Miestelis, kuriame gyvename, Harwich Portas yra nedidelis, tačiau vis dėlto kurortas ir tai jaučiasi kiekviename žingsnyje. Nors, kaip teigia vietiniai, sezonas dar neprasidėjo, tačiau turizmo dvasia čia juntama tiesiog ore.
Tai, jog šį Cape Codo širdyje įsikūrusį jaukų kampelį savo atostogoms renkasi tikrai ne žemiausias JAV gyventojų sluoksnis išduoda kelios smulkios detalės. Pirmas krintantis į akis dalykas – tai automobiliai, kurie yra dviejų rūšių: arba tik ką išvaryti iš salono, arba amerikietiški „muscle cars“, kurie ir patiems amerikiečiams jau yra egzotika.
Kitas mažmožis, išduodantis tai, jog atostogauti čia sau gali leisti net ne kiekvienas amerikietis – kainos. Už visiškai elementarią picą tenka pakloti apie 20 dolerių. Jau nekalbu apie viešbučių bei kitų pramogų, kurias siūlo ši vieta, kainas.
Kaip mes juokaujame: nors miestelio dydis – lyg Prienų, bet jo gatvėse – „mustangai“ ir „ferariai“, o pats jis įsikūręs ant vandenyno kranto. Tiesa, vandenyne besimaudančių žmonių dar nėra dėl amerikiečiams elementarios priežasties – šalčio.
Viena amerikiečių porelė, pamačiusi, jog einame maudytis į vandenyną, buvo nustebusi ir juokais teigė, jog jau buvo pasiruošusi skambinti 911.
Jiems neįprasta vandens temperatūra, siekianti vos +15 laipsnių. Mums, lietuviams, pripratusiems prie šaltų Baltijos jūros bangų, tai visiškai normalu. Amerikiečiams priimtina vandens temperatūra prasideda nuo +20 laipsnių.
Naujieji kaimynai – egzotiški kambariokai ir šunys
Būstas, kurį visą likusią vasarą vadinsime savo namais, yra pačiame Harwich Porte. Kadangi miestelis nėra didelis, iki darbo su dviračiu nusigauti galima ir per 10 minučių, o iki vandenyno ir pirmo paplūdimio – 5 minutės.
Pats namas niekuo neišsiskiriantis iš kitų amerikietiško stiliaus namų. Karkasinis, didelis kiemas, daug langų ir gausybė medžių, tarp kurių vakare gali pamatyti ne tik voverių, lakstančių stirnų, bet ir vieną kitą mangustą.
Šeimininkai – amerikiečių pora, kurie apie 10 metų priima studentus iš visos Europos, labai geranoriški ir šilti žmonės. Namų puošmena – trys skirtingų veislių šunys. Dideli šunys. Du iš jų buvo rasti gatvėje, todėl jiems išliko įprotis kaulyti maisto pasitaikius bent menkiausiai galimybei. Kita vertus jie – tipiški amerikietiški šunys: numesi kamuoliuką, tai pats jį ir atsineši. Šunys nelėks jo ieškoti.
Kita pirmomis dienomis aktuali tema – kambariokai. Viename dideliame kambaryje, kuriame įdėjus sienas būtų galima padaryti ir tris kambarius, gyvename penki vaikinai. Jau pirmąją dieną buvome šiek tiek šokiruoti vaikino, iš kurio šokiruojančių dalykų tikėjomės mažiausiai.
21 metų serbas, studijuojantis universitete, nežino tokios valstybės kaip Lietuva. Suprantama, kai to nežino jauni amerikiečiai, tiesa ir jie apie tokią nykštukinę valstybę būna bent minimaliai girdėję, bet serbas? Na, palikime šį galvos skausmą jų švietimo sistemai.
Kiti du kambariokai kur kas egzotiškesni. Zimbabvietis per pirmąją savaitę ištarė apie 10 žodžių ir 80 procentų iš jų buvo rytiniai pasisveikinimai. Taigi, kol kas kambario kampe įsikūręs afrikietis mums – didelė mįslė.
Kad ir su kokiu entuziazmu jis pasakojo apie kumelės melžimą ir arklio pieno teigiamą naudą, vis dėlto mums tai nuskambėjo nelabai skaniai.
Tuo tarpu mongolas, studijuojantis Bulgarijoje, jau spėjo ne kartą prajuokinti ar papasakoti kažką tikrai įdomaus. Tačiau, kad ir su kokiu entuziazmu jis pasakojo apie kumelės melžimą ir arklio pieno teigiamą naudą, vis dėlto mums tai nuskambėjo nelabai skaniai.
Su didesniu entuziazmu jis kalba nebent apie Bulgarijos merginas – net yra išmokęs 10 frazių bulgariškai merginoms sužavėti. Tiesa, birželio pabaigoje turėtų apsigyventi dar ir čekas.
Toks „tautų katilas“ – dar viena įdomi gyvenimiška patirtis, o kartu ir nuotykis, kurių čia, būnant ir gyvenant Amerikoje, yra užtektinai. Apie juos pasakosime visą vasarą.
Visą vasarą Tautvydas ir Gediminas dalinsis savo nuotykiais, pastebėjimais ir patirtimi iš šios šalies. Savo įrašus jie publikuos „Facebook“ paskyroje T & G, taip pat dalinsis su „Pasaulis kišenėje“ skaitytojais.
