Kai 1936 m. fašistinių pažiūrų generolai pradėjo perversmą, net jiems netikėtai jų planas taip paprastai nepavyko – didelė dalis Ispanijos sukilo prieš juos. Opozicija, sudaryta iš Ispanijos respublikos vyriausybės kartu su anarchistais, socialistais ir komunistais, kovėsi dėl Ispanijos valdžios iki tol, kol 1939 m. karas pasibaigė generolo Francisko Franko vadovaujamų pučistų pergale.
Belčitė atsidūrė tiesiai ant fronto linijos. Ją iš pradžių kontroliavo nacionalistai, bet 1937 m., po dvi savaites trukusios apgulties, miestą užėmė respublikonai. Nemažai amerikiečių, besikovusių Tarptautinėje brigadoje, Abraomo Linkolno batalione, taip pat dalyvavo apgultyje. Mūšio vietoje apsilankė ir Ernestas Hemingway'us bei du kiti žurnalistai – Martha Gellhorn ir Herbertas Matthewsas.
Pasakojama, kad žurnalistai miestą rado taip sugriautą, kad net nebuvo galima atskirti, kur buvo gatvės. Jie matė iš po griuvėsių vis dar traukiamus žuvusius arba stipriai sužalotus žmones, o visas miestas buvo pertvelktas nenusakomai bjauraus mirusiųjų kūnų kvapo.
Respublikonai miestą laikė iki 1938-ųjų, kai nacionalistų pajėgos jį atsiėmė. Generolas F.Franco nusprendė nesulyginti miesto su žemėmis, nors iš Belčitės buvo likę tik griuvėsiai. Jis norėjo, kad miestas liktų kaip paminklas karui. Naujoji Belčitė buvo pastatyta tik 1954 m.
F.Franco miestą norėjo palikti kaip pavyzdį to, kaip jis gali nubausti nepaklususius. Toks jis buvo tris dešimtmečius, iki F.Franco mirties. Dabar Belčitė tebestovi kaip brutalaus fašistų režimo ir karo siaubo pavyzdys.
Belčitė ir šiandien atrodo panašiai, kaip 1939 m. Mieste visur riogso griuvėsiai, laikrodžio bokštas vos stovi, kai kur galima atrasti Aragono Mudecharų architektūros likučius, o katedros griaučiai likę su kulkų ir sviedinių išdaužytomis skylėmis.
Miestą galima aplankyti tik kartu su gidu. Daugiau informacijos apie bilietus – belchite.es.