A.Morkūno apsilankymo pas Papua gentis aprašymas, mūsų nuomone, šių bazinių kriterijų neatitinka.
Šis rašinys, deja, nėra vienintelė tokio tipo publikacija Lietuvos žiniasklaidoje; stereotipų kupinų „kelionių“ tekstų vis dar yra gerokai daugiau nei prasmingų, gilių kelionių reportažų. Tačiau būtent šį rašinį pasirinkome kaip pavyzdį analizei, nes jame atsiskleidžia pagrindinės problemiškos tendencijos.
Esame atviri dialogui su minėto rašinio autoriumi Algirdu.
Apie žodžio laisvę ir žiniasklaidos atsakomybę
Žodžio ir minties laisvė yra viena svarbiausių žmogaus teisių, tačiau ji turi eiti koja kojon su atsakomybe už savo žodžius.
Egzistuoja esminis skirtumas tarp asmeninio dienoraščio, kur netaikoma jokia cenzūra, ir masinės žiniasklaidos priemonės, kurios svarbiausia funkcija – apskritai, jos raison d’être – turėtų būti sąžiningai ir atsakingai informuoti visuomenę. Stereotipų skleidimas į šį apibrėžimą neįeina.
Belgų tyrėjo Ignace’o Pollet’o priklausomybės nuo žiniasklaidos teorija teigia, kad pasaulio suvokimas priklauso nuo a) tiesioginės patirties, b) socialinių kontaktų ir c) žiniasklaidos. Pasak mokslininko, kai nei a, nei b netampa suvokimo šaltiniu, žiniasklaida yra itin svarbi, nes suteikia ne tik bendrųjų žinių, bet ir formuoja vertybines nuostatas konkrečiu klausimu.
Kokias vertybes formuoja stereotipų kupini tekstai?
Apie etišką keliavimą ir atsakingą turizmą
Kelionės, pagal apibrėžimą, turėtų plėsti akiratį, mokyti naujų dalykų (kad ir, pvz., trupučio lankomo krašto kalbos), padėti iš arčiau pažinti pasaulį ir suvokti, jog egzistuoja daugybė įvairiausių būdų gyventi. Kelionių metu turėtume dalytis laiku bei patyrimais su kitais ir taip bręsti dvasiškai. Tačiau dažnai kelionių (ar, tiksliau, turizmo) metu tik nuslystama paviršiumi, akcentuojant „egzotiškus“ ar „skandalingus“ įpročius (Tik pamanykit! Kiaulių taukais nakčiai tepami kūnai!) ir vietos kultūrą lyginant, kad ir netiesiogiai, su savąja (tokioje kovoje paprastai laimi pastaroji – „teisingoji“, „normalioji“). Kaip tai galima pavadinti akiračio plėtimu?
Etiškas turizmas prasideda pagarba krašto, kuriame lankotės, žmonėms.
Ir baigiasi atsakinga komunikacija apie savo turizmą.
Etiškas turizmas prasideda pagarba krašto, kuriame lankotės, žmonėms.
Norvegijos studentų ir akademikų tarptautinės paramos fondas (SAIH) nurodo bendruosius atsakingo kelionių komunikavimo principus, tarp kurių: sąmoningumas, atsakomybė, empatija, konteksto pateikimas, solidarumas ir kuo daugiau erdvės vietiniams žmonėms pasisakyti patiems, o ne kalbėjimas už juos iš visažinio pozicijos: interviu, prasmingos citatos, požiūrių perteikimas.
Algirdai, jūsų rašinyje neaptikome nei vienos citatos, nei vieno Vakarų Papua gyventojo balso. Ar jie neverti eterio? Bet turbūt tiesiog toks yra jūsų rašymo stilius: aš, aš ir aš. Draugiškas patarimas: skaitytojams tikrai būtų įdomiau išgirsti iš pirmų lūpų.
Kitas labai svarbus aspektas komunikuojant apie savo keliavimus yra informuotas vietos žmonių sutikimas būti filmuojamiems ar fotografuojamiems. Atsakingi keliautojai gerbia žmonių orumą ir privatumą ir prieš išsitraukdami iš kuprinės fototechniką atsiklausia norimo fotografuoti žmogaus leidimo, kartu sąžiningai paaiškindami, kur, kam, kokiu tikslu ir kokiame kontekste jų nuotraukos bus naudojamos. Ar buvo atsiklausta ir šiuo atveju?
Beje, tas pats galioja ir pačiam svečiavimuisi. Ką gi veikėte, Algirdai, Vakarų Papua nelepinant orams? „...eidavau į vietos gyventojų trobeles…“ Sakykit, ar buvote specialiai į žmonių namus pakviestas, ar įsilaužėte savarankiškai? O galbūt tiesiog pasinaudojote gyventojų svetingumu, nes jie iš pagarbos atvykėliui nedrįso jūsų išvaryti?
