Pirmąjį vakarą Argentinoje praleidau su Kavaliūnų šeima. Argentiniečiams įprasta vakarieniauti po 21 valandos ar net vėliau. Turiu įtarimą, kad tokį įprotį jie išsiugdė dėl vasaros karščių, kai aktyvesnis gyvenimas prasideda tik nusileidus saulei.
Beriso gyvenimo ritmas žymiai skiriasi nuo metropolio, Buenos Airių. Prieš vykstant į šeimos namus nedrąsiai pasiteiravau mano gidu tapusio Kevino, ar dėl manęs nerengia kokio specialaus sutikimo. Viena vertus, kukliai nenorėjau sujaukti įprasto šeimos vakaro, taip pat buvo puiki proga pamatyti argentinietišką kasdienybę. Kevinas patikino, kad viskas bus kaip visada.
Įžengus pro duris iškart pasitiko jo mama Marcela, tėvas Hectoras, sesė, jos draugė, kita sesė ir jos vaikinas. Berise gyva tradicija prie vakarienės stalo sėsti ne tik su giminėmis, bet ir kaimynais. Vakaro metu prie mūsų prisijungė ir prie „Nemuno“ kultūros centro sutiktas Estebanas.
Šeimos galva Hectoras Kavaliūnas iškart įpylė alaus ir nusivedė į šalia namo esančią vasaros lauko virtuvę. Joje ne tik kepama mėsa, bet ir stovi ilgas stalas, prie kurio vasaros vakarais susirenkama bendrai vakarienei. Ant lentynų buvo pilna įvairių lietuviškų smulkmenų: nuo taurelių ir bokalų iki lėkščių.
Hectorui patinka kulinarija, per Berise vykstančias imigrantų šventes jis dažnai gamina lietuviškus patiekalus. Kurį laiką rituališkai pastovėjome su stiklinėmis rankose ir pažiūrėjome į karštoje krosnyje skrundančią mėsą, persimetėme trumpais juokeliais ispanų-lietuvių kalbomis ir grįžome prie stalo.
Vėlyva vakarienė su trečios ir ketvirtos kartos lietuviais Argentinoje Kavaliūnais paliko labai jaukų įspūdį. Sudėjome ant stalo mano atvežtus lietuviškus saldainius ir argentinietišką matę. Kiek rizikuodamas paėmiau ir „Suktinio“ butelį. Jis, nors ir atsargiai ragaujamas, sulaukė didelio pasisekimo, o ypač patiko argentiniečiui Kevino sesės Agustinos vaikinui.
Atvykę su „Sierra Cordoba“
Vakaro metu išsikalbėjome, kad Hectoro senelis į Argentiną 1929 metais transatlantiniu laivu „Sierra Cordoba“ atvyko iš Biržų rajono, o Marcelos močiutė iš Panevėžio. Pavalgius ji atneša parodyti išsaugotą Emilijos Užunarytės pasą. Toks užsienio pasas lietuviui suteikdavo galimybę išvykti visur, išskyrus Lenkiją, su kuria Vilnių praradusi Lietuva nepalaikė diplomatinių ryšių.
Abiejų Argentinos lietuvių seneliai turėjo prisitaikyti ne tik prie kitokių gamtinių sąlygų, bet ir sunkaus darbo ritmo. Trečiajame dešimtmetyje Berisas buvo žymus savo mėsos perdirbimo gamyklomis. Dauguma lietuvių ten ėmėsi sunkiausių darbų – nuo skerdienos apdirbimo iki stingdančio darbo šaldytuvuose, kur reikėdavo nuolat sukrauti ir perkrauti mėsą.
Beveik visi sutikti Argentinos lietuviai pabrėžė, kad esminė jų bendruomenės sėkmės priežastis – sunkus darbas. Atvykę emigrantai suprato, kad greito kelio atgal nebus, tad iš paskutiniųjų bandė kabintis ir kurti savo gyvenimą Pietų Amerikoje.
