Su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais keliautoja dalijasi kelionės įspūdžiais ir vaizdais.
– Kodėl vykote į šią šalį?
– Aštunto gimtadienio proga gavau dėlionę su Maču Pikču atvaizdu. Man šis vaizdas taip įsiminė, jog nuo tada svajojau aplankyti šią šalį, o ypač – šį vieną iš pasaulio stebuklų. Ši svajonė visuomet atrodė tokia tolima, tokia nepasiekiama.
Juk Peru taip toli nuo Lietuvos, skrydžiai tikriausiai tokie brangūs, kaip iki ten nusigauti, su kuo keliauti, kaip rasti laiko nuo mokslų, nuo darbo. Tai atrodė tokia nepasiekiama svajonė, apie kurią bėgant laikui visiškai pamiršau… Kol neatėjo suvokimas, kad viskas gyvenime yra įmanoma, jei tuo visiškai tiki.
Atėjus šiam suvokimui ir pakeitus požiūrį į daug dalykų savo gyvenime, paėmiau ir užsirašiau visas svajones, kurias lig šiol turėjau ir kurias pavyko prisiminti. Nesvarbu, ar jos atrodė įmanomos, ar ne, bet giliai tikėjau, kad tai įvyks. Viena iš jų buvo aplankyti vieną iš pasaulio stebuklų – Maču Pikču, Peru. O kita – gauti jogos mokytojos sertifikatą.
Ši svajonė visuomet atrodė tokia tolima, tokia nepasiekiama.
Neprabėgus net 5 mėnesiams, sėdėjau lėktuve su bilietu į vieną pusę – į Peru sostinę Limą, kur manęs laukė 24 dienų ir 200 valandų jogos mokytojos kursai magiškų Andų kalnų apsuptyje.
Tai nebuvo mano pirmoji kelionė į kitą pasaulio kraštą. Prieš porą mėnesių grįžau į Europą iš 6 mėnesių gyvenimo ir solo kelionių po Meksiką ir Gvatemalą.
Tad nepasakyčiau, kad buvo nerimo ar baimės, labiau begalinis džiaugsmo ir pasitikėjimo jausmas, nes supratau, kad svajonė iš tiesų pildosi, kai ja patikėjau.
Apie pačią šalį ar jos lankytinas vienas per daug detalių nežinojau. Dažniausiai viską apie šalį ir lankytinas vietas sužinau būdama vietoje, klausydama istorijų iš kitų keliautojų ir tiesiog eidama pasroviui. Dažniausiai keliaujant nežinau, kur būsiu ar ką veiksiu už savaitės, viską sprendžiu diena iš dienos.
Man kelionės – tai LAISVĖ, kai gali būti ten, kur nori, kada nori ir su kuo nori. O sprendimus gali keisti diena iš dienos, nes niekam nieko neprivalai aiškinti ir darai tai, kas tau atrodo teisingiausia tą akimirką.
– Išbuvote beveik pusmetį, kodėl tiek ilgai?
– Su turisto viza Peru galima išbūti 160 dienų. Tad planas toks ir buvo, mėnesį iki jogos mokymų pakeliauti po šalį, tuomet gauti jogos mokytojos sertifikatą ir toliau keliauti. Arba rasti širdžiai artimą vietą ir ten pasilikti ilgesniam laikui. Taip ir nutiko.
Įsimylėjau mažą miestelį Pisaką, pasislėpusį Andų kalnuose, vos 60 min. kelio nuo senovės Inkų imperijos sostinės Kusko. Tai vienas iš miestelių, esančių Šventajame Slėnyje, įsikūręs 2972 metrų aukštyje, apsuptyje kalnų, krioklių ir senovės inkų miestų griuvėsių.
Išskyrus turistus, kurie aplanko Pisaką vienai dienai iš Kusko, daugiausiai dėl virš miesto esančių įspūdingų griuvėsių bei labai spalvoto vietinio turgelio, šiame miestelyje taip pat gyvena ir nemaža „expatų“ bendruomenė.