Kelionių komunikacija yra puiki proga naikinti stereotipus. Atsakingi, etiški keliautojai – tikri keliautojai – ja būtinai pasinaudoja. Likę pasitenkina lėkštu paviršiumi.
Apie nevykusią kalbą
Tai, kaip kalbame, atspindi, formuoja ir įtvirtina mūsų mąstymą. Kaip rašėme VB Platformos išleistame Vystomojo bendradarbiavimo komunikacijos gide: „Kalba, kurią vartojame, atspindi mūsų vertybes. Dažna frazė ar terminas yra įgavę neigiamų prasmių, ir neatsakingai juos vartodami galime ne tik įžeisti, bet ir dar labiau sustiprinti vyraujančius stereotipus apie tam tikras žmonių grupes. Taip kuriame negatyvią aplinką, kurioje klijuojame etiketes, teisiame, didiname visuomenės atskirtį, užuot vieniję – skaldome, trumpai tariant, patys sau kasame duobę.“
Mažiausiai du dalykai yra problematiški su šiuo p. Algirdo sakiniu: „Įdomiausi papuasų veidai, kurie atrodo taip, lyg būtų iš paveiksliukų“. Pirma, „papuasai“ yra žeminančią prasmę įgavęs žodis ir nesvarbu, ar jis vartojamas tyčia, ar automatiškai (abu atvejai blogi, tik dėl skirtingų priežasčių). Lygiai kaip „čiurkos“, „babajai“ ar kiti rasistiniai, žmogaus orumą neigiantys ir tik juos vartojančiųjų neišprusimą bei vidinius kompleksus demonstruojantys žodžiai, „papuasai“ mūsų sukonstruotame kultūriniame kontekste reiškia necivilizuotus, kvailus padarus. Būtent tokia mąstymo paradigma remiasi rasizmas, kolonializmas ir baltųjų viršenybės ideologija, kuria vadovaujantis vykdomi genocidai. Ar tikrai norite gretintis prie tokios kompanijos? O liaudies išmintis, esą „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, čia jokiu būdu negalioja: ar labai džiaugtumėmės, jei mus užsieniečiai vadintų, pvz., „aštriadančiais“, o ne lietuviais?
Be to, pagal lietuvių kalbos taisykles „papuasai“ apskritai yra nevartotinas terminas: Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2008 m. spalio 2 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-6 nurodo, kad Papua teritorijoje gyvenantys žmonės lietuviškai yra vadinami „Pãpua Naujõsios Gvinė́jos (Nepriklaũsomosios Valstýbės) gyvéntojas, -a“, sutrumpintai „Papua gyventojai“ (šiuo atveju – Vakarų Papua gyventojai, žr. apačioje apie politinę krašto situaciją). Ir skamba gerai, ir neįžeidžia. Nėra taip sudėtinga, ar ne?
Antra, šių žmonių veidai, „lyg būtų iš paveiksliukų“: apie kokius paveiksliukus kalbate, Algirdai? Ar tuos iš morališkai atgyvenusių geografijos vadovėlių, ar imperialistinių kliedesių, kuriuose bet kas, kas nėra Europa, paverčiama egzotika? Įdomu, kokie paveiksliukai pasauliui reprezentuotų Lietuvą. Sumušto girtuoklio veidas?
Apie bažnyčią, snarglius ir kermošių
Tokių momentų rašinyje apstu. Be gilesnio konteksto ar bandymo įsigilinti į vietines aplinkybes pateikti pastebėjimai skaitytojus supažindina ne su Vakarų Papua žmonėmis ir kultūra, o joje besilankančiojo arogancija ir ribotumu.
Apie vietos gyventojus, kurie ant savo nugarų penkias ekspedicijos dienas temps tikrų keliautojų mantą, rašoma: „Kai jiems nepasiseka nešti turistų mantos, jie dirba upėje ir kasa molį, darbuojasi ūkyje arba mina taksi dviračius“. Molis reikalingas statyboms, ūkyje žmonės užsiaugina maisto, o taksi dviračiai yra transporto priemonė. Kokia gi čia nesėkmė? Žinoma, jei kalba eina apie sistemines nelygybes, prie kurių turizmo sektorius prisideda – kai turistų paliekami skatikai vietos ekonomikoje tampa verti daugiau, nei sunkus darbas kuriant krašto gerovę – tuomet taip, tai rimtos diskusijos verta tema. Tačiau kitu atveju – atminkime, jog patarnauti finansiškai turtingesniems atvykėliams nėra svajonių darbas. Tai – išgyvenimo strategija struktūrinių nelygybių kontroliuojamame pasaulyje.
Iš kitų įspūdingų kelionės aprašymo aspektų galima paminėti pastraipą apie natūralius kūno skysčius. „Vaikai trauko snarglį, kuris nubėga iki lūpos. Suaugusieji nuo jų neatsilieka, visi snarglį traukia atgal į nosį, niekas neišpučia. Tuomet prisimenu savo posakį: „Nothing goes wasted“. Apie ką jūs čia? Skamba kaip nevykęs bandymas pašmaikštauti – regis, mitybos įpročių tema? Ak, tiesa, juk snargliai nešvaistomi, o šniurpščioti nosį yra barbarų užsiėmimas – civilizuotiems žmonėms, gink dieve, tai niekad nešautų į galvą. Kur labdarai perduoti išsiuvinėtą nosinaitę?