Ilgą laiką jie stengėsi palaikyti ryšį laiškais ir pranešimas bendraudami su giminėmis. Kai kurie net sutaupydavo pinigų atostogų kelionei atgal į Lietuvą. Bendruomenės ryšius su gimtine nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija.
Vakaro pabaigoje Kavaliūnams deklaravau, kad nepaisant ispanakalbės aplinkos ir nedidelių mentaliteto skirtumų jaučiuosi kaip tikroje lietuviškoje šeimoje. „Lyg sėdėčiau pas draugo tėvus Lietuvoje“, – apibendrinau jaukią nuotaiką.
Reportažas iš niekur
Antros dienos rytą prabudau nerimaudamas dėl užduočių. Su Kevinu sutarėme, kad jis grįš iš darbo per pietus ir padės man sukurpti reportažą Lietuvai. Himnas Berise buvo giedamas liepos 6-osios dienos 15 valandą. Planas pasiruošti anksčiau iškart buvo sužlugdytas, nes dauguma aktyvių miestelio lietuvių arba Dainų šventėje Lietuvoje, arba dirba.
Susitarėme su viena iš bendruomenės lyderių, apie Beriso lietuvius knygą parašiusia ir vietos lietuvių radijuje dirbusia Ana Semėnas, kad ji bus reportažo herojė.
Labiausiai paveikė tai, su kokiu grauduliu jie kalba apie distanciją nuo tėvynės, ir tai, kaip džiaugiasi, kad kažkada okupuotai Lietuvai dabar atsivėrė vakarietiško gyvenimo galimybės.
Sėdėdamas namie ir laukdamas, kol grįš Kevinas, bandžiau raminti save, kad viskas bus gerai. Didžioji problema – vaizdo ir garso kokybė bei ryšys. Teks filmuoti ne tik be profesionalaus operatoriaus, bet ir sudėtingomis sąlygomis, pučiant žiemiškam vėjui nuo Atlanto vandenyno.
Dar baisiau buvo dėl įtarimo, kad argentinietiškas punktualumas – neegzistuojantis reiškinys. Klydau. Man jau pradėjus nerimastingai vaikštinėti po namus ir dirsčioti į laikrodį, Kevino automobilis įsuko į kiemą. Mintyse padėkojau likimui, kad man teko gidas, kuris, pasak jo, nemėgsta stereotipinio argentinietiško vėlavimo.
„Turėsim suktis rapido“, – pasakiau, mesdamas į kuprinę mikrofoną, laidus ir kitus dalykus, kurių gali prireikti. „No problemo“, – ramiai atsakė Kevinas, lyg nesuprasdamas užduoties sudėtingumo. Aš įtariai pažiūrėjau, bet prisiverčiau patikėti, kad viskas vyks sklandžiai.
Greitai nuvykome pas Aną, kurią vietiniai lietuviai vadina Onute, ir per dvidešimt minučių buvome prie Rūpintojėlio. Būtent prie šio tautinio paminklo nuolat renkasi Beriso lietuviai. Prieš filmuojant Ana dar manęs paklausė, ką jai reiks sakyti, bet aš nuraminau, kad tiesiog perduotų nuoširdžius linkėjimus Lietuvai ir sakytų tai, ką nori pasakyti lietuviams.
Viskas puikiai. Turim dviejų minučių pasijungimą į Vilnių, kurio metu aš spėjau pakrykštauti „vamos!“, Ana susigraudino ir nuoširdžiai pasidžiaugė nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos sėkmės istorija, o Kevinas tapo profesionaliu operatoriumi, kuris man pasakius, kad esame prie Rūpintojėlio, kilstelėjo telefoną ir parodė bendrą vaizdą.
Dainų šventės dalyviams patiko. Man akmuo nukrito nuo širdies. Dabar galima pasiruošti pagrindiniam įvykiui.
Prieš trečią valandą pradėjo rinktis vietos lietuviai. Aš jiems įteikiau „4 milijonų lietuvių“ vėliavą, marškinėlius, pakabukus ir vėliavėles, kurias atgabenau iš Lietuvos. Kiekvienas atėjęs ne tik puldavo sveikintis, bet ir demonstruoti savo kalbos žinias arba atsiprašinėti, kad lietuviškai moka jau silpnai.
