Galisijos kultūra priskiriama keltams, todėl jos muzikos garsuose galima išgirsti dūdmaišių melodijų.
Taip pat čia aktyvus nacionalistinis judėjimas, surengiantis po kelias protesto akcijas per metus. Nacionalistinių pasisakymų apstu ant pastatų sienų, pakelės stulpų.
Praeitame tekste pasakojau apie Galisiją, jos miestus, Santiago kelią. O dabar laikas susipažinti su šio regiono šventėmis ir ne pačia linksmiausia tema – nacionalizmu. Šie judėjimai itin pasireiškia vasaros metu, kuomet žmonės atostogauja ir turi daugiau laiko šiai veiklai.
Susigrąžinti atimtą tapatybę
Nacionalizmas – dar vienas Galisijos bruožų. Šis regionas yra vienas iš trijų, turinčių savitą kalbą, ir siekiančių nepriklausomybės. Tačiau šis siekis greičiau principinis nei realus, nes tuo atveju, jei Galisija taptų nepriklausoma šalimi, jai tektų susidurti su daugybe finansinių bei teisinių problemų. O šis regionas nėra turtingiausias šalyje.
Vis tik žmonės kartas nuo karto susirenka į manifestacijas. Štai šią žiemą Ourensės gatvėmis buvo eisena, skanduojanti „Fuera fuera fuera bandera española!“ (Šalin šalin šalin Ispanijos vėliavą!). Tačiau tai buvo daugiau parodomoji, pasipiktinimo akcija. Dalis dalyvių buvo alaus buteliais nešinas jaunimas, rimtumo eisenai nepridėjęs.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr./Nacionalistų manifestacija |
Nacionalistiniai judėjimai pradėjo reikštis po diktatoriaus gen. Fransisco Franco mirties. Nors jis buvo galisas, kilęs iš Ferolio (La Korunja), bet savo valdymo laikotarpiu draudė galisų (tuo pačiu ir baskų bei katalonų) kalbą, tradicijas, kultūrą. Jo idėja buvo – viena Ispanija be jokių regionų ir savitų tradicijų. Dėl to dabar Ispanijos vėliava kai kuriems žmonėms kelia blogus prisiminimus ir jie siekia susigrąžinti atimtą savitumą.
Kai kurie galisai savęs nelaiko ispanais. Pernai gatvėje mane angliškai užkalbino vienas vaikinukas. Kai jo paklausiau, iš kur jis yra, man atsakė: „Aš iš Galisijos. Nesu ispanas, man nepatinka Ispanija“. Ir buvo labai nustebęs, kad aš, praleidusi „jau“ tris mėnesius čia, dar nežinau, jog Galisija – nepriklausoma valstybė. Su tokio tipo žmonėmis geriausia nesileisti į diskusijas.
Kaimuose žmonės iki pat šiol kalba galisiškai, gatvių pavadinimai užrašyti taip pat šia kalba. Kai kurie nepakeičia kalbos net tada, kai pašnekovas kalba ispaniškai.
Organizacijos, kurioje savanoriavau, direktorius – „užkietėjęs“ galisas, tikintis, kad gyvena atskiroje šalyje. Su savo darbuotojais, ir netgi užsieniečiais savanoriais jis kalbėdavo ne ispanų, o savo „gimtąja“ kalba. Ir tik paprašius jo išversti, kas buvo pasakyta, prabildavo kastiliškai.
Yra dar vienas tipas žmonių, kurie nemėgsta atvykėlių, ypač užsieniečių, daugiausiai – rumunų. Jiems atrodo, kad jie tik ir taikosi atimti iš jų viską, ką jie turi. Šiems žmonėms vis dar skauda širdį, jog Ispanijoje yra kalbų įvairovė ir kad skirtingų regionų gyventojai kartais negali susikalbėti, nors ir yra tos pačios valstybės piliečiai.