Tai – žmonės, kurie, kaip ir aš, dirba nuotoliniu būdu ir gyvena „laptop“ arba „digital nomad lifestyle“, kai darbui reikalingas tik kompiuteris ir greitas internetas. Mano nuostabai, Pisakas ir didžioji Šventojo Slėnio dalis, nors ir nuošaliai įsikūrę, turėjo sąlyginai gerą ir darbui tinkamą ryšį bei „Wi-Fi“.
Šis regionas pritraukia žmones, kurie pasilieka čia ilgesniam laikui dėl poros priežasčių. Pirma priežastis – tai bendraminčių bendruomenė, žmonės, kurie, vedami sąmoningo gyvenimo būdo ir gilesnio savęs suvokimo, čia randa prieglobstį.
Niekam ne paslaptis, kad Peru Amazonės džiunglėse gyvena gentys, kurios jau tūkstantmečius naudoja ayahuasca (haliucinogeninį dviejų augalų gėrimą) apsivalymo ceremonijose ir ritualuose. Smalsumo ir gilesnio savęs pažinimo vedami čia atkeliauja žmonės iš viso pasaulio tam, kad dalyvautų šamaniškose ceremonijose ir išsigydytų tai, ko negali išgydyti Vakarų medicina.
Kiekvienas čia atvažiuoja ieškodami gilesnės gyvenimo prasmės ir ryšio su savimi.
Pisako miestelyje ir apylinkėse yra nemažai sveikatingumo centrų, retreatų ir renginių, kur kiekvieną dieną vyksta joga, kirtanas, kakavos ceremonijos, ekstatiniai šokiai ir begalė kitų holistinių terapijų. Kiekvienas čia atvažiuoja ieškodami gilesnės gyvenimo prasmės ir ryšio su savimi. Ir, anot vietinių, gamtos medicina tau duos ne tai, ko tu nori ar ieškai, bet tai, ko tau iš tiesų reikia.
Antra priežastis, dėl ko keliautojai čia pasilieka porai mėnesių, o kiti ir porai metų arba visam laikui – tai neapsakomo grožio gamta, kalnai, šviežias maistas ir prieinamos kainos.
Nors Peru yra labiausiai žinoma dėl Maču Pikču (ir tikrai ne veltui), aplink Pisaką gali rasti dešimtis nuostabiausių žygių po Andų kalnus, ledyninius ežerus ir senovės griuvėsius. Ir dauguma jų tu gali pamatyti visiškai vienumoje, nes visi turistai vyksta į Maču Pikču ir porą kitų žymiausių lankytinų objektų.
– Ką žinojote apie Peru prieš ten atvažiuodama?
– Apie Peru žinojau tik tai, kad ten gyvena daug alpakų ir lamų. Taip pat žinojau, kad ten yra Maču Pikču. Neturėjau jokių žinių apie Peru gyvenančius žmones, inkų kultūrą, virtuvę ar patį kraštovaizdį. O Peru – tai ne tik kalnai: daugiau nei pusę šalies užimama Amazonės džiunglės, taip pat yra daug dykumų, upių, kanjonų, kolonijinių miestų ir paplūdimių.
– Koks buvo pirmas įspūdis? Ar prabuvus tiek laiko nuomonė apie šią šalį pasikeitė?
– Šalis iš karto atėmė žadą. Dažniausiai nuomonės apie šalį ką tik atvykus stengiuosi nesusidaryti, nes reikia bent 3–4 savaites pabūti, pakeliauti, pagyventi toje šalyje tam, kad pajausčiau šalies kultūrą ir žmones. Po visą šalį nekeliavau, o beveik pusmetį praleidau Andų kalnuose, tad ir nuomonės apie visą šalį sakyti negaliu.
Šalis iš karto atėmė žadą.
Kiekvienas regionas, miestelis ir vietovė turi savo įpročius ir kultūrą. Juk Peru yra net 20 kartų didesnė už Lietuvą, tad skirtumai tarp skirtingų vietovių yra didžiuliai. Miestai-metropoliai, kaip Peru sostinė Lima (kur gyvena per 11 mln. žmonių), labai skiriasi nuo mažų ir atokių kaimelių.
