Kelionių po Lietuvą portalas „Pamatyk Lietuvoje“ su 15min kelionių rubrikos „Pasaulis kišenėje“ skaitytojais dalijasi įdomiausių vandens malūnų Lietuvoje TOP10. Daugiau maršrutų kelionėms rasite čia.
Liubavo dvaro malūnas-muziejus
Netoli Vilniaus esantis Liubavas – vienas seniausių ir romantiškiausių Lietuvos dvarų, įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie Gerėjos upės, dabar vadinamos Žalesa.
Apsilankymas Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje – unikali galimybė pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai (100 proc.) restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojami visi čia vykę keliolika technologinių procesų: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo ir elektros gamybos. Prikelta gyvenimui čia veikia net šimtametė hidroturbina! Taigi atvykęs lankytojas pasijunta laiku grįžęs į vandens malūno statybos laikotarpį.
Tiltiškių vandens malūnas – muziejus
Senasis Tiltiškių vandens malūnas stovėjo 150 metrų toliau nuo dabartinio. Be paprastų dviejų girnų, kruopinės, čia buvo veliamas milas, pjaunamos lentos. Malūne veikė elektrinė, teikusi elektros energiją Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio gyventojams.
Pagrindinis ir originaliausias muziejaus eksponatas – tai pats vandens malūnas išlikusios originalios girnos, keltuvas, autentiški vitražai... Šiuo metu didžiąją muziejaus dalį užima senoviškų radijo aparatų kolekcija: nuo seniausios detektorinės radijos, vienos pirmųjų garso laikmenų gramofoninės plokštelės, Kauno radijo gamykloje gamintos magnetolos.
Viekšnių vandens malūnas
Viekšniuose viena iš labiausiai lankomų vietų – senasis vandens malūnas, kuris yra technikos paminklas. Jį 1897 m. pastatė Pranciškus Lengvenis. Malūne buvo sumontuotos dvi girnos, kruopų šatrai, piklius, milo vėlimo įrengimai. Verslas davė pajamų, tad 1920 m. malūne buvo įrengti valcai, 1925 m. – vilnų karšykla ir verpykla, atnaujinta milo vėlykla, po 1928 m. sumontuotas generatorius, tiekęs miesteliui elektrą.
Į malūną galima pažvelgti ir iš kitos Ventos upės pusės, į kurią persikelti galima čia pat esančiu kabančiu tiltu. Ir išvis Viekšniai – labai jaukūs, įdomūs ir puikiai tinkantys pasivaikščioti savarankiškai. Įdomiausius objektus rasite čia.
Ginučių vandens malūnas
Ginučių vandens malūnas – vienas įsimintiniausių Aukštaitijos nacionalinio parko simbolių. Senove alsuojantis medinis malūno pastatas, tiltas ir užtvanka dažnai tampa tuo atsparos tašku, nuo kurio keliautojai pradeda pažintį su šiuo ežerų išraižytu, tapybiško kraštovaizdžio Lietuvos kraštu. Malūnas buvo pastatytas XIX a. antroje pusėje ant Srovės upelio ir veikė iki 1968 m. Vieno aukšto malūną su pastoge pasistatė Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Malūne be gamybinės dalies buvo dar ir gyvenamoji, kur gyveno pats malūnininkas bei ūkinė dalis, kur buvo įsikūrusi krautuvė.
Dabar malūnas yra valstybės saugomas paminklas su išlikusia senovine, prieš beveik trisdešimt metų rekonstruota įranga. Parke yra dar šeši vandens malūnai, tačiau išsaugojęs autentišką įrangą yra vienintelis Ginučių malūnas. Antrame malūno aukšte, pastogėje, veikia ekspozicija, pasakojanti apie duonos kelionę nuo grūdo iki stalo. Sako, čia dažnai apsilanko net pats Ginučių malūno velnias...
Pakretuonės vandens malūnas
Malūnas ir visa jį supanti teritorija yra privatizuoti bei aptverti aukšta tvora, tačiau atvykę turistai už poros eurų mokestį į teritoriją įleidžiami ir gali pasigrožėti šiuo senoviniu technikos stebuklu. Dėl aplankymo reikia susitarti iš anksto.
Malūnas pastatytas XIX amžiuje, priklausė Pervieniškių dvarui. Malūno pastatas medinis, vieno aukšto su vandens ratu pastato gale. Šiuo metu malūne veikia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokymo bazė.
Tiesa, šis malūnas smarkiai nukentėjo per 2018 m. pabaigoje kilusį gaisrą ir kol kas dar nėra sutvarkytas.