Kiekvieną dieną – vis kita šventė
Fiestos! Kaipgi be jų? Vis tik esame Ispanijoje. Pasirinkimas išties džiuginantis: nuo žiemos karnavalų iki rudeninio kaštonų valgymo.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr./Kepami kaštonai. Jiems ypatingo paruošimo nereikia, tiesiog būtina gerai įkaitinti anglis ir pradėti kepti. |
Rugsėjo jūros gėrybių šventės metu egzotiškų patiekalų mėgėjai lepina savo akis ir skrandžius kiek tik išgali. Šventės principas paprastas: prie įėjimo į teritoriją nusiperkamas bilietas. Kaina priklauso nuo to, kiek ir ko norėsis valgyti. Na, o po to jau su bilietu einama prie skirtingų „virtuvėlių“ kur ten prieš akis iškepama žuvytė, krevetės, aštuonkojai, krabai, vėžiagyviai... Žinoma, prie viso to dar reikia vynelio. Geriausiai, balto galisiško „Albariño“. Taip ir vakarojama su gera kompanija. Šventė vyksta visą savaitgalį, čia būna ir koncertai, bei uždarymo fejerverkai. Koncertai dažniausiai būna nemokami, skamba tradicinė muzika ir dainos.
Dar viena populiari šventė tiek Galisijoje, tiek kitose šiaurės ir vakarų Iberijos pusiasalio dalyse – vadinama „Magosto“. Jos metu pagrindinis dėmesys skiriamas kaštonams ir ugniai. Tiesiog priešais dalyvių akis kepami kaštonai, ir jie valgomi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista ir neįprasta, bet vėliau priprantama. O ir kaštonų skonis visai neblogas, primenantis riešutus.
Ši šventė vyksta spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje. Ji taip pat pažįstama ir Portugalijoje. „Magosto“ ypač populiari vaikų tarpe. Tądien jie neina į mokyklą, o jų veidai būna išpiešti juoda anglimi.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr./Kepimui paruošti kaštonai |
Gegužės pradžioje prasideda „Fiesta do Maio“ (kas iš galisų kalbos išvertus būtų gegužės šventė). Miesto aikštės puošiamos gyvomis gėlėmis, organizuojamos mugės, kurių metu „šventėjai“ gali nusipirkti odinių rankdarbių, tipiško maisto, paragauti vietinio alaus, likerių, vyno. Be abejonės, ir čia skamba dainos, dūdmaišiai. Gatvėmis žygiuoja tipiška apranga vilkintys muzikantai.
Dar viena gėlių šventė, tik jau didesnė, vyksta birželio pirmąjį savaitgalį Ponteareas kaimelyje, 30 km už Vigo. Čia kelias savaitės prieš šventės pradžią pradedamos rinkti gėlės, vykdomi didžiausi jų užsakymai iš aplinkinių miestelių ir kaimelių. Naktį prieš šventės pradžią vyksta intensyvus darbas: savanoriai pieša gėlių kilimų kontūrus, moterys ruošia gėles, vyrai, vaikai ir visi norintieji pradeda jas dėlioti ant jau esančių piešinių. Tai tęsiasi visą naktį, o jau nuo pat ankstyvo ryto praeiviai žavisi sunkaus darbo rezultatu.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr./Naktinis pasiruošimas gėlių šventei |
Gėlių kilimai ir medžiagos jiems – smėlis, akmenys, ir kt. – keliauja ne vien iš žemyninės Ispanijos dalies, Kanarų salos taip pat prisideda prie šio renginio. Europos šalys irgi nelieka abejingos.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr./Muzikantai eina į šventę. |
Nors šventės motyvas – religinis, tarp šventųjų atvaizdų galima atrasti ir paprastų kilimų, gausių spalvomis ir įvairiais ornamentais.
Vidurdienį kilimais žengia eisena. Ponteariečiai sunerimę stebi: ateina jų meras su žmona ir kitais savivaldybės atstovais. Jie pamojuoja gyventojams, nusišypso, taria vieną kitą tradicišką žodelį. Ir gėlių kilimai jau būna praradę savo grožį. Tačiau gaivus jų kvapas dar išlieka kelias dienas.
Vasara – švenčių metas. Kiekviename, net mažesniame, kaimelyje kiekvieną savaitę vyksta kažkas naujo. Ir visuomet ten galima rasti nuostabaus maisto, skanių gėrimų, žavių gamtos vaizdų, sėdint ant pievutės pasiklausyti muzikos. Tikriausiai dėl to dalis galisų, turėdami atostogas, lieka savo regione ir mėgaujasi jo malonumais.
