Tai, pagalvojau, jei jau prieinama prie pat tos sienos, tai kodėl gi jos nepereiti? Niekas gi nedraudžia. Perėjome, pasiėmėme taksi ir nuvažiavome į visai netoli esantį Nadoro miestą Maroke. Pirmą kartą lankiausi užsienio valstybėje kaip stoviu – tik su pasu kišenėje ir telefonu rankoje.
Pagal gyventojų skaičių Nadoras maždaug yra Klaipėdos dydžio, tačiau pagal neturėjimą ką parodyti svečiui jis yra tarsi kokie, pavyzdžiui, Šalčininkai. Su visa pagarba Šalčininkams, aišku. (Nors gal ir ne su visa, tiek metų į valdžią nepaliaujamai renkant proputinišką koloradinį herojų, didelės pagarbos neužsigeneruosi).
Tiesa, Nadoro nykumą kiek praskaidrina Viduržemio jūra, bet nelabai daug, nes net normalaus priėjimo prie jos mieste nėra. Žodžiu, pavaikščiojome mes po tą Nadorą porą valandų, papietavome restorane ant jūros kranto ir grįžome į ispaniškąją Melilją, nes daugiau nesugalvojome nieko įdomesnio nuveikti.