Jaunesniems lietuvių kilmės argentiniečiams buvo šiaip įdomu persimesti su manimi žodžiu kitu, o vyresniems aš buvau savotiškas eksponatas. Tikras lietuvis iš tikros Lietuvos. Kai kurie tiek įsikalbėjo ir pralaužė kalbos barjerą, kad man teko fiziškai veržtis iš jų apsupties ir priminti, kad turėsim gyvą himno giedojimo transliaciją 15min portalui.
Nesu ultrapatriotiškas žmogus. Laikausi nuosaikios distancijos ir stengiuosi patriotu būti mažuose socialiniuose reikaluose ar kasdieniuose darbuose. Paauglystėje, maišto ir veržimosi laikotarpiu buvau net labai skeptiškas abstrakčiai lietuvybės idėjai. Bet nuoširdus Beriso lietuvių džiaugsmas ir entuziazmas sušildė mano surambėjusią žurnalisto širdį.
Po himno giedojimo prie manęs supuolė senoliai, kurie sužinoję apie Anos pasisakymą LRT eteryje irgi norėjo perduoti linkėjimus lietuviams. To mano planuose nebuvo, bet tiesiog negalėjau jiems pasakyti ne ir įrašiau jų pasisakymus atskirai. Labiausiai paveikė tai, su kokiu grauduliu jie kalba apie distanciją nuo tėvynės, ir tai, kaip džiaugiasi, kad kažkada okupuotai Lietuvai dabar atsivėrė vakarietiško gyvenimo galimybės.
Po himno dar valandą klausiau ir buvau kamantinėjamas. Gavau ir daug asmeninių prašymų perduoti linkėjimus Lietuvoje esantiems artimiesiems, kuriuos pasistengiau sąžiningai išpildyti.
Istorinė „Mindaugo“ draugija
Galiausiai bendravimo banga mane nunešė į „Mindaugo“ draugijos patalpas. „Nemuno“ draugiją į priekį veda jaunatviškas entuziazmas, ten daugiau šokių ir nuotaikingo klegėjimo, o antrosios emigrantų kartos kurta „Mindaugo“ draugija rimtesnė ir, susidaro įspūdis, labiau atsidavusi tradicijos saugojimui.
Tai sako net ir oficialus pavadinimas – Lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugija „Mindaugas“. Iš pokalbių su draugijų nariais supratau, kad „Mindaugo“ draugija susikūrė kaip religine tradicija ir istorija pasižyminti bendruomenė. Abi jos yra pirmosios Argentinos lietuvių draugijos „Vargdienis“ atšakos.
Kaip ir „Nemuno“ draugijoje, čia yra salė, kurios gale šokiams ir dainoms skirta scena. Prie įėjimo kabo karaliaus Mindaugo stilizuotas paveikslas, kuriame įrašyta ne tik mirties, bet ir apytikrė gimimo data (1200–1265 m.).
Prieangyje, kaip ant „Nemuno“ draugijos laukujės sienos, yra raižinys. Jame pavaizduotas karalius Mindaugas, dešinėje rankoje laikantis kryžių, o kairėje esančiu kardu rodantis į rytų pusę. Už jo – karalienė Morta. Šalia nerūpestingai šokantys lietuviai.
„Mindaugo“ draugijoje kabo ir prezidentės Dalios Grybauskaitės bei pirmosios Migrantų šventės gražiausios lietuvaitės portretas.
Kasmet rengiamoje šventėje, kurioje dalyvauja visos Beriso tautinės bendruomenės, išrenkama po vieną kiekvienos bendruomenės gražiausią merginą, o vėliau iš jų renkama Mis Berisas.
Vilniaus universitete studijavęs, lietuviškai kalbantis Adrianas Glenza parodė ir į virš durų kabantį užrašą „Labas“. Tiesa, jame net du šauktukai. Vienas įprastas, o kitas pagal ispanų kalbos tradiciją prieš žodį.
