Penktąją dalį paskyriau trumpos kelionės ir daugybės patirčių Argentinoje apmąstymui. Labiausiai stebina faktas, kiek nedaug mes dar žinome apie lietuviškumo židinius visame pasaulyje ir kokia stipri ši jungtis, nepaisant grįžtamojo ryšio trūkumo.
Beriso lietuvių situacija apskritai unikali. Nedideliame miestelyje bendruomenės dalis, kurią sieja 1930-ųjų migracijos banga, ne tik išsaugojo lietuvišką tapatybę, bet ir susikūrė savitą jos versiją, kuri pritraukia ir kitų tautinių bendruomenių narius. Keli šimtai lietuvių (ar jų bendruomenei save priskiriančių) labiausiai išsiskiria Berise.
Argentinos lietuvius labiau nei lietuvių kalba vienija šokiai, lietuviška muzika, kulinarinis paveldas ir savotiška istorinė mitologija. Jei Berise pamatytas karaliaus Mindaugo plakatas mane nustebino joje lengva ranka pažymėta ne tik mirties, bet ir gimimo data (1200-1265 m.), tai vėliau įsitikinau, kad iš tarpukario istorijos atsineštos Lietuvos istorijos žinios netrukdo suformuoti savitą vaizdinį.
Tiek „Mindaugo“, tiek „Nemuno“, tiek Buenos Airių lietuvių centro patalpas puošia lietuviškumą susumuojantys raižiniai, kuriuose lietuviai-karžygiai, lietuvės-šokėjos, lietuviai-muzikantai, lietuvės-dainininkės, lietuvės-verpėjos ir t.t.
Beriso bendruomenėje dar gyva tarpukario Lietuvos dvasia ir jos liudininkai. Sovietmetis čia tik netiesiogiai patirtas periodas, kuris sunkiai suprantamas, nepadaręs jokios įtakos Argentinos lietuvių lietuviškajai tapatybei. Dabarties Lietuva matoma kaip sėkmės pavyzdys. Net ir nematę sovietinio periodo tragizmo ir absurdo Beriso lietuviai konstatuoja neįtikėtiną Lietuvos progresą per pastaruosius tris dešimtmečius.
Prieš vykdamas nesitikėjau, kad sutiksiu tiek Argentinos lietuvių, kurie kalbės apie kelionę į Lietuvą ir net gyvenimą senelių ar prosenelių gimtinėje. Jaunimas santykį su Lietuva užmezga per mokslą Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, o vėliau stengiasi atvykti studijuoti į Lietuvą arba bent jau pasinaudoti Dainų švente ar kitais masiniais renginiais, kad su šokių kolektyvu aplankytų mistine jiems tapusią Lietuvą.
Šalia tokio tiesioginio santykio su Lietuva visi Pietų Amerikos lietuviai vienijami ir įvairiose žemyno valstybėse, kur gyvena lietuviai, vykstančių jaunimo susitikimų. Argentinos lietuviai pažįsta Brazilijos ar Urugvajaus lietuvius. Juos visus apjungia ne tik renginiai, bet ir kultūriniai ryšiai, kurie nebūtinai paremti lietuvių kalbos mokėjimu.
Buenos Airėse pastebėjau ir tai, kad lietuviškumas yra ne tik kultūrinis ryšys, bet ir savotiška laisvalaikio praleidimo forma. Būtent todėl lietuvių bendruomenėms pavyksta pritraukti kitų tautybių žmones. Lietuvių dainos, šokiai ir po jų vykstančios vakarienės yra linksmas laisvalaikio praleidimo būdas bei galimybė pažinti naują kultūrą.
Argentina – kultūriškai atvira valstybė. Emigrantų praktiką ir savo naujosios tėvynės patirtį pritaikę Argentinos lietuviai sukūrė atvirą ir vis naujus ryšius mezgančią bendruomenę, kuri ne tiek rūpinasi savo autonomiškumu, kiek gebėjimu įtraukti ir pademonstruoti laimėjimus.
Galbūt ši sėkminga praktika lemia tai, kad net ir trečios, ketvirtos kartos emigrantų palikuonys nepaisant vienos ar kitos kartos nuklydimo nuo lietuviškumo, grįžta ir puikiai įsijungia į bendruomenę. Tokiu būdu ir mano Buenos Airėse sutiktas malonus italų kilmės vyras gali drąsiai teigti, kad jaučiasi lietuviu ir net nubraukti ašarą, kartodamas man įvairius Lietuvos istorijos įvykius, kuriais jis savanoriškai domisi.
Stebint tiek daug simpatijos lietuviškumui išraiškų labai norisi, kad ši Argentinos lietuvių praktika būtų palaikoma ir iš Lietuvos. Nepaisant veikimo be grįžtamojo ryšio, šias bendruomenes reikėtų palaikyti ir megzti su jomis glaudesnius ryšius.
Buenos Airėse išgirdau skundą, kad prezidentė taip ir neapsilankė Argentinoje. Berise girdėjau pasakojimus apie kelis kartus, kai pro šalį vykdami užsuko lietuviai ir kiek džiaugsmo suteikė vietos bendruomenei, kai ten trumpą koncertą surengė „Poliarizuoti stiklai“.
Ryšius su Argentina vertėtų palaikyti ir dėl to, kad būtent šių lietuvių sukurta lietuviškumo interpretacija gali tapti gera praktine pamoka saugumą uždarumu vis dar kuriantiems lietuviams Lietuvoje. Patriotizmo ta 13 tūkstančių kilometrų distancija ne tik nesumažina, bet ir padeda sukurti jam papildomas prasmes, naująją lietuvybės mitologiją.
Argentinos lietuvių bendruomenė stipri savo atvirumu ir drąsa dalyvauti bendruose kultūriniuose procesuose.
„Galėtume iš jūsų pasimokyti, kaip mėgautis lietuviška kultūra. Pas jus net Rūpintojėlis kažkoks linksmesnis, labiau atsipalaidavęs rymo“, - pučiant žvarbiam Argentinos žiemos vėjui sakiau aš bičiuliui Kevinui prie Beriso lietuvių ženklo. Jis nusišypsojo ir išvertė tai kitiems Argentinos lietuviams, kurie pritariamai nusijuokė.
