Jonavoje gyvenanti B.Gailienė sako, jog mintis keliauti po dvarus gimė spontaniškai, vieną pavasario savaitgalį.
„Tą savaitgalį neturėjome ką veikti ir galvojome važiuoti į kiną. Tačiau tada pagalvojau apie dvarus, pasiūliau vaikams, o jie sutiko“, – pasakojo B.Gailienė.
Pirmosios kelionės metu šeima aplankė Raudondvario, Belvederio ir Vilkijos dvarus. Visi jie yra pakeliui į Jurbarką, važiuojant Panemunės keliu.
Beje, B.Gailienė pastebėjo, jog neretai apie dvarus internete pateikiama informacija nėra tiksli. Pavyzdžiui, nors buvo rašoma, kad Belvederio dvare galima lankytis, tačiau privažiavus teko išvysti užtvarą ir įspėjimą, kad tai – privati teritorija.
„Tačiau nepaisant to, vaikams dvaras paliko įspūdį. Žinoma, berniukus intriguoja vietos, kur galima kur nors įlįsti, kur kvepia nuotykiais, tai asocijuojasi su saldžiu pavojaus pojūčiu“, – juokėsi jonavietė.
Vėliau pasiekę Veliuonos dvarą jonaviečiai ir vėl į dvaro vidų patekti negalėjo. Pasirodė, jog jis – apleistas, o savininkė gyvena ne Lietuvoje.
„Tai labai didelis ir gražus medinis pastatas su klasicizmo architektūros elementais. Labai graži gamta, išskirtiniai augalai, tad parsivežėme daug įspūdingo dydžio kankorėžių“, – sakė B.Gailienė.
Pirmosios kelionės metu šeima aplankė ir kitus lankomus objektus – žydų sušaudymo vietą, Seredžiaus piliakalnį.
Kitus savaitgalius kartu su vaikais B.Gailienė ištyrinėjo Ukmergės ir Kėdainių krašto dvarus. Tokios kelionės, sakė moteris, patiko ir vaikams.
„Grįžę visuomet kartu skaitome informaciją apie tas vietas, kur buvome. Ir vaikai daug sužino, daug įsimena. Tai – puikus prisilietimas prie istorijos“, – kalbėjo moteris.
Šeima susipažįsta ne tik su paties dvaro istorija, bet ir su legendomis, mitais ar mažai žinomais faktais. Pavyzdžiui, kad Belvederio dvare vaidenasi, mat ten yra palaidoti žmonės, o seniau ši vieta naktį buvo stiprių įspūdžių ištroškusio jaunimo traukos centras.
Kėdainių rajone esantis Apytalaukio dvaras sužavėjo įvairiais elementais, vienas iš tokių – angelo, apsivijusio gulbės kaklą, skulptūra.
„Akivaizdu, kad ji niekada nebuvo restauruota. Pirmame dvaro aukšte – užkalti langai, o juos išvydę berniukai rado kažkokias gaisrininkų kopėčias ir jau ketino lipti, tačiau sustabdžiau.
Nepavyko prieiti ir prie Surviliškio dvaro, jis aptvertas. Labai autentiškas pasirodė Kalnaberžės dvaras, tačiau irgi aptvertas stop juostomis, stovi statybinis vagonėlis“, – sakė B.Gailienė.
Pasak B.Gailienės, prie kai kurių apleistų dvarų juntamas tarsi iš jų sklindantis šaltis. Ir tai, sako Birutė, matyt, nėra atsitiktinumas.
Sovietmečiu Lietuvos dvarai buvo tapę psichiatrinėmis ligoninėmis, vaikų internatais, o jų autentiškumas – sunaikintas.
„Daug dvarų priklauso privatiems savininkams, kurie, matyt, neturi lėšų jų restauruoti. Tačiau tie pastatai, net ir apleisti, turi savo energetiką, savo dvasią. Pastatai kaip žmonės – ne tik su savo istorija, tačiau ir su emocija bei nuotaika.
Labai gaila, kad daug Lietuvos dvarų yra apleisti, nykstantys netvarkomi. Tai – mūsų istorija, tai – gyvi paminklai, nykstantis paveldas“, – kalbėjo jonavietė.
B.Gailienė sako, kad per vieną dieną galima aplankyti tris keturis dvarus, mat jie yra nutolę vienas nuo kito ir apžiūrėti jų daugiau per dieną neužtenka laiko.
Šeima per vasarą ketina važiuoti ne tik į senus ir apleistus Lietuvos dvarus, bet ir į tuos, kurie atviri lankytojams ir kuriuose vyksta įvairūs renginiai.
„Kiek dvarų aplankysime – nežinau, o ir nesu užsibrėžus jokio skaičiaus. Dabar suksime Žemaitijos link ir dvarų ieškosime ten.
Labai džiaugiuosi, kad tokios kelionės patinka berniukams, ir iš jų jie grįžta su tam tikru žinių bagažu“, – kalbėjo B.Gailienė.