Tautininkai prezidentui padovanojo dvarą
Užugirio dvarą prezidentas A.Smetona vadino Užugirio kiemu. Tai pirmasis ir paskutinis prezidento dvaras, kuriuo mėgautis jam teko labai neilgai. 1934-aisiais antrą kartą prezidentaujančiam A.Smetonai sukako šešiasdešimt – tautininkų sąjunga ėmėsi iniciatyvos surinkti pinigų ir padovanoti prezidentui dvarą.
„Pagrindinį fondą sudarė tautininkų lėšos. Tautininkai tuo metu buvę vyriausybėje, buvo galingiausi verslininkai, pramonininkai. Taigi, jų indelis dovanojant dvarą buvo didžiausias“, – teigia architektūros istorikė Jolita Kančienė.
Žemė buvo nupirkta gimtajame A.Smetonos kaime Užulėnyje. Tiesą pasakius, tai buvo senasis kunigaikščio Konstantino Radvilos nupirktas Lėno palivarkas su keletu išlikusių senų begriūvančių pastatų. Ironiškai simboliška, kad šiame palivarke baudžiavą kažkada ėjo A.Smetonos tėvai. „Atrodo, kad pats A.Smetona norėjo dvaro geresnėje vietoje, jis mėgo maudytis, plaukioti, o čia ežeras buvo uždumblėjęs – ne pati maloniausia vieta maudynėms“, – pasakoja VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis.
Tačiau, nežiūrint dovanotam arkliui į dantis, Užulėnio žemėse pradėtas projektuoti dvaras. Šis darbas buvo patikėtas labai mėgiamam to meto aukštuomenės architektui Feliksui Vizbarui. Žemė buvo dovanota, o štai pačius rūmus prezidentui teko statyti ir iš asmeninių lėšų. Pinigų nuolat trūko. Galbūt todėl F.Vizbaro projektuoto dvaro ir jo aplinkos vizija dar ne kartą kito.
„A.Smetona iš visų prezidentų buvo, ko gero, pats neturtingiausias XX a. – jis nelabai siekė praturtėti“, – tikina VDU istorikas doc. dr. K.Antanaitis. Ko, gero, tai puikiai iliustruoja nelabai graži istorija, kai, perdavęs prezidento regalijas Aleksandrui Stulginskiui, A.Smetona vėl ėmėsi redaktoriaus ir rašytojo amato. Leisdamas tautininkų spaudą, vienu rašiniu užsitraukė valdžios rūstybę ir pateko kalėjiman.
„Tarpukario Lietuvoje buvo galima pasirinkti: arba sumoki baudą, arba atsėdi už tą paskirtą sumą areštinėje. Tai A.Smetona trumpam ir buvo ten atsidūręs, už savo redaktoriaus darbą“, – pasakoja istorikas.
Atvažiavusieji į dvarą, pirmiausia susidurdavo su centriniu rožynu, kurį sovietmečiu pakeitė betoniais borteliais puoštas gėlynas. Nors tarpukariu visas dvaras buvo iš tiesų buvo apsodintas rožėmis. „Smetonienė labai mėgo rožes ir dabar čia bandomas atkurti rožynas. Apačioje būdavo atvira terasa su lauko baldais, kur svečiai mėgdavo išgerti arbatos, kavos. O Smetonienė iš antro aukšto stebėdavo, kas vyksta jos ūkyje“, – pasakoja landšafto architektė Jolita Paužuolienė. Nors ūkis buvo didžiulis ir tikrai modernus, o Užugirio dvare specialiai prezidentui buvo įvesta telefono linija, čia nebuvo vieno svarbaus XX a. akcento – elektros.
Įspūdinga A. Smetonos vardadienio šventė
Vienas iškilmes, vykusias dvare, prisimena ir gretimame Lėno kaime gyvenanti Antanina Dirsienė, vietinių švelniai vadinama Antosyte. „Prezidento vardadienio išvakarėse po egzaminų, ėjome jį švęsti. Mums, vaikams, pamenu dalindavo saldainius. Ant ežero paleido daug žvakučių – buvo labai gražu. Paskui ant rytojaus atėjo rusai, išbėgo prezidentas – ir viskas“, – atmena amžininkė.
Pasaulietiškai įrengta dvaro mokykla
Vos už kilometro nuo Užugirio dvaro – A.Smetonos gimtajam Užulėnio kaimui, galima sakyti, dovanota mokykla. Čia prie maršruto prisijungs muziejininkė Odeta Lukošiūnaitė, kuri gali parodyti, kaip išsikepti kugelį, kurį mėgo pats prezidentas. Odeta taip pat mokėsi A.Smetonos mokykloje. Jau tuomet vaikų buvę labai mažai, o 2003-aisiais mokykla buvo uždaryta ir virto muziejumi.
O elektra, skirtingai nei paties prezidento dvare, mokykloje buvo. Nuo pat pradžių. A.Smetona mokyklai padovanojo dviejų hektarų sklypą. Bendruomenei nereikėjo jo pirkti. Tiesa, to meto spaudoje galima aptikti paburbėjimų, kad didelė mokykla buvo reikalinga ne Užulėnyje, bet – už kelių kilometrų esančiame Lėne, ten vaikų buvo daug, o ir gretimų kaimų vaikams ten nuvykti buvo lengviau. Tačiau tai buvo kone asmeninis A.Smetonos projektas, dovana gimtinei. Naujojoje mokykloje mokėsi 100 vaikų. Ir visi tikriausiai jautėsi kaip rūmuose, mat mokykloje buvo ne tik elektra. Čia buvo nuosava katilinė ir centrinis šildymas. Čia buvo karštas vanduo. Maža to, didžiuliame erdviame pusrūsyje buvo net aštuoni dušai, vėliau atsirado duonkepė krosnis ir valgykla.
„Kaimo mokykla pastatyta ir įrengta nuostabiai. Pagalvokime, ji statyta 3 dešimtmečio pradžioje – tai daug pasako apie tuos laikus, apie požiūrį į švietimo sistemą, vaikų lavinimą ir apskritai kaimą. Bet tai buvo statoma žmonėms, kad mokykla būtų traukos centras, kad vaikai ir žmonės didžiuotųsi mokykla ir jiems būtų ugdoma savigarba“, – tikina architektūros istorikė J.Kančienė.
Bebokštė bažnyčia be aiškių stiliaus bruožų
Laidos pabaigoje „Stop juostos“ kūrybinė komanda aplanko Lėno kaimą, kuriame visą savo amželį – 92-ejus metus - gyvena Antosytė. Lėno šventojo Antano paduviečio bažnyčia pradėta statyti 1924-aisiais. Prie darbų prisidėjo visa bendruomenė, Antosytės tėvai taip pat ten dirbę. Tokia keista, be aiškių stiliaus bruožų Lėno bažnyčia pradžioje buvo bebokštė. „Prezidentas vėliau pastatė bokštą ir padovanojo varpą“, – teigia amžininkė.
Bažnyčiai tuomet aukojusi visa parapija. Kunigai skyrę žemės, žmonės nešę pinigus. Viena turtinga ūkininkė varpui pirkti net 1000 litų skyrusi. Tačiau labiausiai bažnyčią parėmė A.Smetona, finansavęs didžiojo altoriaus pastatymą ir prisidėjęs ir prie bokšto iškilimo.
„Pamenu šio varpo krikštynas. Man buvo labai įdomu, net į mokyklą nėjau. Pamenu, prezidentas su savo seserimi Julija stovėjo, kai krikštyjo. Varpas buvo pakrikštytas prezidento vardu“, – teigia Antosytė.