Tapome galimybių šalimi, kurioje, jei tik turi pakankamai ryžto ir jėgų imti svajones visomis keturiomis, daug durų tau yra visiškai atviros. Kokia visa to kaina? Mano nuomone, nepakeliamai didelė.
Tai amžinas laiko trūkumas, nuovargis, nemiga ar smarkiai pakitę socialiniai ryšiai. Nuolatos bėgant, susvetimėjimas tampa normaliu standartu: draugų gimtadienius minime „messengeryje“, o kavinės atstoja namų virtuvę. Drįstu teigti, jog dar galime sulėtinti įsisiautėjusią ir vartotojiškumo prisipildžiusią kasdienybę, vis dar turime galimybių su tuo kovoti.
Gyvenant Lietuvoje, neįmanoma paneigti fakto, jog esame apsupti unikalios gamtos. Kasmet atidaromas bent vienas apžvalgos bokštas, nutiesiami nauji takai, vedantys per laukinius pelkynus, neatpažįstamai pakeičiamos ir suformuojamos turistams patrauklios lankytinos gamtos vietos.
Būdų pažinti šalį yra begalė, tik tam reikia atrasti laiko. Kartais susimąstau, jog kartą per mėnesį kiekvienas žmogus turėtų įsitraukti į darbo kalendorių privalomą užduotį – pabėgti į gamtą.
Ketverius metus gyvenau užsienyje, tik kartais grįždama į Lietuvą. Šešias vasaras praleidau tyrinėdama pasaulį ir Europą po smulkiausią gabalėlį. Tad šią vasarą nusprendžiau pristabdyti ir kelionių bilietus iškeisti į laisvalaikį Lietuvoje.
Išsikėliau sau keistai paprastą iššūkį: vasara Lietuvoje.
Ir, prisipažinsiu, nė karto šio sprendimo nepasigailėjau. Tarsi vaikas gavau galimybę į savo šalį pažvelgti naujomis akimis ir atsakyti sau į klausimą, kas taip stipriai pasikeitė Lietuvoje? Mūsų šalį tyrinėti yra daug būdų: žaidybiniai žemėlapiai, orientacinės, keliavimas dviračiu, automobiliu ar pėsčiomis – tik rinkis. Bet štai žygiavimas, jau tampa fenomenaliu reiškiniu.
Žygiavimas, panašu, tapo itin mėgstamu būdu pabėgti nuo realybės gamtos link tūkstančiams žmonių. Esu užkietėjusi kelionių vienišė, tad ilgą laiką nedrįsau prisijungti prie „TrenkTuro“ organizuojamų žygių, kurie savo masiškumu gali ir gąsdinti, ir nuoširdžiai stebinti. Vasarą per telefono ekraną stebėjusi minias žmonių, tyrinėjančių Naujosios Akmenės karjerus, nusprendžiau prisijungti prie kito žygio ir išbandyti, koks vis dėlto jausmas žygiuoti kartu su milžinišku būriu entuziastų.
Prieš kelerius metus Ispanijoje žygiavau „Camino de Santiago“, vadovaujantis geltonųjų kriauklų nuorodomis. Tad šį kartą nusprendžiau paieškoti rodyklių čia pat – Kuršių nerijoje. Tik rodyklės čia turėjo daugiau spalvų: priklausomai nuo to, kiek kilometrų pasirinksi eiti, – mėlyna, raudona ar žalia rodys tau kelią.
Šeštadienio rytas buvo stipriai apniukęs, todėl kaip daugelis, sudvejojau, ar verta apleisti šiltą poziciją lovoje? Kojų nepaklausiusi širdis išstūmė mane kelto link ir jau 8.30 val. kėliausi pilnutėliu keltu Klaipėda-Smiltynė.
Diskusijų tema buvo girdėti viena ir pagrindinė – žygis. Tai, kiek kilometrų eisi? O kodėl ne 45? Oho, pirmą kartą po 5 metų? Eisi su vaikais?
Vieni kitais stebėjosi ir žavėjosi žygeiviai, o kelto kelionė prabėgo dar greičiau nei visada. Aš pasirinkau eiti 25 kilometrus viena, stebint aplinką ir paleidžiant mintis Baltijos jūros pakrantės vėjuose.
