niekas nebeišgelbės. Visgi šis trumpas sustojimas gali bent kažkuriam laikui padėti išsaugoti jo atminimą.
Apie šią vietą tylėtų net dirbtinis intelektas, mat, kaip ir minėjau, šio dvaro istorijos detalių interneto erdvėje tiesiog nėra. Nors, kad ir kaip bebūtų keista, 2016 m. Aukštelkų seniūnijos veiklos plane, trumpame seniūnijos lankytinų vietų sąraše, nurodomi būtent buvusio Mažaičių dvaro sodybos fragmentai (rūmai, spirito varykla). Įdomu, kiek turistų čia apsilankė nuo to laiko...
Negalėdama susitaikyti su šios kadaise galingos dvaro sodybos istorijos spragomis, kreipiausi į Radviliškio rajono savivaldybės viešąją biblioteką, kurios darbuotojai žurnale „Radviliškio kraštas“ (2021 m.) (tai šios bibliotekos leidžiamas leidinys) pavyko rasti vieną įrašą apie Mažaičių dvarą. Ačiū jai.
Kraštotyrai skirtame žurnale rašoma, kad Mažaičių dvaro savininku buvo pirklys, liuteronas Andrejus Neirandas. Čia jis turėjo 475 deš. dirbamos, 4 deš. nedirbamos žemės ir 481 deš. miško. XIX a. antrojoje pusėje tai jau buvo didelis dvaras Vėzgės upės pakrantėje, šalia Mažaičių kaimo.
1914 m. stambi dvarvietė turėjo išplėtotą infrastruktūrą: tuo metu čia fiksuota 11 statinių ir vėjo malūnas, tvarkingai suformuotas parkas su nemažu sodu bei įspūdingi geometrinio plano gėlynai. Kiek atokiau buvo Beržynės palivarkas, kuris 1924 m. dalinai išdalytas, suformuojant čia žemės sklypus mažažemiams ir savanoriams. Leidinyje taip pat užsimenama, kad dabar dvarvietė yra labai apleista.
1914 m. stambi dvarvietė turėjo išplėtotą infrastruktūrą.
Nors Mažaičių dvaras tėra vienas iš daugelio griūvančių Lietuvos dvarų, jis bene vaizdingiausiai parodo, kad mirdamas pats, gyvenimą gali suteikti kitiems, šiuo atveju – gamtai.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