Linksmiausias pašnekovas „Mindaugo“ draugijoje buvo senelis Raulis. Prieš įeinant į draugijos pastatą jis priėjo ir šelmiškai šyptelėjęs perspėjo: „Ten už dviejų namų yra lenkai įsikūrę. Neik pas juos! Jie Vilnių iš mūsų buvo atėmę!“.
Tiesa, jokių tikrų konfliktų su kitomis bendruomenėmis lietuviai Argentinoje neturi. Atvirkščiai, sovietinės okupacijos metais itin suartėjo okupuotų tautų draugijos. Lietuviai tapo bičiuliais su kroatais, ukrainiečiais, vengrais, lenkais.
Raulio pasakojimai ir juokingos pastabos nuolat kėlė neviltį jo bendraamžėms senutėms, kurios dažnai tiesiog numodavo ranka: „Tegul jis pakalba, o mes tada papasakosim, kaip buvo iš tikrųjų.“
Galiausiai Raulis buvo nutildytas moterų unisono. Kurį laiką sėdėjo įsižeidęs ir tylėjo. Vienai močiutei sureagavus ir pasijuokus, kad jis be klausos aparato ir tikriausiai nieko negirdi, Raulis atsisuko, šyptelėjo ir rėžė: „Nepasiėmiau aparato, nes žinojau, kad reiks jūsų kalbų klausyti.“
Raulis draugijoje vadinamas Rūpintojėlio tėvu, nes būtent jo iniciatyva buvo pastatytas paminklas lietuvybei. Jis tikino, kad viskas gaminta pagal lietuvišką pavyzdį. Tam jis pats išnagrinėjęs daugybę tautodailės darbų. „Dariau viską, kad būtų lietuviškai“, – tikino jis, džiaugdamasis, kad nepaisant prognozių Rūpintojėlis iki šiol neužkliuvo vietiniams chuliganams ir tapo bendruomenės traukos simboliu.
Raulio tėvai atvyko į Argentiną taip pat trečiajame dešimtmetyje. Tėvas buvo kilęs iš Utenos, o mama gimusi netoli Kavarsko. Juokdamasis jis pasakojo prisimenąs tėvų barnius: „Tėvas, kai supykdavo, tai sakydavo mamai: eik tu, tu, iš Kavarsko!“.
Jis pasakojo, kad vienas pirmųjų Argentinoje įsikūrusių lietuvių uždavinių buvo sukurti šeštadieninę tautišką mokyklą. Vėliau atsirado poreikis susirinkti ir bendrauti, kartu švęsti šventes, taip pradėjo kurtis pirmoji „Vargdienio“ draugija. Vėliau ji vystėsi ir susikūrė dvi atskiros „Nemuno“ ir „Mindaugo“ draugijos, kurios iki šiol aktyviai veikia.
Pokalbį sunkino ir tai, kad visi norėjo mane pakalbinti vienu metu. Moterys pasakojo apie savo tradiciją rinktis sekmadienio arbatėlės, Raulis vis įspėdavo dėl lenkų grėsmės ir prisimindavo naujas bendruomenės gyvenimo detales, spėdamas juokeliais atsakyti į moterų priekaištus.
Pajutau, kad pradedu prarasti dėmesį ir nepaisant to, kad sėdėti ir kalbėtis, būti lietuviškumo eksponatu ir žmogumi, kuris išklauso, buvo visai malonu, bet laikas judėti toliau. Susiradau Kevino žvilgsnį ir galva parodžiau durų link. Jis supratingai linktelėjo ir po truputį išsmukome iš „Mindaugo“ draugijos, prieš tai atsiglėbesčiavę su visais senoliais.
Prieš lipant į automobilį dar išgirdau Raulio balsą: „Ten už dviejų namų lenkai... Pas juos neikit.“
15min žurnalisto kelionę į Argentiną apmokėjo „Tautiškos giesmės“ ir „4 milijonai“ projektų rengėjai. Straipsnių turiniui tai įtakos neturi.