Pirmieji 10 kilometrų
Pirmieji 10 kilometrų žygyje yra neįprastai lengvi. Atrodo, entuziazmas ir kas 10 minučių besikeičianti aplinka pati veda pirmyn. O dar tos sustojimo vietos – visiška oazė, kai nesitiki, jog viduryje miško pamatysi palapinę su obuoliais ir šilta arbata.
Tad taip iš lėto ir žygiavau savo pirmuosius kilometrus, besimėgaudama jūra, apmąstydama darbo savaitę ir palikusi bet kokį nerimą užnugaryje. Nors vis dėlto, turiu pripažinti, smėlis ėjimo tikrai nepalengvina.
Visada galvojusi, kad eiti pajūriu yra smagu, jau po pirmųjų penkių kilometrų apsidžiaugiau rodyklėmis, išvedusiomis į miško takelius.
O kokias vietas atradau dar po kelių kilometrų! Negalėjau patikėti, kad jų dar buvau nemačiusi iki šiol. Apėmė lengvas atradimo jausmas, jog teritorija aplink Smiltynę iki šiol buvo visai nepažįstama.
Sekdama rodykles pamačiau lietuviškuosius skardžius ir nesibaigiančius miškus, kuriuos perėjus, ant mažų kalnelių – atsiveria nepaprasto grožio horizontai.
Antroji pakopa: kas čia ką tik įvyko?
Kol aš nuėjau 25 km kiti, atrodo, apibėgo pusę pusiasalio ir į finišo vietą atvyko įveikę 60 km. Mūsų veidai – keistai neįskaitomi, tai nuovargis sumišęs su nepaprastu pasitenkinimu, visą dieną paniręs į meditacinę būseną, sugrįžti ten kur pradėjęs. Tiek daug žmonių aplinkui, tiek skirtingų motyvų žygiuoti.
Vieni, bėgantys nuo vienatvės, pasineria į bendrystės jausmą stotelėse, kiti susikaupę, rodos, niekada nestoja ir juda tolyn. Kasdieniniai rekomenduojami 10 tūkst. žingsnių, atrodo, tarsi mažas saldainis šio žygio fone. O ir dalykai, kuriuos gali pasiekti didelė minia, yra nepalyginami.
Ir vis dėlto jausmas nepaprastas. Tokiuose žygiuose gali suprasti, kur egzistuoja bendruomeniškumo galia.
Šio žygio metu pirmuosius 5 km buvo galima žygiuoti už Emiliją, penkerių metų mergaitę, sergančią onkologine liga. Tokiu būdu buvo renkami pinigai jos gydymui, tad ir nenorint susimąstai – juk vienas tokių tikslų negalėtum pasiekti. Žygiuotum savo malonumui, o čia – per iššūkius, gali atrasti kelią mažų pokyčių link.
Trečioji būsena: ar mes išprotėjome?
Sutemus vis dar grupelėmis grįžta žygeiviai. Visi įveikę ar paleidę savo asmeninius iššūkius. Apima išprotėjusios tautos įspūdis, stebint tiek stiprių, beprotiškus atstumus žygiuoti pasirinkusių žmonių. Po savojo įveikto iššūkio stebėjau žygeivius, grįžtančius į bazę ir, atrodo, vaizdas buvo kaip iš sulėtinto kino.
Grupės grįžusiųjų pirma apsikabina, tuomet užtvirtintu galvos linktelėjimu pasiima medalius ir su plačiausia šypsena fotografuojasi prie ženklo, žyminčio, kiek kilometrų jie nuėjo šiandien.
Ir vis dėlto jausmas nepaprastas. Tokiuose žygiuose gali suprasti, kur egzistuoja bendruomeniškumo galia. Kuomet su žmogumi, su kuriuo nepasisveikinai viso žygio metu, susitinki finišo tiesiojoje ir nusijuoki, kad paskutinis kilometras, atrodo, ką tik tapo neįveikiamas.
Tai akimirka, kai žmonių akys susitinka ir supranti, kad Lietuva yra galimybių šalis. Taip, mes dar galime išgyti nuo nuolatinio skubėjimo bei rutinos ir vieni su kitais įveikti nepamatuojamus iššūkius.