Verkių dvaro sodybos vandens malūnas
Šis malūnas – pačiame Vilniuje, turintis gražią vandens kaskadą. Aplankę jį turėsite ir puikią progą apsidairyti po visą Verkių dvaro teritoriją.
Vanduo kelis šimtmečius buvo pagrindiniu Verkių dvaro energijos šaltiniu. XIX a. dvarininkų įrengtą keturių tvenkinių kaskadą jungė vandeningas bevardis upelis, kadaise vadintas Verkės, vėliau Baltupio vardu. Trijų šio upelio tvenkinių vandens ištekliai buvo naudojami vandens jėgainėms.
Iki Pirmojo pasaulinio karo malūno girnas suko vanduo, vėliau iki 1975 metų – elektra. Per 1984 metų gaisrą apdegė malūno stogas ir vidaus įrenginiai, išplėštas ir nusiaubtas jis virto valkatų lindyne. 1999 metais po rekonstrukcijos, Verkių vandens malūnas buvo prikeltas naujam gyvenimui – savo duris atvėrė nuolatiniams restorano lankytojams.
Užvenčio dvaro vandens malūnas
Užvenčio vandens malūno ir spirito varyklos pastatas – vienas iš Užvenčio dvaro sodybos pastatų. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad jau 1759 m. Užventyje veikė malūnas ant Ventos upės ir bravoras. Šiuo metu Užvenčio vandens malūnas prikeltas naujam gyvenimui. Malūne puikiai dera garbinga istorija ir komfortiška šiandiena. Atkurta senoji turbina gamina elektros energiją, restauruotos malūno salės laukia pokylio svečių. Įrengtas sveikatingumo kompleksas su baseinu, pirtimi ir treniruoklių sale. Taip pat viešbutis bei konferencijų salė.
Šiandien malūnas ypač mėgiamas ir meno žmonių. Čia dažnai lankosi Lietuvos menininkai, vyksta parodos ir koncertai. Malūno aplinkoje atgaivą randa ne tik kūnas, bet ir siela.
Šlyninkos vandens malūnas
Šlyninkos vandens malūnas – 300 metų iki šių dienų veikiantis technikos paveldo statinys su autentiška įranga. Čia gaminami tautinio paveldo miltai, kruopos, sėlenos. Šalia malūno amatų namuose jums pasiūlys čia kepamos tautinio paveldo ruginės, kvietinės duonos, įvairių kepinių, senovinių patiekalų gaminamų iš čia sumaltų miltų. Atsigaivinti galėsite žolelių arbata, duonos gira, lietuvišku alumi. Besisvečiuodami galėsite pasiklausyti šmaikščių malūnininko pasakojimų apie malūno gyvenimą, o malūnininkė paporins kaip mūsų protėviai Lietuviai gyveno prieš daugiau nei 100 metų.
Mosėdžio vandens malūnas
Mosėdžio vandens malūnas turi istorinę, architektūrinę, kraštovaizdinę, technologinę vertę. Vandens malūnas stovi šalia buvusio prieškaryje statyto tilto. Pastatas dviejų aukštų, stogas dengtas čerpėmis, langai puošti medinėmis ornamentuotomis langinėmis, pamatai monolitinio betono, sienos akmenų mūro. Malūnas pastatytas 1792 m., restauruotas 1977 m.
Išlikusi technologinė įranga: girnų pilnas komplektas, girnų suleidimo varžtas, statvolis su mediniais krupliaračiais ir verpste, transmisijos fragmentas, kaminas – virenė (restauruotas 1977 m. atstatant II a. dalį), vandens ratas (restauruotas 1977 m.). Ant kamino įstatytos vėjarodės muziejaus įkūrimo data „1979“.
Šiuo metu malūne veikia Vaclovo Into akmenų muziejaus dalis, čia įrengta kamerinė akmenų ekspozicija. Joje – uolienų nuotrupos, palentologiniai radiniai, dovanos iš įvairių šalių, žmogaus organizme susidarę akmenys, rankinės girnos, Lietuvos naudingosios iškasenos. Vandens malūno teritorijoje yra užtvanka, kanalas, kontraforsai, atraminė sienutė, atkurtas medinis vandens ratas su laikančiomis konstrukcijomis.
Pakruojo dvaro vandens malūnas
Vėlyvojo klasicizmo bruožų išsaugojęs malūnininko namas pastatytas XIX a. I pusėje prie Kruojos upės, šiaurinėje dvaro ansamblio dalyje. Savo dydžiu ir necharakteringa dvišlaite stogo forma pastatas išsiskiria iš kitų dvaro šiaurinės dalies pastatų ansamblio. Dvare taip pat ryškūs statiniai: malūnininko namas, vandens malūnas, vėjo malūnas.