Lima turi nuostabią pakrantę, kurią skalauja Ramusis vandenynas. Tai miestas, kuriame daug turistinių zonų, kuriuose yra daug meno, kultūros, gastronomijos, vakarėlių, prabangių viešbučių, verslo centrų ir dangoraižių. Bet taip pat yra ir skurdžioji miesto pusė, į kurią net vietiniai miesto gyventojai nežengia kojos dėl galimų užpuolimų (armed robberies).
Na, o kalnai visiškai pakerėjo mano širdį, ir tik pabuvusi ten ilgesnį laiką, pajaučiau jų galybę ir stiprybę.
Ayni reiškia „šiandien – tau, rytoj – man“, arba prieš kažką pasiimdamas sau, pradžioje turi duoti. Tai labai pasireiškia jų kasdienybėje ir ritualuose. Pavyzdžiui, prieš sodinant ar nuimant derlių, jie turi aukų motinai Žemei ceremoniją (despacho).
– Kas paliko didžiausią įspūdį?
– Pirmiausia – Andų filosofija.
Andų ryšys su gamta. Savo filosofijoje ir kosmovizijoje jie mato save ne kaip atskirus nuo gamtos, bet kartu su gamta. Jie tiki, kad Žemė – tai ne tik fiziškas darinys, kuriame mes gyvename ir kuri mus maitina, bet ji yra ir dvasinis vedlys bei globėjas.
Pagarba ir meilė supančiai gamtai labai pasireiškia ir tuo, kad aplinkui švaru, nėra daug šiukšlių ir sąvartynų, kaip kitose aplankytose trečiosiose pasaulio valstybėse ar net mūsų Lietuvoje.
Antras dalykas, palikęs neišdildomą įspūdį, be abejo, Maču Pikču griuvėsiai. Jie tikrai pranoko visus lūkesčius. Iki paties Maču Pikču miestelio galima patekti tik keliais būdais: traukiniu, 5 dienų žygiu per kalnus arba 7 val. kelione autobusu pavojingais kalnų keliukais ir 10 km žygiu per geležinkelio bėgius.
Mes pasirinkome trečiąjį variantą. Ir iš tiesų, ne kartą galvojau, kad ant mūsų užkris didžiuliai nuo kalno besiridenantys akmenys. Bet tikslą, nors ir su daug adrenalino, bet sėkmingai pasiekėme.
Nėra išlikę jokių rašytinių šaltinių, kurie galėtų nupasakoti, kodėl ir kaip Maču Pikču buvo pastatytas.
Kaip ir kodėl senoji civilizacija pastatė šį miestą nepasiekiamose džiunglėse, apsuptose didžiulių kalnų, ir kas iš tikrųjų ten gyveno? Ar tai buvo šventoji vieta religingoms praktikoms, prekybos ir mainų centras, turtingųjų susibūrimo vieta ar astronomijos studijų centras?
Niekas taip tiksliai ir nežino iki šių dienų. Inkai neturėjo rašto, todėl nėra išlikę jokių rašytinių šaltinių, kurie galėtų nupasakoti, kodėl ir kaip Maču Pikču buvo pastatytas.
Kaip tų laikų žmonės pakeldavo 25 kg sveriančius didžiulius akmenis be jokių tam skirtų įrankių ir užnešdavo juos stačiais kalnais?
Yra įvairiausių teorijų. Kai kurie sako, kad per 100 žmonių turėjo dirbti kartu komandoje tam, kad pakeltų sunkiausius akmenis. Kita gana populiari teorija yra, kad ateiviai ar nežmogiškos būtybės iš kitų pasaulių, ar net labiau pažengusi ir pranašesnė rasė, gyvenusi prieš mus, pastatė šį miestą.
Mūsų gidas tiki, kad inkai naudojo tuo metu džiunglėse augančius augalus, kurie suteikė jiems fizinės stiprybės, ištvermės ir išminties, reikalingos sukurti šį pasaulio stebuklą. Iki šių laikų niekas nežino, kas tai per augalas.
Deja, dauguma inkų civilizacijos statytų miestų buvo sunaikinti ispanų kolonizacijos metu. Maču Pikču dėl savo nepasiekiamos lokacijos buvo taip ir nepastebėtas ispanų, todėl yra vienas geriausiai išsilaikiusių inkų miestų ir tikras archeologinis stebuklas.