Toli kalnuose pastatytoje krikščionių bažnyčioje sekmadieniais Papua žmonės pirmąkart Algirdui pasirodo švariais drabužiais. Matyt, turistų garbei ir visai ne dėl to, kad pasipuošti bet kokioms progoms yra įprasta žmonijos praktika, o drabužių prikimšta spinta dažnam pasaulio gyventojui nėra savaime suprantama, o prabanga.
Užtat prie bažnyčios Algirdas surengia kermošių – padalija vaikams šokolado. Šie, mat, santūrūs, „ne tokie kaip Afrikoje, kur viską čiumpa ir bėga“. Pirma – atsargiai, cukrus nėra labai sveika. Antra, saldainių dalijimas, kad ir vykdomas su geriausiomis intencijomis, atsiduoda „baltojo gelbėtojo“ kompleksu. Ir trečia: ar tikrai teigiate, kad gerai pažįstate visus vaikus visame milžiniškame Afrikos žemyne? Tokie apibendrinantys teiginiai tik maitina jau egzistuojančius neigiamus stereotipus, o ne demonstruoja plačią jūsų kelionių geografiją.
Pabaigai: „Atrodo, kuo skurdesnis kaimelis, tuo visi labiau viskuo dalijasi. Jeigu duodi vieną saldainį, tai jį perlaužia ir išsidalija tarpusavyje.“ Niekdariai! Geriau nieko su niekuo nesidalyti, nes mūsų skęstantį pasaulį išgelbės tik gobšumas. Ir dar ta didžioji vadinamųjų Vakarų vertybė – individualizmas.
Vakarų Papua laisvės kova
Dar truputis apie tai, ko apie Vakarų Papua nesužinojome iš p. Algirdo rašinio. Vakarų Papua yra Indonezijos okupuojama vakarinė Naujosios Gvinėjos salos dalis, besiribojanti su nepriklausoma Papua Naujosios Gvinėjos respublika. Didžiąją salos dalį dengia atogrąžų miškai. Pirmieji žmonės čia atvyko prieš kelias dešimtis tūkstančių metų. Šiandien Vakarų Papua yra namai daugiau nei 250 skirtingų genčių, turinčių savitas kultūras ir kalbančių skirtingomis kalbomis. Dauguma šių prigimtinių (angl. Indigenous) žmonių gyvena tradiciškai ir užsiima žemdirbyste, gyvulininkyste bei žvejyba.
Vakarų Papua žmonės už savo laisvę ir nepriklausomybę nuo Indonezijos kovoja jau šešis dešimtmečius.
Vakarų Papua žmonės už savo laisvę ir nepriklausomybę nuo Indonezijos kovoja jau šešis dešimtmečius. Per šį laikotarpį Indonezijos kariuomenė nužudė daugiau kaip pusę milijono salos civilių, tūkstančiai žmonių kankinami, prievartaujami, pradanginami. Rasizmas ir diskriminacija yra kasdienė realybė, bazinės žmogaus teisės – įskaitant žodžio ir minties laisvę – nuolat trypiamos. Šimtai Vakarų Papua politinių kalinių pasmerkti kalėti Indonezijos kalėjimuose už tokį „nusikaltimą“ kaip taiki saviraiška. Ironiška, kad savąją mes naudojame taip atsainiai ir neatsakingai.
Truputis Vakarų Papua laisvės kovos istorijos (daugiau čia, anglų k.): nuo 1898-ųjų kraštą pradėjo kolonizuoti olandai, taip pat kolonizavę ir kaimyninę Indoneziją. Šiai 1949 m. paskelbus nepriklausomybę, Vakarų Papua atsisakė prie jos prisijungti, nes siekė savosios. Net ir kolonizatoriai pripažino, kad šis kraštas geografiškai, etniškai ir kultūriškai nuo Indonezijos labai skiriasi.
1961 m. Vakarų Papua pasiskelbė esanti nepriklausoma, tačiau Indonezijos vyriausybė to nepripažino ir neilgai trukus pasiuntė savo kariuomenę į vakarinę salos dalį. Ten ji užsibuvo iki šiol. Vėliau vykę politiniai cirkai, įskaitant ir Jungtinių Tautų lygiu, Vakarų Papua žmonių teisės į suverenumą ir patiems valdyti savo kraštą, neužtikrino – priešingai, ją iš jų atėmė.
Tačiau laisvės kova vis dar gyva.
Pavieniai Vakarų Papua apsilankantys turistai iš Lietuvos, žinoma, neturi prievolės apie visa tai rašyti. Tačiau jei kelionė yra pasaulio pažinimas ir dvasinis augimas, ką konkrečiai pažinome čia?