Maču Pikču oficialiai buvo atrastas 1911 m. ekspedicijos, kuriai vadovavo profesorius ir archeologas Hiramas Binghamas, metu. Miestas apytiksliai buvo įkurtas 1440 m. ir paslaptingai išnyko 1532.
O trečias labiausiai sužavėjęs dalykas – vietiniai turgeliai. Vaikščioti po vietinius turgelius – tai viena mano mėgstamiausių veiklų. Tai vieta, kur geriausiai gali pažinti vietos kultūrą.
Tai centras, kur verda visas gyvenimas. Vienoje vietoje gali pamatyti tradicijas, paragauti skonius, susipažinti su vietiniais bei stebėti jų kasdienį gyvenimą.
Vietinis maistas, egzotiniai vaisiai ir daržovės, gydomosios žolelės, daugiau nei 4000 bulvių rūšių, įvairūs delikatesai – kaip jūrų kiaulytės ar alpakos mėsa, spalvotos tekstilės ir papuošalai, ritualai ir ceremonijos.
Jeigu nori pažinti tikrąjį Peru – apsilankymas vietiniame turguje yra privalomas!
– Ar kažkas nuvylė?
– Apskritai į nepatogumus ar nesėkmes kelionėse žiūriu ne kaip į nusivylimus, bet kaip į gilias ir prasmingas kultūrines patirtis, kurios dažniausiai daugiau pamoko, negu nuvilia.
Pavyzdžiui, keliaujant vietiniais naktiniais autobusais (ne tik Peru, bet ir kitose Lotynų Amerikos šalyse), vietiniai vidury nakties išsitraukia savo telefonus ir be ausinių „scrollina“ tiktoką, nepaisant to, kad aplinkui esantys keleiviai miega ar bent jau bando tai daryti.
Pirma mintis, kad kaip taip galima negerbti kitų, bet po poros metų kelionių supratau, kad tiesiog taip yra. Žmonės labiau gyvena kolektyviškai, negu, kaip mes – individualistai. Tad garsai ir triukšmas iš aplinkinių jiems per didelės įtakos nedaro.
– Ar tai brangi šalis?
– Palyginus su Europa, Peru yra nebrangi šalis gyventi. Viskas priklausys nuo tavęs paties ir kaip išlaidžiai ar taupiai gyveni, valgai restoranuose ar gatvės maistą vietiniuose turgeliuose. Labiau turistinės vietos kaip Kuskas ar Lima bus daug brangesni, negu atokūs kaimeliai.
Viešasis transportas yra sąlyginai pigus, bet taksi ir privatūs turai bus brangesni. Trumpai tariant, jeigu moki gyventi kaip vietinis – kelionė bus labai pigi, bet jeigu reikia prabangos ir lankysiesi tik turistinėse vietose ir objektuose, kainos bus arčiau vakarietiško pasaulio.
– Ar rekomenduotumėte ją aplankyti visiems ir kodėl?
– Dėl puikiai išvystytos turizmo infrastruktūros ši šalis tinkama ir pradedantiesiems keliautojams. O tiems, kurie ieško autentikos ir nuotykių, ši šalis irgi turi pasiūlyti labai daug. Didžiausia kelionių vertybė yra pamatyti kitokią perspektyvą, kaip gyvena kiti žmonės, ir suprasti, kaip pasaulį mato jie.
Dėl puikiai išvystytos turizmo infrastruktūros ši šalis tinkama ir pradedantiesiems keliautojams.
Tai moko, kad kiekvienas turime savo pasaulėžiūrą ir nebūtinai viena ar kita pasaulėžiūra yra vienintelė įmanoma, teisinga ir priimtina.
Siūlau čia atvykti tiems, kurie ieško didesnio ryšio su savimi ir aiškesnio savo vaidmens suvokimo šiame gyvenime. Senovės kultūros, jų išmintis bei gamta turi be galo daug vertingų pamokų, jeigu mes tik esame pasiruošę jas išgirsti ir priimti.
